Palikti

Jis išėjo ir niekada nesugrįžo
Jis kartais šypsojosi, bet akys
Visada švietė bedugniu liūdesiu
Ką jis bedarė, niekas jam neteikė
Malonumo, nei paguodos, nei džiaugsmo
Vien tik begalinis liūdesys
Jam tapo antruoju vardu
Jis dar kartais pažiūrėdavo į vakarų pusę
Bet niekada nesitikėjo sulaukti
Iš ten svečių, kad ir kas jie būtų
Nors jis prisimindavo savo liūdesio
Pradžią, bet pabaigos pamatyti
Nenorėjo ir nelaukė susitaikymo
Jis pavargo budėt, kad nepadarytų
Ko nors, kas nepatiktų, pavargo
Nesakyti, ką galvoja, bet ką norėtų
Išgirsti kiti, pavargo nešioti
Kaukę, skirtą kitiems džiaugtis
Jis pamiršo, kaip ir daugelį
Malonumų teikiamų gyvenimo
Jis vaikščiojo tyliai
Nepakeldamas galvos, kad nesutiktų
Žvilgsnių, laukiančių šypsenos
Ar švelnaus žodžio, nes jis tokių
Neturėjo, pamiršęs jau seniai
Nes jis daugiau nenorėjo nieko
Pažinti išskyrus..

2000. 06. 24. 20. 55