Išu

Konkursinis darbas

Karštas akmuo, mūsų žemė ir mūsų pelenai. Juodas gruntas nusidažė raudoniu, žydras dangus pajuodo. Atsiskyrėme nuo saulės, nuo jos šviesos ir šilumos... nuo gyvybės. O dabar kabinomės į gyvenimą iš paskutiniųjų. Ir kam? Kad ką įrodytume? Kad paliktume po savęs nuodėgulius, šaltas dykumas ir nebylų atsiprašymą? Perpaišytos valstybių ribos, buvusios galios trupiniai, įrodyta tiesa? Tik kas brėš linijas žemėlapyje? Palydovai virtę kosmoso šiukšlėmis? Nors ne, palydovai dabar patys sau. Tai mes jiems tapome šiukšlėmis, vienu išsipūtusiu, raukšlėtu ir dvokiančiu šiukšlių maišu. Žmonija jau seniai parazitavo, kol galiausiai parodė savo tikrą esybę – virtome kirmėlėmis lindinčiomis plutoje, toliau nuo nesvetingo paviršiaus ir arčiau karšto akmens. Karštas akmuo dar ne mūsų. Bet žemė – mūsų. Ir pelenai ant jos bei danguje - mūsų.

Titas, sėdėdamas prie atokioje gatvelėje stovinčio visureigio vairo, stebėjo pro dulkėtą langą lauke mindžikavusį Gintą. Savo mintimis Titas nesidalino su kompanionu, kuriam priežasties ir pasekmės ryšiai nerūpėjo. Vairas kumščių spaudžiamas net sutraškėjo.

Kas tu, Išu, iš tikro? Daug kam dievas, jo bausmės veidas, atsiradęs prieš penkis metus ir pjovęs vienu savo smaigaliu Neptūno atmosferą.  Milžiniškas, trijų šimtų kilometrų ilgio, taisyklingos formos blizgantis elipsoidas. Pjovė, nes nesisuko kartu su planeta - visada nusitaikęs į Žemę. Be garso, be paaiškinimų. Nežemiškos civilizacijos objektą Titas pats sau vadino Išu. Sutrumpino Saulės sistemoje iš niekur atsiradusio ir nekintančio reiškinio tarptautinį apibūdinimą - Neptune Issue. Daug kas teigė, jog tai Išu buvo karo priežastis, o gal net ir pats pradėjo.

Tuomet Titas studijavo Vilniaus universiteto astronomijos magistrantūrą. Priemiesčio sodyboje ištisomis naktimis pro teleskopą stebėjo mįslingą Išu. Deja, jis, kaip ir niekas kitas, negalėjo rasti atsakymo. O kinų viltis - pasiųsta segmentinių nanopalydovų stotis - Neptūną turėjo pasiekti tik po keturių metų. Gal ji jau ten? Nežinia – prasidėjus karui dingo bet koks ryšys su kosmosu. Pasižymėjęs išskirtiniais gabumais ir idėjomis Titas gavo teisę atlikti praktiką Molėtų observatorijoje, kur lygiagrečiai pagrindinei sistemai buvo išbandomas ir jo sukurtas objekto stebėsenos algoritmas. Be rezultatų pradirbo ten kelis mėnesius iki pat vasaros pradžios. Kol pagaliau planetų konjunkcijos metu Tito monitoringo programa aptiko desantą. Tai buvo koncentruotas energijos frontas, tartum įrėmintas jūrinio konteinerio dydžio formoj, judantis link Žemės astronominio vieneto per parą greičiu. Po savaitės kontūrai pradėjo blėsti, kol galiausiai išnyko. Atlikus skaičiavimus paaiškėjo desanto nekintanti trajektorija ir galutinis taškas – Klaipėda. Dar buvo likusios aštuonios dienos. Duomenis iš Molėtų gavo ir kitos observatorijos. Daugiau artėjančio objekto niekas nefiksavo. Šis tikrai buvo, bet išsisklaidė it dūmas.

