Perseidų medžioklė (5)

Ilgai galvojęs ir pagaliau apsisprendęs Domas parašė žinutę Eglei. „Reikia susitikti. Prisiderinsiu. Domas“. Atsakymas neužtruko. „Aš nebesidomiu tais dalykais,  turiu svarbesnių reikalų. Eglė“. Iš pradžių Domas net negalėjo patikėti tuo, ką išvydo telefono ekrane. Jis įsivaizdavo, kad Eglė tikrai apsidžiaugs jo noru susitikti ir jeigu ne visai atvirai, tai nors kažkaip subtiliai tą parodys. Tačiau jis nė nepagalvojo, kad gaus tarsi šlapiu skuduru per veidą. Ką visa tai reiškia? Juk jeigu viso to nereikia Eglei, tai negi jam reikia labiau? Tačiau Domas niekaip negalėjo atsikratyti minties, kad čia kažkas yra ne taip. Ką gi, esant progai apie tai pasikalbės su tėvu.
Proga pasikalbėti atsirado tą patį vakarą, tėvas pas jį vėl užsuko. Kai Domas viską papasakojo, Vacys ilgai mąstė. Galiausiai prašneko:
- Jei aš teisingai tave supratau, tai ta Eglė iš pradžių  tave susirado ir paprašė pagalbos, o dabar pasakė, kad ji tuo nebesidomi?
- Būtent, - atsakė sutrikęs Domas, pirštais kedendamas gaurus. – Nesuprantu kame reikalas.
- Tai gali būti nesunkiai paaiškinama, - pratęsė Vacys. - Žinai kuo skiriasi kai jaunas, nepatyręs žvejys gaudo žuvį? Jis bando užkirsti jau po pirmo plūdės krustelėjimo. O patyręs žvejys užkerta tik tada, kai žino, jog jaukas yra prarytas ir tikimybė kad žuvis bus pagauta yra didesnė.
- Ką nori tuo pasakyti?
- Yra du variantai. Arba ta Eglė tikrai papuolė į bėdą, pavyzdžiui jai yra grasinama, arba ji yra žvejys profesionalas ir ji žvejoja tave. Kad ir kiek mes su tavim čia diskutuotumėm, mes to niekaip nenustatysim.
Domas pagalvojo, kad tėvas gali būti teisus. Taip, ši žinutė galėjo būti gryna tiesa. Tačiau galėjo būti ir masalas. Jam. Dar daugiau, jeigu tai masalas, tai tą masalą jis šiuo metu kaip tik rijo, nes niekaip nebegalėjo atsikratyti minčių apie Eglę, nuolat apie ją galvojo. Blogiausia, kad tos mintys sukosi apie negerus dalykus, apie tai, kad Eglė, greičiausiai, bus patekusi į bėdą.    Domas tik vylėsi, kad tai įvyko ne dėl jo kaltės. Ne dėl to, kad jis iš pat karto nesutiko jai padėti. Apie antrą tėvo pagarsintą variantą, jis kažkodėl negalvojo. Nenorėjo galvoti.
Galiausiai Vacys giliai atsiduso ir pratarė:
- Manau, kad mums reikėtų surizikuoti.
- Ką reiškia surizikuoti? – nesuprato Domas.
- Pagrobti Eglę, - pratęsė tas ramiu balsu. – Tuomet ir išsiaiškintumėm, ar čia ji yra žuvis, ar žvejys profesionalas. Kaip manai? Aš jau turiu idėją, kur jus patalpinti.
Domas žiūrėjo į jį išpūtęs akis iš nuostabos.
- Mus? E-e-e, ... ką - mus? – pagaliau išspaudė jis.
- Tave ir ją, - paaiškino tėvas. – Dėl dviejų, ne, dėl trijų priežasčių.
Vacys nutilo. Domas neiškentė:
- Tai gal man nesusipratusiam paaiškinsi kas čia ir kur?
- Viskas paprasta, sūnau. Visų pirma, jai vienai bus nesmagu būti visiškai vienai naujoje ir svetimoje vietoje, o tave šiaip ar taip ji jau pažįsta. Antra, tu būsi tas, kuris pabandys iš jos nepastebimai išpešti mus dominančią informaciją. Tau tiesiog reikės suvaidinti, kad nežinai nieko iš to, ką mes su tavim jau žinom.
