Perseidų medžioklė (8)

- Bet kaip čia viskas pasikeitę, - sušnabždėjo Eglė, kai jie privažiavo sodybą.
Kieme stovėjo iš baltų silikatinių plytų sumūrytas namas šiferiniu stogu. Kažkada prižiūrėtas, dabar namas atrodė apgailėtinai. Kiek toliau stovėjo aptriušęs ūkinis pastatas, prie jo šono šuns būda. Šuns nebuvo. Nors tiek gerai. Tarp namo ir ūkinio pastato stovėjo kažkada įstiklintas šiltnamis, kuriame bebuvo gal pusė sveikų stiklų. Teritorijoje visur nevaržomai bujojo piktžolės. Šis kiemas jau seniai nematė rūpestingo šeimininko priežiūros.
Išlipęs iš automobilio, Domas pirmiausia nuėjo prie durų, paklebeno rankeną, po to pabeldė. Nesulaukęs atsakymo, nuėjo prie artimiausio lango ir, iš abiejų šonų pridengęs veidą delnais, žvilgtelėjo į vidų. Nieko neišvydęs, gūžtelėjo ir grįžo prie draugų. Apmetė akimis kiemą. Prie ūkinio pastato sienos stovėjo atremtas dviratis, tačiau tai nereiškė, kad kas nors turi būtinai būti namuose. Vienkiemiuose žmonės dar kartais elgdavosi lengvabūdiškai. Domas neįžvelgė jokių požymių, kad į šią sodybą būtų važinėjama automobiliais. Provėžos baigėsi ties kiemo pradžia. Jei ne dviratis, galėjai pagalvoti, kad čia niekas negyvena.
Domas pagalvojo, kad šeimininkai greičiausiai bus išėję pas kaimynus ir nusprendė nebelaukti. Kai šie grįš, paaiškinsiu situaciją ir, jei reikės, susitarsiu.
Išsikėlė iš mašinos metalo ieškiklį ir nuėjo prie šiltnamio. Petras užsidėjo ausines ir pradėjo ieškoti. Poroje vietų aparatas sudūzgė ir atrodė, kad jau bus atradę tai, ko ieškojo, tačiau vieną kartą tai pasirodė besanti metalinė grėblio liekana, o kitą kartą – paprasčiausias armatūros strypas. Tačiau duobes iškasė beveik pusmetrio gylio.
- Einu prie šaltalankio, aha, - pasakė Petras.
- Pirma patikrinkim stabilesnius daiktus, - paprieštaravo Domas.
Paieškos toliau tęsėsi  prie šulinio, šuns būdos, tačiau apčiuopiamų rezultatų nedavė, nors vėl teko rausti kelias duobes.
- Šaltalankis, - pakartojo Petras.
Domas tik mostelėjo ranka. Jis netikėjo, kad Eglės tėvas būtų išsirinkęs tokį nepatikimą orientyrą.
Jo optimizmas pradėjo sekti. Jis pasuko prie mašinos, kur būriavosi likę draugai. Domas pravėrė vairuotojo dureles ir atsisėdo, kojas palikdamas lauke. Eglė taip pat priėjo prie jo ir parimo, atsirėmusi į automobilio sparną.
- Petrulis varo nuo dūšios ar ne? – liūdnai šyptelėjo Domas ir kryptelėjo galvą į šaltalankio pusę.
- Taip, bet jis šaunuolis, - atsišaukė Eglė.
Netoli medžio augo didžiulis serbentų krūmas ir dabar kaip tik judėjo ano šakos. Petro net nesimatė pro tas šakas.
- Turbūt, vis dėlto teks važiuoti į tą Pasmalvį, - konstatavo Domas.
Eglė neatsakė. Ji kažką įtemptai mąstė. Domas tai pastebėjo.
- Kažkas neduoda ramybės?
- Taip, bet negaliu prisiminti.
- Pakeisk, mąstymo kryptį. Pagalvok apie ką nors kita.
Eglė klausiama veido išraiška pažiūrėjo į Domą ir gūžtelėjo.
- Kas tas Davidas? - paklausė.
- Na, draugas, - nustebęs atsiliepė Domas. – O dabar galiu pasakyti, kad geras draugas.
- Bet, kažkaip iš pradžių ne ypač tavo prašymu apsidžiaugė?
- Na tai ir suprantama. Juk aš jį matęs tik kartą. Nors ne, matęs esu kelis kartus, bet kalbėjomės tik kartą ir tai vos keletą minučių.
Eglė žiūrėjo į Domą apstulbusi.
- Ir jau draugas?
- Na, taip. Mums, bahūrams, nereikia šimto kartų susitikti,  kartu išgerti dvidešimt puodelių kavos ir begeriant apkalbėti kitus draugus, kad pataptumėm draugais.
- Nu jo, matosi. O gal čia tavo kokie nors žavesio fluidai suveikė? – šelmiškai nusišypsojo Eglė.
- Mano fluidai?.. Žavesio? – Domas pasitikslino. – Vaikinui?.. Tu čia rimtai?
- Aš juk nesakiau, kad tik vaikinui.
Domas su pašaipia šypsena įsispoksojo į Eglę.
- O tau irgi veikia? - šelmiškai paklausė. – Tie fluidai?
- Ir kas galėtų tai paneigti? – ji kiek raustelėjo ir linksmai sukikeno.
Staiga ji surimtėjo.
- Žinai, ką dabar pagalvojau? Ar negali būti, kad mes su metalo ieškikliu jo apskritai galim nerasti?
- Kodėl? Tėvas sakė, kad jie metaliniai.
- Aš suprantu. Nesu stipri šioje srityje, tačiau... metalą nuo medžio ir nuo plastmasės gali lengvai atskirti, bet metalą nuo metalo? Gal tai koks metalas, kurio tas ieškiklis gali neužfiksuoti? Gal tai kokia nežemiška medžiaga, tik išoriškai panaši į metalą?
- Velnias, apie tai nepagalvojau, - apmaudžiai ištarė Domas. – Tai ką, negi mums dabar visur knisti, lyg kokiems kurmiams?
- Yra dar vienas dalykas,... - pradėjo Eglė. - Juk paslėpti, tai nebūtinai pakasti po žeme.
Domas rūškanu veidu vėl pažvelgė į Eglę.
- O gerų naujienų neturi? - paklausė. - Nors, reikia pripažinti, kad visame tame racijos tikrai yra. O gal nori pas mus į komandą?
- Kokią komandą? - nesuprato Eglė.
- Encounterio.
Eglė padvejojo. Ar aš norėčiau? Gal ir norėčiau… dažniau jį matyti. Nes kai viskas baigsis… Bet tas lėkimas… Ne, tai vis dėlto ne man. Tikrai ne man. Tuomet ištarė:
- Ne, ačiū. Man šiandienos pasivažinėjimo užteks visam gyvenimui.