Titas jautė nepaaiškinamą ypatingą ryšį, pirmasis išvydo „tiesiamą ranką“. Jis paliko observatoriją. Užsidaręs sodyboje toliau stebėjo Išu, tikslino observatorijoje gautus duomenis. Paskutinį rytą trumpai, kiek susigraudinęs, atsisveikino su artimaisiais, draugais. Norėjo pasitikti miesto Žvejybos uosto ar Baltijos rajonuose, bet sustabdė automobilį neprivažiavęs Jakų žiedo. Tiesiog taip reikėjo. Toliau ne jo pasaulis, nors tik jis vienintelis dabar jau nujautė to pasaulio buvimą. Ir nesvarbu, jog iki nusileidimo dar kelios valandos. Nusileidimas tik pasekmė, istorijos tąsa. Dievo planas ne žemiečių nosiai, į kurį akimirkai žvilgtelėjo Titas. Vakare jis patraukė namo palikdamas ramybėj kažkur Klaipėdos gatvių labirintuose apsigyvenusį nematomą svečią. Išu sūnų? O gal dukrą?

- Dėžė pilna? - išgirdo nekantrų Ginto balsą. - Kiek dar laukti?

Pusamžis kompanionas vis dar stovėjo nusisukęs ir nepatikliai dairėsi aplinkui. Buvęs karininkas laikė per petį persimetęs lengvąjį kulkosvaidį. Rudas apsauginis kombinezonas aplipdytas įvairia karine amunicija. Ant kito peties kabojo snaiperinis šautuvas. Šito Titas niekaip nesuprato. Kokie dar toliai, jei dienos metu pro rausvą dulkių ir pelenų užsklandą galėjai matyti daugiausiai už šimto žingsnių?  O jei vėjas ar naktis, kuomet mėnulio spindesys pro užterštą atmosferą nepasiekdavo žemės... Nebent būtum Kaune, Šiauliuose. Ar Klaipėdoje, bet ten Gintas nekels kojos.

- Dvi trys valandos, - pro nuleistą šoninį langą atsakė Titas. – Jei pavažiuotume arčiau...
- Nėra durnų, - nusispjovė Gintas. – Žvejys – tu, o aš tik jaukas.

Titas niekaip negalėjo atsistebėti nepamainomu išradimu – apsauginiu radiacijos skydu. Kombinezono viršuj plačiu apskritimu aplink kaklą sumontuota biologinio pagrindo juosta absorbuodavo ir šalindavo visą išorės radiaciją. Tik kartą į mėnesį reikėdavo įkrauti lanksčias plokščias akumuliatorių celes įsiūtas rūbo nugaroje. Buvo galima kalbėti, spjaudytis, rūkyti, net gerti ir valgyti neapnuodytą maistą – jokio šalmo su respiratoriumi, tik nematomas laukas, o žmogus saugus. Tuo pačiu principu buvo saugomi pasaulio miestai. Turtingi miestai, dar prieš keliolika metų tarsi nujautus katastrofą apsupti požeminėmis antiradiacinio lauko sienomis. Lietuvoje keturi turėjo apsauginį kupolą. Šiauliai ir Kaunas tapo pagrindiniu išlikusiųjų prieglobsčiu. Vilnius, deja, nukentėjo nuo tiesioginio smūgio. O Klaipėdą saugojo ne žmonijos išradimas. Ją taip pat dengė pusės elipsoido formos kupolas, bet po juo slypėjo pasaulis priklausantis kitiems. Buvo ir pavieniai namai, net nedideli kaimai turintys apsaugą. Tik viskam reikėjo didelių energijos sąnaudų. Karas sunaikino visą energetikos sistemą, ryšius. Griaunamosios jėgos nepaliesti miestai metus laikėsi naudodami anksčiau sukauptą kurą ir energiją saugomą akumuliatorių blokuose. Praėjus pirmajam šokui, atsipeikėjus, iš saugios aplinkos buvo pasiųstos gerai aprūpintos kolonos tirti tamsoj paskendusį pasaulį.