- O kokia trečia priežastis? - be didelio entuziazmo paklausė Domas. -  Minėjai tris. Kol kas nesuprantu ką mes darysime su Egle ją pagrobę. Net ir sužinoję tiesą.
Tėvas niūriai dėbtelėjo į sūnų:
- Jei ji pateko į bėdą, tai manau, kad ir tau realiai pradės grėsti pavojus, jeigu jie pastebės, kad jų taikinys yra pagrobtas. Prisimink blakę. O mes turėsime naudos tiek, kad žinosime kas čia ir kur vyksta. Nepakenčiu būti neprognozuojamoje situacijoje.
- Kaip tu manai, kas tie jie? – paklausė Domas.
- Kad aš žinočiau, - atsiduso Vacys.

Eglė jau buvo peržiūrėjusi daugiau kaip penkiasdešimt upių.
Staiga ji prisiminė. Prisiminė vietą, kur vaikystėje kelis metus iš eilės vykdavo su tėvais pailsėti. Beveik kiekvieną vasarą, ištrūkęs iš darbų, tėvas jas su seserimi bei motina, įsisodindavo į automobilį ir jie savaitei ištrūkdavo kažkur prie Ignalinos. Visada į tą pačią vietą – į kempingą prie kažkokio ežero. Tėvas visą laiką sakydavo, kad niekur tokių gerų sąlygų Lietuvoje nėra matęs – vietos nuostabios, žmonių nedaug ir kempingo aplinka gerai sutvarkyta bei paslaugų kokybė juos tenkino.
Tą savaitę jie važinėdavo po gretimas apylinkes, plaukiodavo su baidarėmis, aplankydavo įvairius gamtos ar istorinius paminklus, tačiau nakvoti vis tiek sugrįždavo į kempingą. Eglė pagalvojo, kad jei tėvas daiktą norėjo paslėpti taip, kad, esant reikalui, jį galėtų surasti ne tik jis pats, tai galėjo būti visai tinkama vieta.
Tik ji niekaip neprisiminė ežero pavadinimo. Jei atmintis jai nemelavo, tai netoli kempingo į ežerą įtekėjo ir kažkoks upelis, tačiau ir šio pavadinimo ji neprisiminė, todėl negalėjo pasakyti, ar ten yra koks vietovardis, prasidedantis fraze „pas“. Ji vėl įniko į žemėlapį, tačiau dabar jau buvo lengviau – ji susikoncentravo į nedidelę teritoriją.
Staiga jai dingtelėjo viena idėja. Kompiuteryje ji saugojo daugybę nuotraukų iš senų laikų. Nuotraukos bylose buvo sugrupuotos, o atskiros bylos turėjo pavadinimus pagal temą arba datą. Išskleidusi nuotraukų bylas ji netrukus rado vieną pavadintą „Atostogos 2002 m. Pasmalvys“.
Taigi Pasmalvys. Ji vėl prisėdo prie žemėlapio, į paieškos langelį pagal įprotį įvedė žodį be galūnės ir jau po poros minučių rado reikiamą vietą. Smalvo ežeras ir upė Smalva.
Pasmalvys. Na ir ką? Niekuo ne blogesnis pavadinimas už Pasvalį.
Pasigirdo skambutis į duris. Eglė nusistebėjo, kas čia pas ją tokiu metu atvyko į svečius ir žvilgtelėjo pro durų akutę. Laiptinės aikštelėje stovėjo jaunas vyras, apsirengęs džinsais ir striuke iš tokios pat medžiagos, laikydamas rankose kažkokį ryšulį. To vyruko ji nepažinojo. Iš pradžių ji nusprendė neišsiduoti, galbūt anas nueis, nes ne čia pataikė, bet kai šis  paskambino dar kartą, o po to dar, Eglė neiškentė:
- Ko jums?
- Atnešiau siuntinį, - neužtruko atsakymas.
- Siuntinius nešioja paštininkai.
- Šis siuntinys perduotas per kurjerį.
- Nuo ko? – nepasidavė Eglė. Niekas man neturėjo perduoti jokių siuntinių.
- Nuo mums abiem pažįstamo asmens.