- Na, tuomet gali į štabo komandą, - neatstojo Domas.
- Ką daro tas štabas? - pasmalsavo Eglė.
- Sprendžia visokias užduotis, galvosūkius ar nuorodas. Gali sau sėdėti namuose prie kompiuterio ir visa tai daryti. Tai kaip?
- Gerai, pagalvosiu… Žinai, ką? – Eglė staiga pašoko ant kojų. Nelaukdama atsakymo pratęsė. – Vaikystėje šiame kieme buvo akmeninė šašlykinė. Kažkur ten, - ji mostelėjo ranka.
- Petruli! - šūktelėjo Domas.
Eglė parodė Petrui numanomą vietą. Dabar čia buvo tiesiog ištrypta pieva ir jokių akmeninio įrenginio liekanų net nebuvo matyti. Tik spėjo Petras prieiti su savo įnagiu, kaip jo ausinėse vėl suzyzė.
- Kažkas yra, - parodė koja. – Čia, aha.
- Porą kartų įbedus kastuvą, kažkas dzingtelėjo ir pripuolęs Domas ėmė rankomis žarstyti žemes. Neužilgo jo rankose atsirado polietileninio maišelio liekanomis apvyniotas daiktas. Tačiau visiems buvo aišku – jie iš tikrųjų rado tai, ko ieškojo.
Domas ranka nuvalė rutulį. Vienas rutulio šonas buvo prarūdyjęs, o viduje buvo ertmė.
- Mes laimėjom, - suskandavo, iškėlęs ranką. Visi suėjo į būrį apžiūrėti radinio.
Tačiau džiaugsmas truko neilgai Jie pamatė į kiemą įsukantį policijos automobilį. Su švyturėliais.
- Tik to ir betrūko, - apmaudžiai suburbėjo Domas. Pastaruoju metu man kažkaip sekasi su policija.
Tuo pat metu sugirgždėjusios atsidarė namo laukinės durys, kurios prieš tai buvo užrakintos, ir į lauką pasiramstydama lazda išklibikščiavo dar gana energinga, tačiau labai garbingo amžiaus moterėlė.
- Dar gražiau, - pasakė Domas pažiūrėdamas į Eglę. – Ką dabar darysim?
- Sugalvosi ką nors, - ji gūžtelėjo ir nusišypsojo. - Aš net neabejoju.
Išlipę policininkai prisiartino prie jų grupelės.
- Ir ką čia veikiame? Svetimoje valdoje? - paklausė apkūnus policininkas, išlipęs iš automobilio.
- Mes pradžioje bandėm pasikalbėti su šeimininkais, bet jie neatidarė durų, - paaiškino Domas.
- Ką tas keičia? - nustebo pareigūnas.
- Iš esmės nieko, bet tai parodo mūsų gerus norus...
- Taip jau ir gerus? – policininkas įdėmiai stebėjo Domą. - Ko ieškojote?
- Matote, pareigūne, ši mergina anksčiau čia gyveno, - Domas parodė ranka į Eglę. - Tai jos su draugėmis kažkada čia paslėpė dėžutę su užrašytomis svajonėmis. Juk žinote, daug kas vaikystėje taip daro. Dabar nusprendė tą dėžutę išsikasti.
- Ir kaip, pavyko? - policininko nepatiklumas tik dar labiau didėjo.
- Pavyko, - Domas parodė pareigūnui rutulį. - Tik svajonės sutrešo. Ką padarysi.
Policininkas linktelėjo galva į rutulį ir paklausė senutės:
- Ne jūsų?
- A?
- Klausiu ar ne jūsų daiktą laiko tas jaunuolis?
- Ne, vaikeli, nepamenu, kad būčiau turėjusi ką nors panašaus. Bet gal Vytukas žino. Vytuk! Vytuk!
Po kokios minutės pro duris išslinko Vytukas, kokių penkiasdešimties metų, jau žilstelėjęs vyras.
- Policininkas klausia ar tas daiktas ne mūsų? – senutė dūrė pirštu į Domo laikomą rutulį.
Vytukas užvertė akis stulpu į viršų. Kiek pagalvojęs ir nutaisęs niūrų veidą, papurtė galvą.
- Ką su jais darysim, bobule? – pasitikslino policininkas.
- Nežinau, vaikeli. Iškniso kiemą biškutį. Negerai. Reikėtų sutvarkyti. Aš nesutvarkysiu, Vytukas nenorės tvarkyti irgi.
Kol policininkas kalbėjosi su šeimininke, Domas mąstė apie prarūdyjusį tuščiavidurį rutulį. Jo galvoje sukirbėjo kažkokia miglota nuojauta. Ta nuojauta jam kilo, prisiminus paskutinį pokalbį su motina, kai iš po astrofiziko buvo trumpam pas ją užvažiavęs. Mama tada minėjo kažkokį jauną pacientą, apie kurį jai pasakojo kažkokia jos draugė, norėdama pasitarti dėk kažkokių šio keistenybių.  Pala, ką ten mama pasakojo apie tą vaikį? Pasakojo apie kažkokius žvilgsniu jo judinamus daiktus. Motina lyg ir minėjo, kad tas vaikis aplinkiniams pasakojo apie kažkokius keistus sutvėrimus, kurie lyg tai atskrido iš kosmoso. Domas dabar pasigailėjo, kad tą vakarą motinos klausėsi neįdėmiai, paskendęs savo apmąstymuose ir informacija, kurios tą kartą nesureikšmino, jam pro vieną ausį įėjo ir pro kitą išėjo. Jis tik prisiminė, kad tuo metu pagalvojo „Na gerai, kas tas vaikinas? Greičiausiai studentas ar net moksleivis. Visi tais laikais svajoja būti kosmonautais, tyrinėtojais ir didvyriais. Jų galvos laisvalaikiu vien tuo ir užimtos. Na, o jei dar į tą galvą kas trinktelėjo? Ir dar pakankami stipriai? Va, ir nebesupranta žmogus, kur svajonės, o kur realybė“.
Tačiau dabar jam nesisekė tos nuojautos išrutulioti iki galo. Nusprendė atsiriboti nuo to, apie ką mąstė. Visai neseniai buvo skaitęs knygą, kad tokiais atvejais reikia tarsi kiek atsitraukti, užsiimti kuo nors kitu ir pati pasąmonė išspręs šią problemą.  Jis apsižvalgė aplink. Bobutė vis dar kalbėjosi su policininku. Jo draugai stovėjo susispietę prie Petro automobilio ir nedrąsiai mindžikavo. Kartas nuo karto, jis sugaudavo Eglės žvilgsnį.
