Vėrinys

Stoviu žvaigždyno krante
ir bandau išgirsti tylą
tą vidinę pasąmonės kalbą
kuri aidu mintis atkartoja

sodas, kurį kartu sodinome
jau sulaukėjo
dviejų obelų susipynusios šakos
viena kitą dar paremia
bet vaisių neduoda

šiąnakt patekėjusiame
mėlyname mėnulyje
mačiau tavo akis
dar bandžiau jį sulaikyti
bet slenkanti naktis nusitempė
vilkų kauksmams palydint

o aš vis dar stoviu
delnuose laikydama
tavo dovanotą rasų vėrinį
ir suvokiu šios akimirkos laikinumą

saulei pakilus visa tai išnyks