- Kas jis toks?
- Domas.
Eglei sudrebėjo širdis. Ji nežinojo kaip elgtis. Jei tai būtų buvęs pats Domas, ji visų pirma nebūtų išsidavusi esanti namie ir apie jokį bendravimą nebūtų buvę nė kalbos. Bet jei čia kokia žinia nuo jo, tai kodėl nepažiūrėjus? Atsakymo galės jam neperduoti. Ji lėtai atvėrė duris.
Vaikinas ryžtingu judesiu plačiau atvėrė duris ir įžengė į vidų. Privėręs duris, sustojo koridoriuje ir įsispoksojo į Eglę. Eglė sutrikusi žiūrėjo į atėjusįjį. Jai susidarė įspūdis, kad įėjusysis nesiruošė jai atiduoti jokio siuntinio, nes nieko panašaus neturėjo. Jo rankose buvo kažko prikimštas polietileninis maišelis. Po kelių akimirkų durys vėl atsivėrė ir į butą įėjo dar du žmonės, kaip Eglė spėjo - vyrai. Apsirengę juodais rūbais, o ant veidų užsimovę megztas kaukes su skylėmis akims ir burnai. Rūbai buvo panašūs į specialių pajėgų uniformas, tačiau Eglė nesugebėjo atskirti ar tai tikros uniformos.
Ji suspigo iš baimės.
Įsibrovėliai nesiėmė jokių priemonių nutildyti Eglei tik vienas iš kaukėtųjų ramiu balsu pasiūlė liautis spiegti, nes, atseit, jo ausų būgneliai ne metaliniai. Tada tas vyrukas, kuris buvo be kaukės, ištarė:
- Nueik ir persirenk drabužiais, kuriuos rečiausiai vilki.
- Kodėl turėčiau tai daryti? – kiek atitokusi pasišiaušė Eglė. Ji suprato, kad atėjūnai vis dėlto nesiruošia smurtauti. Bent jau kol kas.
Vyrukas nužvelgė ją pašaipiu žvilgsniu.
- Jau vien todėl, kad tuomet tu galėsi tai daryti niekieno nestebima. Kitu atveju tai padarysime mes. Priverstinai. Prieš tris juk neatsilaikysi, kaip manai? – užpuolikas kalbėjo nepiktai, tarsi geras draugas. – O kas jei nesuprasdami aprengsime kokia pižama? A?
- O jei aš rėksiu? - Eglė griebėsi paskutinio šiaudo.
Jis abejingai gūžtelėjo.
- Taigi, jau rėkei. Netgi ne rėkei, o spiegei. Negi manai, kad kas nors iš blaiviai mąstančių kaimynų norės prasidėti su tokiais kaip mes? - jis ranka parodė į  kolegas. - Nebūk naivi.
Eglė pagalvojo, kad ko gero, tas vaikinas teisus.
Kai ši pasisuko eiti, vyras tarstelėjo:
- Palik mobilų telefoną čia. Dėl viso pikto. Ir neužtruk ilgiau penkių minučių. Gerai?
Kai Eglė išėjo iš kambario, jau persirengusi, tas pats vyras, kuris pirma atėjo, padavė jai plastikinį maišelį.
- Štai apsivilk. Dabar tai madoj.
Eglė pažvelgė vidun. Tai jos nesužavėjo.
- Kodėl turėčiau?
- Klausyk, aikštinga panele. Mes tau ne priešai. Priešai gali būti lauke, tiksliai to nežinom. Bet geriau juk apsidrausti, ar ne?
Eglė neskubėdama apsivilko tamsius drabužius ir tapo panaši į įsibrovėlius. Vyrukas užmaukšlino jai ant galvos juodą kaukę, panašią į tą su kuria buvo jo kompanionai, ilgus plaukus sugrūsdamas po kauke.
- Ir dar. Tikėsimės, kad lauke nuo mūsų nepabėgsi ir net nebandysi to daryti, nes, kaip jau sakiau, ten gali būti priešų. Jie su tavim nesiterlios. O dabar eime.
- O tie priešai ... na, ... apie kuriuos kalbate. Ką jie nori man padaryti? - paklausė išsigandusi Eglė. Prasideda. Grasinimai pradeda pildytis.