Tuomet Domo galvoje susidėliojo klausimas. Ar tikrai tuos daiktus žvilgsniu judino tas vaikinukas? Jis, Domas, tokiais dalykais niekada netikėjo. Pala, motina minėjo, kad tas vaikinas kalbėjęs jog jie atskrido kosminiais laivais. Domo galvoje mintys pradėjo lėkti šuoliais, formuodamos kažkokį vaizdinį, panašų į matytą monitoriuje pas astrofiziką. Tai buvo neįtikėtina, fantastiška, tačiau geriau pagalvojus kodėl gi ne? O kas, jei vis dėlto tai tiesa? Kas jei vaikis bendravo su kažkuo, kas iš kažkur atskrido? Vadinasi, pasak to vaikio, jie atskrido laivais. Jie? Kas tie jie? Pala, ar motina minėjo, kad mažais? Lyg ir ne. Bet koks skirtumas? Laivais. Reiškia, ne vienu laivu, o keliais. Pala, o apie laivus juk dar kažkas minėjo. A-a-a, juk tai buvo Eglės mintis, kai jie svarstė paieškos scenarijus. Taigi, jau dvi nepriklausomos nuomonės. O rutulys juk prarūdijo ne kur nors kitur, o čia, užkastas žemėje. Vadinasi ...
Bemąstant jo prielaida įgavo apčiuopiamesnius kontūrus ir Domas nebūtų sau atleidęs, jei nebūtų dabar pat pabandęs jos patikrinti.
- Kiek laiko jūs čia gyvenate? – priėjęs paklausė senutės.
- A? – neišgirdo ta.
- Sakau, kiek laiko čia gyvenate? – jau garsiau sušuko Domas.
Senutė kiek pagalvojo.
- Bus, jau kokia dešimtis metų, vaikeli, - paaiškino. - Bet Vytukas geriau žino.
Ji atsisuko į sūnų ir perklausė:
- Vytuk, tas vaikelis klausia, kiek laiko mes čia gyvenam?
Vytukas kažką suburbėjo panosėje, kažką suskaičiavo užlenkdamas rankų pirštus, po to vėl užvertęs akis į viršų pas kažką dar pasitikslino ar ko nors neužmiršo. Tuomet įrėmė žvilgsnį į kumščius ir glaustai išdėstė:
- Suskaičiavau devynis.
- Vytukas sako, kad devynis. Reiškia, tikrai devynis. Jis geriau žino. Mano galva jau ne tokia gera.
- Ar per tą laiką nepastebėjote kur nors aplinkui poltergeistų? – paklausė Domas.
- A?
- Poltergeistų, sakau, per tą laiką nebuvo?
- O kas tas yr? – senutė pastebimai atkuto.  Matomai, nors ir tokio garbingo amžiaus, bet vis dar buvo smalsi.
- Kambarių arba spintelių durys pačios atsidarinėja, užuolaidos pačios atsitraukinėja, gėlės pačios pasilaisto ir panašiai, - paaiškino Domas. – Gali būti ir kitokių čiūdų.
- Iš kur žinai, vaikeli?
Domas sutriko. Ne pirmą dieną gimęs. Bet kaip tai bobutei tinkamai paaiškinti? Tai juk ne tas žmogus, su kuriuo galėtum turiningai diskutuoti apie poltergeistus.
- Naršau po internetą, - kuo paprasčiau paaiškino. - Skaitau spaudą.
- Neskauda man, vaikeli, neskauda, jis man nieko nedaro, bet durys pačios tai atsidarinėja. Ir kaliošai atsiranda ne tose vietose, kur buvo palikti. Ar ne taip, Vytuk?
Vytukas vėl atliko standartinę procedūrą, tarsi bet kokiam atsakymui jam būtų reikalingas palaiminimas iš sėdinčio ten, aukštybėse,  tik šį kartą po jos jau linktelėjo galva.
Domą užliejo šilumos banga. Jam pasirodė, kad jis jau nutvėrė siūlo galą. Dabar reikalai tikrai pajudės iš vietos! Jis buvo toks laimingas, kad buvo pasiruošęs išbučiuoti visus – pradedant ta senute ir baigiant policininkais.
- Klausykit, močiute. Jei jūs nebeturėsit mums pretenzijų ir leisite mums dabar išvažiuoti, mes kurią dieną atvažiuosim ir sutvarkysim, ką iškapstėm. Ir dar daugiau – net ir kiemą aptvarkysim. Taip pat išvaduosim iš poltergeisto, - priėjęs arčiau senutės pažadėjo Domas. – Žinoma tai bus ne ryt ir ne poryt. Vėliau.
- Gerai, vaikeli, gerai. Telaimina tave dievas.
Domas pagalvojo, kad ar tik nebus per daug prisižadėjęs. Euforijos pagautas.
- Bent jau pabandysim tai padaryti, - patikslino pažadą.
- Pabandyk, vaikeli, pabandyk. Atsikratyk to geitso.
- Ne geitso, o poltergeisto.
-A?
Domas tik numojo ranka. Eglė, kuri per visą pokalbį, jį įdėmiai stebėjo, nusikvatojo. Domas pasižiūrėjo į ją.
- Kas? - nesuprato jis.
- Nieko. Viskas gerai. Šaunuolis. Nearti dirvonai?
Domas jau norėjo klausti kokie čia dar dirvonai, tačiau sugavęs šiltą Eglės žvilgsnį susiturėjo. Pisiminęs jų pokalbį, nežymiai patraukė pečiais.
Tuo metu prie bobutės vėl priėjo policininkas.
- Tai neturėsite jiems priekaištų? – užbaubė.
- Ne, ne, neturėsiu, sūneli. Tegu tik išpravodija tą geitsą.
- Ne Geitsas, bobule, ne Geitsas. Geitsas ant jūsų labai supyktų, sužinojęs, kad norite kur nors jį išpravodyti, - ramesniu balsu paaiškino policininkas.
- A?
- Sakau, kad supykti gali Geitsas, bobule, - pareigūnas vėl pakėlė balsą.
- Tegu pyksta, sūneli, man nesvarbu. Kad tik po gryčią nebešmirinėtų ir kaliošų ne savo neliestų.  Tegu pyksta kur nors patvory. O tie vaikai tai juk nieko blogo nepadarė. Tik va, kol jūsų nebuvo tai truputį su Vytuku prisibijojom, nežinojom ką jie gali iškrėsti. Pas mus retai kas užsuka.
Tuomet policininkas pamojo Domui. Kai tas priėjo, paprašė šio parodyti teises.
- Ar aš ką nors pažeidžiau, kaip vairuotojas? – nustebo tas.
- Nesvarbu. Pažiūrėsim.
- O jūs turite teisę ... e-e-e ..., tikrinti mano vairuotojo teises? Na, juk jūs ne kelių policija?
- Gal nepradedam apie teises, gerai?