- Gal ir tu žvejys? Jau du mėnesius laikaisi, ir nieko.
- Nepradėk, - atrėžė Gintas. - Net aš žinau teoriją. Nerizikuosiu, kad tai išsiaiškinti. Klaipėda mane pražudys, jei priartėsiu. Kiek buvo tokių pavyzdžių? Prieš mane sėkmingai žvejojai su Vilium, kol tas neišdrįso. Visu kilometru kartu su tavim įlindo giliau, iki pat geležinkelio. Ir taip po du kartus į dieną. Viskas labai gražu, kol po trijų parų nevirto švino gabalu.
- Bet akumuliatoriai užsikraudavo per keliolika minučių. Du net Šiauliams dovanojome.
- Tokia auka ne man. Gali vienas ten lįst, aš liksiu čia.
- Kad žinotum kaip man viskas įgriso. O dar tu kurstai, – atsiduso Titas.

Gintas neatsakė. Apėjo visureigį akylai stebėdamas atokiai prieblandoje skęstančius privačius namus. Stabtelėjo prie atviros bagažinės, kurioje vos tilpo miesto apsauginę sieną maitinančio akumuliatoriaus blokas. Kauno apsaugai dvidešimt tokių pilnai įkrautų blokų užtekdavo keliems mėnesiams. Pastukseno kulkosvaidžio galu per šoną. Titas kiek galima tyliau šūktelėjo:
- Kitoj kelio pusėj judėjimas.

Gintas akimirksniu vėl atsidūręs priekyje prigludo prie mūrinės tvoros. Įsistebeilijo plento pusėn, link kur užteršta atmosfera retėjo. Toliau - skaidrus Klaipėdos oras - kito pasaulio oras. Pasaulius skirianti vidinė riba rytų pusėje sutapo su A13 keliu. Sandūros zona tęsėsi apie kilometrą. O toliau apnuodyta rausva žemė.

Žodis Klaipėda seniausiai tapo kažko kito, svetimo, pavojingo sinonimu. Paradoksas, bet ten laukė mirtis ir tuo pačiu ten buvo gyvybiškai svarbios energijos Žemės miestams šaltinis.

Mergina išdygo vos už keliasdešimties žingsnių nuo jų. Net Gintas turintis neginčijamos patirties, išgyvenęs ne vieną apsuptį pasimetė, kelias sekundes nejudėdamas tik spoksojo. Dažniausiai puldavo keli prastai ginkluoti klaipėdiečiai. Pavojingesni būdavo „savi“ pavieniai atsiskyrėliai plėšikai tykantys nugvelbti ginklų, maisto, mažesnių „buitinių“ akumuliatorių ar dar ko. Bet žvejas, transportas ir pagrindinis akumuliatoriaus blokas – neliečiami, tabu. Bloko energijos niekur kitur, kaip tik apsauginės sienos lauko maitinimui nepanaudosi. Išsikrovusius juos reikėjo transportuoti iki Klaipėdos ir atgal. Tik prie žvejo jie įsikraudavo (ir prie jauko). Šiuolaikinė šventa trejybė.

Nuo pirmosios Tito ekspedicijos į Klaipėdą praėjo pusantrų metų. Jis pats pasisiūlė, pats primygtinai nurodė šią krypti. Negalėjo paaiškinti, bet žinojo, kad Klaipėdoje reikėjo ieškoti pagalbos. Atvykus visi energijos nešėjai greičiau ar lėčiau tiesiog stebuklingai įsikraudavo patys. Tačiau kirsdavusieji vidinę nematomą pasaulių ribą, apie kurią pradžioj nė nenutuokė ir, atrodė, kvėpuoja grynu švariu oru, tapdavo pasmerkti kraupiai mirčiai. Po kelių dienų tokių nelaimėlių skeletas imdavo sunkėti. Kauliniai audiniai, ląstelės per kelias valandas taip sutankėdavo, jog žmogus negalėdavo atsikelti nuo žemės, plyšdavo organai, oda. Šonkauliai neišlaikydavo formos ir subyrėdavo. Ilgainiui tokių baisybių priežastis tapo aiški – Klaipėda. O tiksliau joje įsikūręs nežemiškos civilizacijos desantas.