- Iš kur man žinoti? – vaikinas patraukė pečiais. – Greičiausiai nudobti. Ir to nepadarė tik todėl, kad laukia palankaus momento.
- Kokio ... momento? – išpūtė akis Eglė. Per nugarą nubėgo šiurpuliukai.
- Na, pavyzdžiui tokio, kaip dabar, kai išėjusi į lauką paspruksi nuo mūsų. Įsivaizduok situaciją: gatve bėga kaukėtas žmogus, kiti vejasi iš paskos. Pasigirsta šūvis, o gal ir nepasigirsta. Bėglys krenta veidu į purvą. Ir kaip tu manai, kas bus papasakota policijai? A? Visada atsiras liudininkų, kurie patvirtins gaudynes. Kam labiausiai naudinga šaudyti? Aišku, kad persekiotojams. O tikrieji galvažudžiai ramiai sėdės kur nors ant stogo ir plos katutėmis. Kaip patogu - du zuikiai vienu šūviu.
Eglei per nugarą vėl prabėgo virpulys. Ji daugiau nebeklausinėjo nieko. Vyrukas situaciją nupiešė taip įtikinamai ir visa tai pateikė tokiu paprastu tonu, kad Eglei net nekilo mintis, kad ji yra gąsdinama specialiai. Ji susitaikė su savo padėtimi.
- Jūs išeikit ir luktelėkit laiptinėje, - nurodė kompanionams vienas iš kaukėtųjų. – Ir žiūrėkit, kad man nė garso.
Netrukus jis atsargiai išslinko iš buto ir kuo tyliau užrakino duris. Būrys nulipo laiptais, o pro laukines duris išėjo užlaužę ranką „sulaikytajam“ - vyrui, apsirengusiam civiliais rūbais. Eglę už rankos nepastebimai laikė vienas iš kaukėtų vyrų. Nors aplinkui nieko įtartino nesimatė, tačiau jie manė, kad atsarga gėdos nedaro. Tuomet susėdo į niekuo per daug neišsiskiriantį automobilį ir nuvažiavo. Bevažiuojant Eglė paraginta nusivilko jai paskolintą aprangą ir atidavė tam pačiam vyrukui.
Pakeliui sustojęs  kaukėtas vairuotojas išleido abu savo kolegas. Kai automobilyje jie liko vieni du, Eglei kažkodėl pasidarė nejauku. Kur ją veža ir ką jai gali padaryti tas kaukėtas vyras, kuris vis dar nenusiėmė kaukės? Porą kartų pažvelgusi į veidrodėlį, ji sugavo kaukėtojo žvilgsnį.
- Nebijok, viskas bus gerai, - ramiu balsu ištarė vairuotojas.
Bet Eglei nuo to nepalengvėjo. Pravažiavus porą kvartalų, automobilis įsuko į autobusų stotelę. Joje į mašiną įsėdo dar vienas vyras. Kai ji pažino Domą, ją apėmė dviprasmiški jausmai – palengvėjimas, sumišęs su įtarumu ir baime.
Kai jie išvažiavo iš miesto, tik tada vairuotojas nusitraukė nuo galvos kaukę. Kai Eglė, veidrodėlyje vėl sugavo šio žvilgsnį, nevalingai sudrebėjo. Sėdėdamas šalia jos ant galinės automobilio sėdynės, Domas visą kelią jai aiškino, kad ji nebijotų, viskas daroma dėl to, kad būtų geriau jai.
Tačiau kažkodėl Eglės neapleido mintis, kad jau pradėjo veikti tie, kurie ją gąsdino telefonu.

Tėvas dar trumpai šnektelėjo su sūnumi lauke ir jie atsisveikino. Kai Vacys išvažiavo ir raudonos automobilio šviesos dingo iš akiračio, Domas grįžo į namą ir prisijungė prie Eglės, kuri visur užsidegusi šviesas apžiūrinėjo naująją buveinę. Domas tikėjosi rasti tualetą. Tačiau  namo viduje jo nebuvo.
- Tualetas, reiškia lauke. Ką gi, einu, kai grįšiu pakursiu židinį, gerai?
Eglė linktelėjo.