- Aš čia tik šiaip paklausiau, - gūžtelėjęs pasakė Domas, paduodamas dokumentą. – Dėl bendro išprusimo, taip sakant.
- Tai va, ponas Domai, - paaiškino policininkas tyrinėdamas įrašus dokumente ir kažką žymėdamasis pas save knygutėje. – Šioje vietoje, ... reiškiasi,... taip ir liksi neišprusęs.
Domas vėl gūžtelėjo ir nebesakė nieko. Nenorėjo dar labiau užrūstinti pareigūno, kuris dar kažką pasižymėjo ir pratęsė mintį:
- Pro bobutę prasmukot, bet dar turit prasmukti ir pro mus, - jis kryptelėjo galva į kolegą. – Ir jei pradėsi aiškinti apie kažkieno teises, visai nekreipdamas dėmesio į savąsias, žinok, tai bus be galo sunku padaryti. Praktiškai neįmanoma. Supratai?
Domas linktelėjo.
- Tai į juodąjį sąrašą įtrauksite? –  nepiktai paklausė pareigūno.
Policininkas žvilgtelėjo į jį nustebęs.
- Kodėl? Jei išpildysi viską ką prisižadėjai bobulei, neįtrauksim. O šiaip, tai bobulės skambutis užregistruotas, o jūsų susitarimas tai tik šakėmis ant vandens parašytas. Suvoki? Ir jei manai, kad čia pažarstei pažadus kairėn ir dešinėn ir tuo viskas baigėsi, tai galvok iš naujo. O dabar galit būti laisvi, - policininkas atidavė dokumentą Domui. – O už laisvę dėkokit bobulei.
Kai policininkai išvažiavo, jie taip pat į automobilius susikrovė savo mantą ir, atsisveikinę bei pažadėję dar sugrįžti, išvažiavo.
Kol važiavo atgal Domas, vairavo paskendęs mintyse. Jis kažką girdėjo, kaip lyg kažko paklausė Eglė, tačiau į kalbas su ja nesileido.
Ji buvo teisi, kalbėdama apie neartus dirvonus. Visas iki tol padrikas ir išskydęs vaizdas jam pradėjo dėliotis į apčiuopiamos formos mozaiką. Žinoma, toje mozaikoje dar buvo labai daug nežinomųjų – kažkas atsitiko jo tėvui, kurio vaidmens Domas vis dar nesugebėjo suvokti, kažkur netoliese šmirinėjo kažkokie juos medžiojantys žmonės, su kažkuo neapčiuopiamu bendravo pacientas, atsibudęs iš komos, realus pavojus iškilo maloniam astrofizikui ir galbūt dar daug ko Domas net neįtarė.
Reikia bent jau pabandyti lipdyti tą mozaiką ar dėlionę toliau. Tačiau tam man reikia pamatyti tą motinos paminėtą pacientą, nes dabar jis yra tas vienintelis raktas į didesnį situacijos aiškumą. Jei pavyks, dar šį pat vakarą susitarsiu su motina dėl vizito į ligoninę. Pirma tik parvešiu Eglę į jų dabartinę buveinę. Aha, dar reikės paskambinti ir įspėti astrofiziką apie jam gresiančią bėdą. Jei dar nepavėlavau.

Kai į duris paskambino, astrofizikas jas iš karto atidarė. Neturėjo įpročio dairytis per akutę duryse. Pas jį ateidavo daug nepažįstamų žmonių, studentų.
- Taip? – ištarė aukštam, skrybėlėtam vyrui.
Tas be ceremonijų rankos mostu pastūmė senuką į šoną ir įėjo į vidų. Apsidairė, kyštelėdamas galvą į kitus kambarius, tikrindamas ar ko nors nėra viduje, išsitraukė iš kišenės nuotrauką ir parodė astrofizikui. Šis iš karto pažino jaunuolį, kuris pas jį buvo vakar ir klausinėjo apie meteoritus.
- Čia ne mano studentas, - paaiškino.
- Buvo?
- Kad nepamenu,... atmintis jau nebe ta. Va, kai buvau jūsų amžiaus..., - pradėjo dėstyti senukas.
- Klausiu ar buvo užėjęs? - iškošė vyras. -  Man visai nesvarbu – studentas ar ne studentas.
- Taipogi nepamenu, - be skrupulų pamelavo astrofizikas. – Bet pas mane daug kas užeina. Visų neprisiminsi.
- Patikslinu klausimą, - skrybėlėtasis sukando žandikaulius, kad net skruostikauliai išsišovė. – Ar buvo užėjęs maždaug dviejų dienų laikotarpyje?
- Ne, tikrai ne, - energingai papurtė galvą profesorius. – Prieš tiek laiko tikrai prisiminčiau. Nebent nuotrauka daryta seniau...
Skrybėlėtasis pasuko prie kompiuterio. Senukui trumpam apmirė širdis, jis pagalvojo, kad diskas tebėra kompiuteryje. Tačiau greitai su palengvėjimu atsiduso, prisiminęs, kad diską išėmė iš kompiuterio ir padėjo ant knygų lentynos. Neturėtų pastebėti. Tuo pačiu prisiminė, kad lapelį su Domo telefonu įsikišo į stalo stalčių.
- Sakote, visų neprisimenate? O visų prisiminti ir nereikia, - skrybėlėtasis staigiai atsisuko ir atšiauriu žvilgsniu įsispoksojo į astrofiziką. – Tik tuos, kurie užduoda keistus klausimus.
Senukas prajuko.
- Kokie dar keisti klausimai? Mano amžiuje? Jūs jau patikėkite, aš tokių klausimų esu girdėjęs... Ir ar apskritai, ar jų dar būna šiais laikais?
- Būna, patikėkit manim, būna. Blogiausia, kad jie ne tik keisti, bet ir pavojingi, - skrybėlėtojo žvilgsnis ir tonas dar labiau padvelkė šalčiu. – Tiek klausiančiajam, tiek atsakančiajam. Beje, ar dirbat su orbitinius duomenis apdorojančiomis programomis?
Senukas nei tai linktelėjo, nei tai gūžtelėjo.
- Dar neišmokau. Po truputį pradedu. Mano amžiuje susišnekėti su kompiuteriu sekasi vis sunkiau. Na, vordas, ekcelis tai suprantama, bet visokios naujienos įsisavinimui pasiduoda ne taip greitai, kaip norėtųsi. Bet va, ir su senom programom visko nutinka, pavyzdžiui kai su ekceliu noriu suformatuoti langelį, tai vis paspau...
Vyras nekantriai mostelėjo ranka.
- Kažkur varna kranksėjo, kad gebat dirbti ir su naujom programom. Gerai dirbti.