Ir tik vienintelis Titas liko gyvas. Jį praminė žveju. Ant visureigio pritaisė baltą vėliavą su nupieštais juodais žuvies griaučiais – duokite kelią, mes važiuojame į žvejybą – šventas reikalas. Vėliau išgyvenusiuose miestuose atsirado dar po keliolika žvejų. Juos siejo tai, kad ateivių nusileidimo metu, jie buvo pasaulių sandūros zonoje, įgavo imunitetą. Tuo tarpu visi buvę Klaipėdoje tarsi tapo kito pasaulio dalimi. Atrodytų, niekas nepasikeitė, niekas nieko nepastebėjo, nepajuto, gyvenimas toliau tekėjo sava vaga. Kol neprasidėjo karas ir ateiviai neapsitvėrė nematoma siena – aktyvavo savo gyvybinę terpę. Nuo tada klaipėdiečiai atsidurdavę už savo naujo pasaulio ribų užtrokšdavo, tarsi žuvys gaudavusios per daug deguonies.

Tito reakcija buvo greitesnė...

Visi žvejai turėjo praeiti trumpą karinį parengimą. Titas pasižymėjo šaltakraujiškumu ir vikrumu, jam neblogai sekėsi. Žvejodamas spėjo pakliūti į dešimtis susišaudymų. Nors prieš „savus“ ginklo nenutaikydavo, bet keliolika klaipėdiečių pačiam teko nukauti. Pastariesiems jis tebuvo eilinis įsibrovėlis, grėsmė jų karo nepaliestam miestui. Titui atrodė, kad priešiška beprotybė, neapykanta abiejose pusėse po truputį augo. Per ilgai vaikščiota klystkeliais. Gana.

Laikas Titui sustojo. Jis žvelgė į jauną merginą vilkinčią pilką lininę suknelę. Laibose rankose ji laikė po akmenį. Tas pats laikas ir jai sustojo. Ji lėtai basomis žengė per žolę, kuri dar augo sandūros zonoj prie vidinės ribos šildomos Klaipėdos vasaros. Nepaisant juos skiriančio atstumo ir purvino oro, Titas aiškiai regėjo merginos gilias, nežemiškas ir truputį nuo išgąsčio išplėstas akis. Ji taip pat pavargo nuo beprasmių klaidžiojimų. Ji norėjo keisti ir keistis.

Tito reakcija buvo greitesnė. Jis sugriebė šalia gulintį pistoletą ir persisvėręs pro langą paleido tris šūvius Gintui, jau bespaudžiančiam gaiduką, į nugarą. Tylą sudrebinę šūviai aidu atsispindėjo nuo namų sienų ir medžių kamienų, bet nei šuo nesulojo, nei paukštis pakilo į dangų. Lyg nieko ir nenutiko, tik Gintas suklupo ir jau netekęs gyvybės krito ant žemės.

- Neikit arčiau. Pavojinga, - atidarydamas duris perspėjo.
- Tuomet privažiuokit, prašau, - atsklido aiškus skambus balsas.
Titas sudvejojo akimirkai, bet užvedė variklį ir lėtai per pievą prisiartino.
- Išmeskit akmenis. Lipkit.
Mergina nedrąsiai pravėrė keleivio pusės duris ir atsisėdo šalia.
- Ačiū, - nuoširdžiai ištarė žiūrėdama priešais save. O Titas negalėjo atitraukti nuo jos akių.
- Kuo jūs vardu? – vos paklausęs užsikirto ir nusikeikė. - Velniop! Kas čia per mandagumas žudiko burnoj?.. Koks tavo vardas?
Mergina pasuko galvą į jį.
- Urtė.
Ji buvo per arti, kad jis neįsisvajotų, kad jam nepasivaidentų. Titas kilstelėjo ranką atsuktu delnu į ją.
- Man reikia tave paliesti.
Urtė nežymiai linktelėjo, ir jis švelniai pirštų galiukais perbraukė jai per skruostą.
- Tu - Išu dukra.
- Išu?
Titas pirštu bakstelėjo į mašinos stogą.
- Ateivių. Ten prie Neptūno.
- Išu... Man patinka. Mes visi kažkiek Išu dukros ir sūnūs.
- Taip, bet tu...

