Gurkšnelis

Žiemai nereikia Kalėdų, nereikia Naujųjų metų, nereikia švenčių, nereikia netgi mūsų, kad galėtų būti kerinčia, atimančią paskutinį šilto oro gūsį.
  Grįžinėjau namo sėdėdama autobuse, kuomet suvokiau, kad to gana. Užtenka tik laiko, speigo ir jai savęs pačios. Kad žiemai svarbiausia užgožti viską kuo mes tikime.
  Skausmą aš suvokdavau kaip šaltį, šaltį stingdantį kaulus, ėdanti raumenis, pamažu aplaižanti it medų tik iš vidaus. Žiema skausmą suvokia kaip grožį, kuomet apkloja laukus ir miškus nei trupučio nelaukta, dar labiau kuomet niekas jau ir nebelaukia.
  Galbūt, mąsčiau sau, man irgi nereikia? Nereikia tikėjimo, nereikia gėrio, nereikia saldžios malonės, užteks tik buvimo savimi, privalumo ateiti kuomet niekas nebesitiki?