Skrybėlėtasis pažvelgė pro langą. Svečias buvo labai nemalonus tipas, ar bent jau norėjo save tokiu parodyti. Tačiau profesoriui savo darbe tekdavo susitikti su įvairiausiais žmonėmis – tiek su paprastais, šiltais žmonėmis, tiek su arogantiškais, pernelyg ambicingais ar pasipūtusiais pusdurniais. Šiandieninį svečią jis buvo linkęs priskirti prie pastarųjų.
Senukas nusišypsojo, kone nusijuokė.
- Tai gerai, kad kranksėjo. Jei jau visai atvirai, tai to ir siekiau. Kaip kitaip išlaikysi lygį, konkurenciją tarp kolegų ir universiteto vadovybės pasitikėjimą? Žinot kokie dabar agresyvūs jaunesni kolegos, ypač tie, kurie labai gerai apie save galvoja? Taigi, kol savi viršininkai netikrina praktinių žinių, apsiriboja vien teorinėmis bei gebėjimų deklaravimu, tol reikia kažkaip suktis. Ir kuo daugiau lūpų tai patvirtina, tuo...
Svečias įdėmiai nužiūrinėjo profesorių. Kažkur suskambo telefonas. Astrofizikas į skambutį nesureagavo, tačiau svečias klausiamai į jį pažiūrėjo ir, suraukęs antakius, paragino smakru. Senukas nuėjo ir nuo spintelės koridoriuje paėmė mobilų telefoną. Skrybėlėtasis pamojo pirštu ir ištiesė ranką. Paėmęs aparatą pažvelgė į ekraną. Telefonas skambinančiojo numerio nerodė. Vyras paspaudė atsiliepimo mygtuką ir įjungė garsiakalbį. Padavė aparatą astrofizikui.
- Alio! – žvaliai pasisveikino senukas.
- Laba diena, profesoriau. Mes... su jumis vakar kalb...
Astrofizikas iš karto pažino Domo balsą. Reaguoti reikėjo žaibiškai.
- Pažinau, kaipgi. Tai jums vėl netinka mano paskirta egzamino perlaikymo data? -  griežtu tonu paklausė senukas ir nuėjo prie išmarginto sieninio kalendoriaus, kabėjusio ant sienos. – Na, gerai, jokios problemos, sakykite kitą, jums tinkančią. Bandysime vėl rasti abiems priimtiną variantą. Tačiau taupydamas mums abiem brangų laiką, tikiuosi, kad šį kartą ruošdamasis egzaminui jūs jau pavartysite astrofizikos žinyną. Na tą,... žinote,... kur slidžiais viršeliais...
- Aš... ne... – užsikirto Domas.
Astrofiziko širdis nusmuko kone iki kulnų. Galas. Jis dabar pasakys, kad nieko nežino apie jokį egzaminą ir kad iš viso nėra mano studentas. Garantuotas galas. Įdomu, ilgšis pribaigs mane iškart ar nuspręs dar pakankinti?
- Nenorėčiau visai jo laikyti, profesoriau, - prislopinęs balsą lyg niekur nieko tęsė Domas. - Gal sakau,... sutartume kaip nors…
Išgirdus šiuos žodžius, profesorių apėmė staigus palengvėjimas, kūną užplūdo šiluma ir tik didžiulėmis valios pastangomis neparodė to svečiui. Tuo pačiu senukas mintyse pagyrė Domo reakciją. Juk nuo šito dabar priklausė jo likimas.
- Pas mane šito nebuvo ir nebus, - profesorius lėtai ir aiškiai išdėliojo žodžius. - Sakykite pageidaujamą dieną.
Pasigirdo graudus atodūsis.
- Tuomet, jei jums tinka, tegul būna ateinantį trečiadienį. Šį kartą tikrai pabandysiu spėti susisukti.
- Gerai, - astrofizikas prisilenkė arčiau ir ėmė tyrinėti įrašus kalendoriuje. – Jei jums tinka, tai bus penkiolikta valanda. 
- Ką gi, ačiū, profesoriau. O gal vis dėlto...
- Ne, - nukirto astrofizikas ir išjungė telefoną.
Profesorius žvilgtelėjo į skrybėlėtąjį ir, gūžtelėjęs pečiais, ištarė:
- Jau trečią kartą keičiam datą. Vis atsiranda svarbesnių reikalų. Bet aš suprantu, šiandieninis jaunimas, nėra ko norėti. Vienu metu nori nugyventi kelis gyvenimus iškart.
Skrybėlėtasis įdėmiai žvelgė į astrofiziką ir bandė išskaityti iš jo veido nors menkiausią vaidybą ar netikrumą. Nepavyko.
- Ir jūs visiems… va taip, leidžiate taip elgtis? Gaištate savo laiką? - paklausė svečias.
- O ką padarysi? - gūžtelėjo senukas. - Toks mano darbas. O ką daryti, jei žmogus nori išmokti, bet nesugeba arba neturi galimybių tinkamai suvaldyti savo laiko?
Skrybėlėtasis tylomis nužiūrinėjo astrofiziką. Tuomet įsikišo ranką į kišenę ir ištraukęs iš jos vizitinę kortelę, padavė senukui.
- Jei kas nors pradės uždavinėti jums keistus klausimus apie kokius nors senus įvykius kosmose, jūs žinosite, kam turėsite paskambinti. Juk taip? Kitu atveju, kaip jau ir sakiau, ... jūsų gali laukti nemalonūs klausimai. Nemalonūs ir skausmingi, - skrybėlėtojo akys tarsi gręžė kiaurai. - Iki pasimatymo. A-a ir dar,... nereikėtų niekam pasakoti apie šitą mūsų pokalbį, nes kaip jau ir minėjau, mes girdime ir anksčiau ar vėliau sužinome viską, net tai, ką čiulba paukščiai. Supratote?
Astrofizikas linktelėjo.
Kai svečias išėjo, senukas, uždaręs duris, lėtai susmuko ant batų dėžės, stovinčios koridoriuje. Iš įtampos jam pradėjo virpėti rankos ir kojos. Profesorius mintyse pasidžiaugė, kad svečias neužtruko ilgiau, nes neaišku, ar jis būtų atlikęs tą įtampą ir neišsidavęs. Jis nunarino galvą ir akimis permetė vizitinę kortelę, kurią laikė ištiestoje rankoje. Tai buvo paprasta standaus balto popieriaus kortelė be jokių įmantrybių. Tik užrašai buvo atspausdinti aukso spalvos raidėmis. „Vėjas Darulis, kosmonautikos centro direktoriaus pavaduotojas“.
Šit kaip.

- Sūnau, tu kažkoks pavargęs, - susirūpino motina.
- Aha, pavalgiau, mama. Buvo skanu, kaip visada.
Motina susirūpinusi pažvelgė į sūnų. Netikėtai ją nudiegė skausmingi prisiminimai.
- Kas su tavimi darosi, Domai?
- O kas su manimi negerai?
- Nejauti?
- Na, ne. Viskas gerai.