Domas, kulniuodamas į tualetą, apmąstė susidariusią situaciją. Vadinasi dabar, kai mes likome vieni, Eglė ims klausinėti. Jau vien todėl, kad tokia yra moteriška natūra. Iš kitos pusės, jei tave kas vidury dienos pagrobtų ir išvežtų iš namų nežinia kur, tau irgi iškiltų klausimų. Taigi, turiu du kelius. Vienas iš jų – apsimesti, kad nieko nežinau, tačiau tai neleistų išlukštenti Eglės. Vadinasi, šitas kelias atpuola. Kitas kelias – pateikti Eglei tik tokią informaciją, kad ji nesuprastų, jog jis jau žino apie blakes.
Kai grįžo į vidų, Eglė jam pasirodė kažkokia pasimetusi.
- Kas yra?
Eglė drebančiu ir baimingu balsu paaiškino:
- Domai,... aš čia radau tokį sandėliuką... Jame pastipusi žiurkė. Gal galėtum ją išmesti?
- Kas per klausimas? Aišku, galiu. Rodyk, kur ta gaišena.
Eglė nusivedė prie vienų durų ir mostelėjo ranka  į vidų.
- Ten, kampe,... bet aš ten neisiu,... man baisu.
Domas drąsiai įėjo į vidų ir pradėjo dairytis. Viduje ant lentynų buvo išdėliota įvairių rakandų, senų laikraščių, visokių smulkmenų, kurių nuolat prisikaupia buityje. Bet jokios žiurkės čia nebuvo.
- Egle, kur yra ta žiurkė? - paklausė atsisukdamas, tačiau išvydo uždarytas duris ir išgirdo pasisukančio rakto garsą.
- Egle,    ką čia sumanei? Kodėl taip padarei?
- Aš noriu apsisaugoti, - iš anapus durų atsklido balsas. - Iš pradžių tavimi vos nepatikėjau. Gražiai kalbėjai, kol važiavome čia.
- O kur bėda?
- Paskui man  galvoje susidėliojo tam tikra informacija. Ir ji man nieko gero nežada. Matai, ... Domai, aš aną dieną pastebėjau, kad buvau sekama.
- Na ir? – Domas nesuprato prie ko čia jis.
- Dar prieš valandą būčiau pasakiusi, kad mane sekė tas žmogus, kuris mus čia atvežė.
Domas iš pradžių apstulbo, nieko nesuprasdamas. Vėliau mintyse nusikeikė. Eglė tęsė:
- O kai netyčia išgirdau pro langą jūsų pokalbį, dabar galiu pasakyti, kad mane sekė tavo tėvas. Aš gerai įsimenu veidus, Domai. Vadinasi, tai jūs čia kažką rezgat. Tai jūs mane čia norėjote įkalinti.  Ką daugiau man galvoti? O galbūt tu ar jis net ir telefonu ska ... – Eglė užsikirto nebaigusi frazės. – Kol buvai tualete, aš tau  spėjau padėti truputį maisto. Nemirsi. Nepyk, bet jei aš pati savęs neapsaugosiu, manęs niekas kitas neapsaugos.
- Egle, palauk, aš tau viską paaiškinsiu! – sušuko Domas. Tačiau jis išgirdo skubius žingsnius ir trinktelėjusių lauko durų garsą.
Mėšlas! Cha, žvejai, meškeriotojai. Taip, Eglė pasirodė šiek tiek panaši į žveją, tačiau, keisčiausia, kad pagautos žuvies jai visai nereikia. Pasirodo, tokio scenarijaus jis su tėvu net nesvarstė. Domas pagalvojo, kad žinia, jog tėvas sekė Eglę ir jam buvo naujiena. O gal vis dėlto ir tėvas čia žaidžia kažkokį žaidimą? Kodėl gi ne? Tačiau jis nusprendė apmąstymus palikti vėlesniam laikui, nes pirmiausia reikėjo kažkaip iš čia ištrūkti.
Apsidairęs Domas suprato, kad durų spynos išlaužti neturi jokių galimybių, kadangi jos buvo varstomos į vidų. Sulaužyti durų varčią gal ir būtų įstengęs, tačiau nusprendė nepradėti rodyti svetingumo šių namų šeimininkams tokiu būdu. Tėvas minėjo, kad tai jo draugo sodyba. Jei jau nebus kitos išeities, tai gal tada.