Staiga Titas nutilo, nebaigė klausimo. Jis negaus atsakymų, o ir jų svarba akimirksniu sumenko. Žvelgė į Urtės akis ir tolo nuo realybės, nuo miestų, kuriems buvo reikalinga jo pagalba, nuo ten likusių draugų, nuo savisaugos instinkto. Suprato, kad gali likti čia kartu. Jis negrįš namo. Dabar tik troško paliesto šilto, šviesaus, kito pasaulio. Bet turės būti pasekmės. Jam virptelėjo smakras.

- Mes blogai darome? – pasitikslino Titas.
- Taip, - su gailesčiu balse patvirtino Urtė. - Tu vis dar žmogus, o aš jau ne.
- Aš prašysiu stebuklo. Mes prašysime savo pavyzdžiu už mus visus.
Trumpam abu nutilo, mintimis su viltimi žvelgė į ateitį. Pagaliau Urtė jį paragino:
- Važiuojam. Parodysiu Klaipėdą. Juk jūs žmonės taip veržėtės čia, kur jūsų manymu išliko vienintelis karo nepaliestas žemės lopinėlis, ir kur yra giedras dangus, kur yra laimė. Karą pradėjote jūs.
Titas nieko neatsakė. Įjungė pavarą ir pajudėjo.

Taip, Urtė teisi. Karą pradėjo žmonės, o gal netiesiogiai ir jis, Titas. Ir net ne prieš ateivius, kurių Žemėje nebuvo jokių pėdsakų, tik teleskopų užfiksuotas energijos pliūpsnis prie Neptūno, tik skaičiavimai ir trajektorija.  Ateivių laivas ir toliau liko kyboti prie planetos, kaip iki tol tris metus kybojo. Bet žmonija su savimi nesusitvarkė. Neprognozuojama atkurtoji Rusijos imperija pasiuntė savo delegaciją – karius, sunkiąją ginkluotę - į Klaipėdą „padėti“ – juk tai tarptautinis klausimas, ir jie turi teisę. Jiems užkirto kelią. Kulka po kulkos ir pradėjo kristi bombos. Simboliška, bet lygiai po šimtmečio prasidėjo trečiasis pasaulinis karas. Pagaliau žmonija gavo progą ištuštinti savo branduolinius sandėlius. Titui pasisekė, tą dieną jis pasitiko ne savo namuose, o Kaune.

Nuvažiavus apie kilometrą Titas staiga pristabdė visureigį ir apsisuko.
- Reikia grįžti, - paaiškino. – Paliksime mašiną ten. Ją kiti suras.
- Kad parvežtų žuvį namo? – pirmą kartą nusišypsojo mergina.
Šyptelėjo ir Titas.
- Tik deja, Gintas... Negyvas jaukas jau nėra jaukas. O be jo šalia blokas iki galo neįsikraus. Tai dar viena Išu mįslė – dviejų pasaulių ryšys.
- O tu?
- Turintys tavo pasaulio imunitetą – žvejai – negali. Reikalingas jaukas. Jie ateis, suras.

Urtė išlipo prie plento, o Titas nuvairavo visureigį, kur prie tvoros gulėjo Gintas. Ginklą paliko mašinoje, pasiėmė tik paprasčiausių rūbų maišą. Kurį laiką stovėjo vienas ir žvelgė rytų kryptimi. Nebylus atsisveikinimas su tamsiu, šaltu, negyvu pasauliu. Atskirties taškas. Jam teko regėti žmones atsidūrusius skirtingose barikadų pusėse ir susitikusius čia. Apsikabinimai, klausimai, pasakojimai, ašaros. Ir negalėjimas būti kartu, negalėjimas eiti pas ką nors vieną, į vieną pusę. Kitaip lauktų mirtis. Titas daugiau nenorėjo prisiminti ir matyti skausmo. Jis apsisukęs nužingsniavo link Urtės – priešingybės to, kas liko už nugaros.