Motina atsiduso. Atvirai pasikalbėti ta tema ir šiandien nepavyks.
- Kaip tėvas? Susitikinėji su juo? – motina pakeitė temą.
Domas pažvelgė į motiną. Kodėl klausia? Ar jai įdomu, ar tik šiaip sau? Anksčiau sakė, kad tėvo jos gyvenime nebėra.
- Susitikinėju.
Motina nutilo, kramtydama lūpą ir klausiamai žvelgė į sūnų. Laukė. Vadinasi, jai tas yra įdomu, gal net šiek tiek rūpi. Tik nenori to parodyti.
- Mes bendraujam, mama. Matai, toks dalykas... Bet aš negaliu tau dar to sakyti, - Domas nunarino galvą. – Nepyk, gerai?
- Ko man pykti? Ar tas dalykas dabar tave ir užvaldęs?
- Taip, mama.
Motina nerimastingu žvilgsniu stebėjo sūnų. Galiausiai, išspaudė:
- Tavo tėvas prieš išsiskiriant buvo toks pat, - motina atsiduso. - Ar tai pavojinga?
Domas gūžtelėjo.
- Nemanau, kad labai pavojinga. Bet žinai, ko aš šį vakar pas tave užsukau? Praeitą kartą tu pasakojai apie kažkokį keistą pacientą. Tik nepamenu, kas tau apie jį pasakojo.
- A, taip, pamenu. Vaikinukas toks, atsibudęs po komos. Man apie jį pasakojo instituto grupiokė ir prašė pagelbėti. O jos pagalbos prašė jos klasiokas, traumatologas. Jis kaip tik jį gydo, tačiau susiduria su kažkokiais keistais ir nepaaiškinamais dalykais. Jis sako, kad to vaikinuko žvilgsnis kažkoks keistas.
- Ką reiškia keistas? - nustebo Domas.
- Ir jis nesupranta. Ar tau taip nebūna, kad matai kažkokį daiktą ar reiškinį ir supranti, kad jis kažkoks ne toks, bet iš karto nesugebi to nustatyti?
Domas patraukė pečiais.
- Mano grupiokė labai prašo kad aš kartu su ja nuvykčiau apžiūrėti tą pacientą, ... ne kaip gydytoja, o šiaip iš šono, - mama atsiduso. -  Ji, matyt, nelabai pasitiki savimi. Juk toks neeilinis atvejis. Bet žinai, kaip būna,  kai jie gali, aš negaliu - ir atvirkščiai. Suderinti trims dirbantiems žmonėms patogų laiką yra gana sunku. Bet dabar lyg ir susitarėme, mes rytoj vykstame į ligoninę.
- Kuriuo laiku tai planuoji daryti?
- Susitiksime prie ligoninės ketvirtą valandą. O kas?
- Aš taip pat važiuosiu su tavimi, jei tu nieko prieš.
- Kodėl? - nustebo motina.
- Noriu patikrinti vieną sumanymą.
- Nepasakysi kokį?
- Dar ne. Nenoriu apsijuokti.
Suskambo telefonas. Motina žvilgtelėjo į aparato monitorių, atsiliepė ir trumpai šnektelėjo. Po kelių akimirkų jos veidas persimainė, ji nutilo ir tik po keleto tylos sekundžių išlemeno:
- Kaip suprasti, nemirksi?
Po trumpos pauzės ji paklausė:
- Kaip jis suprato? – ji trumpam pritilo. – Nusičiaudėjo? Gydytojui apžiūrint?
Neužilgo ji baigė pokalbį. Vis dar neatitokusi nuo išgirstos naujienos, ji pasisuko į Domą.
- Girdėjai? Čia mano grupiokė. Ji ką tik kalbėjo su tuo traumatologu. Jis išsiaiškino, kuo keistas to vaikino žvilgsnis. Jis nemirksi, - ji mąstė, kaip apskritai, taip gali būti. – Supranti? Visiškai nemirksi.

Bevažiuojant namo, Domas vėl užsigalvojo apie tėvą. Vienu momentu jam tarsi atsivėrė akys ir jis suprato, kas jam iki šiol nedavė ramybės. Vienas keistas įvykių nesutapimas. Eglė sakė, kad ją sekė vakare, tai yra po pietų. Ją pagrobė priešpiet. Vadinasi, sekė išvakarėse, o gal ir prieš dvi dienas. Tėvas. Žinoma, čia nieko blogo nėra. Keistumas atsiranda prisiminus, kad tėvas iškėlė mintį pagrobti Eglę jiems susitikus išvakarėse. Šitai tarsi logiškai išplaukė iš jų pašnekesio. Ir jis su pagrobta Egle buvo išvežti į užmiestį jau kitą dieną po jų pokalbio. Vadinasi,...
Domą išpylė prakaitas. Tėvas, užvakar paklaustas apie sekimą, savo atsakymu davė suprasti, kad Eglę sekė, jau apsisprendęs, kad ją grobs. Tai kaip čia išeina? Pirma pats nusprendžia, o paskui taip pakreipia pokalbį kad toks sprendimas atrodytų būtinas ir atrodytų, jog jie abu tai sumąstė? Tačiau kam to reikia? Kodėl tėvas nežaidžia su juo atviromis kortomis?
Bet net ne tai buvo blogiausia. Domas prisiminė dar kai ką. Ir tai nėra nereikšminga smulkmena, kurią gali išvartyti vienaip ar kitaip. Tai jau rodo gryną tėvo melą. Kažkada jis sakė, kad ne jo amžiui vaikytis vaiduoklius. Jis galėtų tik padėti tiems, kas ryšis juos vaikytis. Tačiau planavimas kažką daryti nėra padėjimas. Tai ir yra darymas. Įvykiai su Eglės pagrobimu, o po to ir su Eglės seserimi aiškiausiai tai įrodo. Tėvas pats priima sprendimus. Taigi, tėvas jam melavo.
Domas mintyse nusikeikė. Visa dėlionė vėl pradėjo griūti. Blogiausia, kad jis nežinojo kaip atskirti kur yra tiesa, o kur melas. Tačiau kad tėvas jam meluoja, jam jau net nekilo abejonių.


Eglė prisiprašė, kad į ligoninę Domas pasiimtų ir ją kartu. Šis iš pradžių nenorėjo sutikti, tačiau galiausiai nusileido.
Bevažiuojant Domas vėl pagalvojo apie tėvą. Jau praėjo para virš to laiko, kai šis žadėjo duoti žinią. Nevalingai Domui prieš akis iškilo automobilio, nuvažiavusio nuo kelio, vaizdas.
Eglė supratingai žvilgtelėjo į Domą.
- Pergyveni dėl tėčio? - tyliai paklausė, ranka palietusi jo ranką.
Domas gūžtelėjo. Šiandien jis išsiuntė net dvi žinutes tėvui. Jokio atsako. Na gerai, daleiskim jis man melavo. Melagystės kaip melagystės, bet jei jam kas nors atsitiko blogo, tai tik dėl to, kad šis norėjo pridengti Eglę. Ir mane. Mėšlas! Bet Eglė klysta. Būta čia ko! Aš visai nepergyvenu dėl tėvo. Visiškai! Tik labai noriu sužinoti, kas šiam atsitiko.
Kai Domas su Egle atvyko prie ligoninės, motina jau laukė prie durų.
- Labas, sūnau, - pasisveikino ši.
- Labas, mama. Susipažink, ... e-e-e ...  čia Eglė.
- Malonu, - įdėmiai apžiūrinėdama merginą, motina ištiesė šiai ranką. - Ar...
- Ne mama, čia ne aš, jei tai norėjai paklausti, - įsiterpė Domas.
- Man taip pat labai malonu, - atsakė Eglė ir gūžtelėjo. - Akį pati užsigavau. Taip, kad net pudra visiškai neišgelbėjo.
- Sūnau, ar čia ir yra ta mergina?
- Kokia ta? – nustebo Domas.
- Apie kurią man pasakojai?
Domas linktelėjo. Motina pratęsė:
- Na, gerai, eime į vidų. Mūsų jau laukia. Mano draugė Asta jau viduje.
Jie neskubėdami pakilo į trečią aukštą, kur buvo gydytojo kabinetas ir kelis kartus pabeldę įėjo į vidų.
- Laba diena, mūsų čia daug. Neišvarysite? - paklausė Domo motina. - Jūsų pacientas darosi įžymus.
- Kaip tik to norėjau išvengti, - gydytojas pakilo iš už stalo ir nuėjęs pasitikti svečių, ištiesė ranką. - Tomas.
- Nijolė, - prisistatė Domo mama.
Gydytojas paspaudė rankas ir Domui su Egle. Asta, kuri sėdėjo prie stalo, visiems linktelėjo.
- Sūnus? - Tomas paklausė Nijolės, galvą linktelėdamas Domo pusėn.
Ši linktelėjo.
- Labai į jus panašus. O gal prieš pradedant apie reikalus, po puodelį kavos?
Niekas neprieštaravo.
Netrukus jie gurkšnojo kavą ir klausėsi gydytojo. Jis papasakojo apie visus nuotykius su vaikinuku, kuriuos jam buvo papasakoję jo motina, slaugės, palatos kaimynas ir ką buvo matęs pats savo akimis.
Kai baigė pasakoti, motina paklausė:
- Bet aš juk ne psichiatras. Ką aš jums galiu pasakyti?
- Aš noriu įsitikinti, kad tikrai nėra kitos išeities, kaip parodyti jį psichiatrams. Labai to nenoriu, - jis trumpam pritilo. - Ar jūs įsivaizduojate, ką mums reiškia pasakyti pacientui ar jo artimiesiems, kad nukreipsime pas psichiatrą? Mes juk ne tos srities specialistai, patys įvertinti negalime. Mums jau geriau taip – išgydome fizines traumas ir išleidžiame namo. O ten bus kaip bus. Apskritai ši tema labai jautri tiek pacientams tiek jų šeimos nariams. Ir mes nenorėtume būti tais, kurie pirmieji suabejoja jų sveiku protu, suprantate?
Nijolė linktelėjo. Ji labai gerai suprato. Ji taip pat susidurdavo su įvairiausiais pacientais. Būdavo ir tokių, kurie ne kartą grasino teismais. Gerai, kad tik grasino. Matyt, įvertinę naudos ir išlaidų santykį, nuspręsdavo rinktis kitą kelią. Tačiau tai nereiškė, kad negali atsirasti tokių, kurie vien tik tenkindami savo tuščias ambicijas gali griebtis ir tokio būdo.
- Tai nekreipkite dėmesio visai į tuos pasakojimus. Kiek laiko jūs jį dar turėtum gydyti?
- Maždaug po savaitės turėčiau išleisti. Jei nebus kokių komplikacijų.
- Tai kur bėda?
- Šis atvejis kitoks, Nijole. Akivaizdūs požymiai, kuriuos pastebi aplinkiniai.  Jau dabar yra kai kurių asmenų nepasitenkinimas. Palatos kaimynas nenorėjo su juo gulėti vienoje palatoje. Motyvavo baime. Ir mes privalėjome vienaip ar kitaip reaguoti, suprantate? O jei dar žiniasklaida pasigautų sensaciją, arba atsirastų dar daugiau nepatenkintų? Kas tada?
Nijolė pagalvojo, kad gydytojas ko gero teisus. Tai jo pacientas, jo ir atsakomybė. Visokeriopa.
Trumpam stojo tyla.
-  Tomai, tai ką dabar pasakysiu ir man atrodo tarsi iš fantastikos srities... – atsidususi ištarė Nijolė. - Bet tai vienintelis logiškas paaiškinimas.
- Kas? – perklausė gydytojas. – Sakykite viską, kas tik šauna į galvą. Aš nesijuoksiu. Juk mes dabar tokioje padėtyje, kad e-e-e...
- Aš vakar ilgai apie tai galvojau. Na,... po Astos skambučio. Jei ne tas skambutis, tai šiandien, turbūt,  nieko jums negalėčiau pasakyti. Šiaip manau, kad teoriškai toks matymo paaštrėjimas gal ir įmanomas,... - ji pritilo.
- Prašau, tęskite, - paragino Tomas.
- Gerai, bet pirma papasakokite, ką jūs žinote apie matymą tamsoje, - paragino Nijolė.
- Tamsoje? Prie ko čia tamsa? - nustebo Tomas.
- Vėliau pasakysiu, - nusišypsojo Nijolė. – Jei reikės.
- Na, …, - gūžtelėjo Tomas. - Jei taip norite...
Jis apsidairė aplink, nužvelgė visus susirinkusiuosius, tarsi bandydamas įžvelgti ar iš jo nesišaipoma. Tada pratęsė:
- Na, žinau, kad kai kurie gyvūnai gerai mato tamsoje. Pavyzdžiui, katės... Kas liečia mus, žmones, tai galiu pasakyti, kad per tam tikrą laiką mūsų akys pripranta prie tamsos ir mes galime matyti daugiau nei prieš tai, bet ar tai galima pavadinti geru matymu … nežinau, - Tomas patraukė pečiais.
- Na, jūs bendrais bruožais išdėstėte esmę. Tuomet mano prielaidą turėtumėte suprasti, - pratęsė Nijolė. - O dabar įsivaizduokite, kad jums būnant tamsiame kambaryje kažkas kas pusę minutės nors ir labai trumpam vis įjungtų šviesą? Kas būtų?