Jie patraukė pėstute į miestą, ant kurio tarsi buvo uždėtas milžiniškas pailgas neturintis materijos gaubtas, apsuptas rausvų sutemų. Aukštai virš galvos šios sutemos nesusiliedavo ir matydavosi žvaigždės, o dienos metu į žemę krisdavo saulės šviesa. Čia buvo švarus, neužterštas oras, ir buvo galima išjungti kombinezono radiacinę apsaugą. Titas jau anksčiau persirengė kitais rūbais, kombinezoną išmetė į patvorę, daugiau neprireiks. Išu pasaulio skirtumai slypėjo ne ore, ne žmonių išvaizdoje ar elgsenoje. Skirtumai buvo nematomi, nesuprantami. Net šyptelėjo mintyse – tai Klaipėda liko normali, nepaliesta karo, o išsigimė visas likęs pasaulis. Žengiant gilyn į miestą klaipėdiečių sutikdavo vis daugiau. Per du metus jie, atrodė, spėjo susitaikyti su padėtimi ir net džiaugėsi, jautėsi saugūs. Jie manė turintys daugiau galimybių išgyventi nei likusi planeta. Kai kur namų languose degė lempos, gatvėmis važinėjo elektromobiliai, veikė šviesoforai. Energijos užteko viskam – bene vienintelis nepaaiškinamas skirtumas.

Titas paėmė Urtę už rankos. Niekas į juos nekreipė dėmesio.
- Ar tu žinai kur… - jis ieškojo tinkamo žodžio.
- Vartai? – pagavo mintį Urtė. – Nusileidimo vieta? Jie mano namuose. Aš esu arčiausiai Išu.
- Parodysi? Aš paprašysiu. Nereikia trijų norų, užteks tik vieno.

Nukeliavę kelis kilometrus ir šiek tiek privargę jie sustojo Sulupės gatvėje.
- Čia? – supratęs pasidomėjo Titas.
Ji linktelėjo link šalia buvusio daugiabučio.
- Galinė siena, pirmas aukštas.
Titas stovėjo priešais Urtę laikydamas jos rankas. Metas ryžtis.
- Mūsų buvimas kartu jau yra pradžia, - ištarė jis.
- Neapsigauk, mes nežinome Išu. Tu vis tiek esi svetimas, bet aš su tavim.

Jie priėjo prie pat niekuo neišsiskiriančios apskardintos žalsvos namo sienos.
- Pasakysi norą?
Titas plačiai nusišypsojo.
- Neatsimenu autorių, bet tai kažkokie broliai. Jie rašė „Laimės visiems už dyką, ir tegu niekas neišeis nuskriaustas! “ –  ir jis delnu prilietė sieną.

Tai buvo net ne sprogimas, o viso pasaulio išnykimas.

---

Dvidešimt pirmo amžiaus pabaigoje, bepradedant atsigauti civilizacijai, kuomet dienomis buvo šviesu, kai naujos kartos širdyse buvo sunku įžiebti pyktį, nes tai primintų karą ir jam prilygtų, žmonės lankydavo Klaipėdos miesto apleistus griuvėsius. Kai kurie jų sakydavo akimirkai išvysdavę tarp nuolaužų pasirodančią merginą pilka suknele. Bergždžiai bandydavo ją pasekti. Ir tik nedaugeliui pavykdavo aptikti beblėstantį jos pėdos gelsvą atspaudą akmenyje. Spėję jį paliesti paliesdavo laimę, kurios pajutimas širdyje likdavo visam gyvenimui. Buvo manoma, kad tai retsykiais prasimušantys, dovanojami kito pasaulio ženklai. Pasaulio atnešto laivo, kur skriejo prie Neptūno, ir kurio vartai atsivėrė Klaipėdoje. Bet vėliau laivas nuskrido užtrenkdamas duris.