Tomas žiūrėjo į Nijolę sutrikęs.
- Manau, tuomet akims vėl iš naujo reikėtų pratintis prie tamsos, nors... pripratimo laikas greičiausiai palaipsniui trumpėtų, - išdėstė Tomas.
Nijolė linktelėjo sutikdama.
- Bet tai vis tiek reiškia, kad žmogus niekada prie tamsos nepriprastų visiškai, ar ne? - paklausė ji.
- Na taip, - sutiko Tomas ir gūžtelėjo.
Jis žvelgė į Nijolę nesuprasdama, ką ši norėjo pasakyti. Okulistė tęsė mintį:
- Tas vaikinukas, Linas nemirksi, vadinasi…
Nijolė nutilo, nebaigusi minties. Ji specialiai padarė pauzę, nes norėjo, kad Tomas pats prisikastų prie išvados, kurią vakar padarė ji.
Gydytojo veide mainėsi susirūpinimas, nuostaba ir kitos emocijos. Galiausiai, kažką užčiuopęs, jis entuziastingai trinktelėjo delnu sau per kaktą ir šūktelėjo:
- Supratau! Atleiskite, Nijole, kad pertraukiu, ar jūs norėjote pasakyti, kad mes, žmonės dėl savo fiziologijos neturime jokių, net teorinių galimybių priprasti prie šviesos? Priprasti visiškai? Tam trukdo mirksėjimas?
Nijolė linktelėjo.
- Bet juk tai nuostabi teorija! Nematau čia nieko fantastiško. Nors, ... kai kurie dalykai man išlieka neaiškūs, - jis akimirksniu paniuro. Euforijos neliko nė kvapo. - Kodėl jam neišdžiūsta akys? Juk mirksint jos yra drėkinamos? Nors nesu okulistas, bet tiek tai žinau.
- Na, jūs juk matėte jo akis, ar ne? Patys juk sakėte, kad jos atrodo, tarsi jis verktų ar bent jau neseniai būtų verkęs.
- Na ir kas?
- Žmogaus organizmas, Tomai, yra neišsenkantis paslapčių šaltinis. Mes ir patys visko nežinome, kaip organizmas mobilizuojasi kovai su įvairiais užkratais ar intervencijomis į jį, - Nijolė pasilenkė arčiau traumatologo ir tarsi suokalbininkė išdėstė. - Kas galėtų paneigti, kad kol jis gulėjo komoje, organizmas į kovą su vienaip ar kitaip pažeistų akių vokų raumenų pasekmėmis pasiuntė kovoti ašarų liaukas?
Gydytojas į ją žvelgė nepatikliai, tačiau greitai jo veidas vėl nusigiedrijo.
- Po šimts pypkių, Nijole! Kai Asta pasakojo, kad jūs geriausia savo srities specialistė, aš prisipažinsiu, žiūrėjau į tai kiek skeptiškai. Tačiau, jūs... jūs… pranokote visus mano lūkesčius! Vadinasi, ši mūsų diskusija galėtų reikšti, kad ligonis nėra nei melagis, nei psichinis ligonis? – reziumavo gydytojas, su palengvėjimu atsidusdamas.
- Manau, kad taip, galėtų reikšti.
- Ačiū, Nijole, jūs net neįsivaizduojate, kokį akmenį nuridenote man nuo pečių. Pabandysime įsiklausyti į ligonio perspėjimus, - gydytojas atsistojo ir ištiesė ranką atsisveikinimui.
Tada įsiterpė Domas:
- Daktare, o gal mes galėtume,... - jis galva linktelėjo į Eglę. -  Su tuo vaikinuku pasikalbėti?
- Ko gi ne, aišku galite, - sutiko traumatologas. – Ar turite kokių paslapčių?
- Na ne, tik pasikalbėti. Bet nežinome, kur jis paguldytas.
Gydytojas pažvelgė į Nijolę.
– Pala, - ištarė. - O tai gal dabar visi nueiname ir pasikalbame su juo? Ko begaišti? Patikrinsime jūsų hipotezę. Jo motina vis tiek nenurims ir man gerai būtų turėti atsakymą.
Jie visi patraukė į palatą pas Liną ir truputį šnektelėjo su juo. Šis jiems papasakojo tai, ką  jis žinojo apie ateivių Gelos sistemą ir planetą Deimą bei apie tai, kad jis su ateiviais gali bendrauti mintimis. Domas klausėsi pasakojimo atidžiai, ir nors jis jau buvo susitaikęs su panašia informacija, tačiau pasakojimas vis vien atrodė kaip fantastika. Domas vis mąstė kaip reikėtų visu šimtu procentu įsitikinti, jog Linas pasakoja tiesą.
- Klausyk Linai, ar tu gali paprašyti to savo draugo, kad jis, pavyzdžiui, dabar tuoj pat pajudintų užuolaidą? - paklausė Domas.
Linas linktelėjo. Užuolaida tuoj pat sujudėjo.
- Dabar bus gydytojo chalatas, - šyptelėjo Linas.
Traumatologo chalato skvernai suplevėsavo. Tas, išsigandęs krūptelėjo ir ėmė dairytis to, kas šitaip padarė. Nors nieko arti savęs neįžiūrėjo, tačiau dėl šventos ramybės atsitraukė kelis žingsnius atgal. Domui neliko jokių abejonių, kad Linas kalba absoliučią tiesą ir jis iš tikrųjų tiesiogiai bendrauja su... kuo? Taigi, su kuo jis bendrauja? Ar Linas vienintelis žemėje, kuris su jais gali palaikyti abipusį ryšį? Tiek to, tai mes išsiaiškinsime vėliau. Domas tik pagalvojo, kad norint išsiaiškinti viską iki panagių, reikės paskirti tam nemažai laiko ir per Liną uždavinėti atvykėliui tikslingus klausimus.
Tuo tarpu Tomas lengviau atsiduso. Svarbiausia, kad jo problema išspręsta.
- Gerai, man jau laikas, aš čia jus ir paliksiu. Manęs laukia darbai. Nors tiek gerai, kad viskas laimingai baigėsi ir paaiškėjo, kad tau nereikės turėti reikalų su psichiatrais, - pasisukęs į Liną atvirai išdėstė gydytojas.
Linas akivaizdžiai sutriko. Domas, kuris vaikiną visą laiką akylai stebėjo, iš pradžių pagalvojo, kad tas taip sureagavo į gydytojo pastabą apie psichiatrus, tačiau vėliau sumojo, kad, turbūt, ne čia šuo pakastas.
Jis paklausė Lino:
- Ar jis tau ką nors pasakė?
Šis linktelėjo.
- Ką?
- Jis pasakė,... - Linas sutrikusiu žvilgsniu apmetė visus susirinkusius. – Jis pasakė, kad niekas dar nesibaigė... Viskas dabar tik prasideda.