Pastumdęs ir pakilojęs daiktus lentynose, jis rado iš faneros sukaltą dėžę, kurioje buvo keletas senų, jau nebenaudojamų įrankių. Išsirinko plaktuką, kurio galva vis smuko nuo koto ir atšipusį kaltą. Su jų pagalba per keletą minučių iškalė iš vyrių kaiščius ir atidarė duris.
Kuo skubiau išėjo į lauką ir  apmąstė ko reikėtų griebtis. Lauke jau pradėjo temti. Kur nubėgo Eglė ir ką ji darys? Taip jam bemąstant, ausis pasiekė išgąstingas šūktelėjimas.
Jis greitai susiorientavo iš kurios pusės jis atsklido ir tekinom pasileido į tą pusę.

Eglė bėgte pasileido tolyn nuo namo. Didelio pasirinkimo ji neturėjo – bėgo vieninteliu keliu, vedančiu miesto lik. Tai buvo neplatus žvyruotas keliukas, kuriuo jie ir atvažiavo, apaugęs krūmynais,  už kokių poros kilometrų įsikertantis į asfaltuotą kelią. Kairėje kelio pusėje driekėsi miškas, o dešinėje, kiek toliau nuo kelio  buvo išsibarsčiusios pavienės sodybos. Ji jas buvo pastebėjusi atvažiuodama. Ji tikėjosi nusigauti iki asfaltuoto kelio ir pakeleivinga mašina ar, blogiausiu atveju, visuomeniniu transportu parsigauti namo.
Priekyje keliukas darė vingį ir Eglę nukrėtė šiurpas kai už posūkio pamatė priekyje savęs atbėgantį didelį šunį ar dar blogiau – vilką. Iš netikėtumo ji sustojo, nežinodama ką daryti Šuo taip pat sustojo, urgzdamas ir šiepdamas nasrus. Tuomet Eglė pabandė apsisukusi kelis žingsnius grįžti atgal. Šuo dar labiau suurzgė ir šoko artyn. Eglė išsigandusi suspigo. Ji suprato pakliuvusi į nepavydėtiną padėtį. Ji sustingo vietoje, šuo taip pat sustojo. Kol stovėdama perkratinėjo visus galimus veikimo variantus, iš už krūmyno, sagstydamasis klyno sagas, pasirodė stambus vyras. Jis priėjo prie šuns ir  paliepė šiam ramiai sėdėti. Tuomet susidomėjęs pažvelgė į Eglę ir priėjo arčiau. Tai buvo stambus kokių trisdešimties metų vyras, plačiu tarpuakiu, siaura kakta. Jo žvilgsnis klaidžiojo į visas puses, neapsispręsdamas kur apsistoti, ir galiausiai nurimo žvelgdamas kažkur per metrą pro Eglės šoną. Eglei dingtelėjo, kad tas vyras, turbūt, žvairas.
- Ar jūs pasiklydote, panele? - gergždžiančiu balsu prašneko žvairys. – Kažkaip anksčiau jūsų čia nematydavau.
- Aš, taip, ...  tai yra ne, - iš karto nesumojo ką atsakyti. Atsisukusi atgal pastebėjo atskubantį Domą. Jis jau buvo visai netoli. – Aš patekau į bėdą. Padėkite. Iškvieskite policiją.
Paskutinius žodžius ji jau ištarė beveik pašnibždomis, nes Domas jau buvo visai šalia.
- Ar  kas nors negero atsitiko? – pasitikslino vyras, traukdamas iš kišenės telefoną.
- Viskas mums yra gerai, - nukirto prisigretinęs Domas, viena ranka paėmęs Eglę už rankos. Kitą ranką įsikišo į striukės kišenę.
Atsisukęs į ją tyliau pasakė:
- Grįžtam namo, aš tau viską paaiškinsiu.
Vyras su šunimi stovėjo nesiryždamas imtis kokių nors veiksmų. Galiausiai išdrįso:
- Paleisk merginą,... jeigu ne, tai...
- Tai kas? – akiplėšiškai perklausė Domas, vis tebelaikydamas ranką kišenėje.
- Paleisiu šunį. Tada beliks tik melstis, - paaiškino dičkis.
- Paleisiu šunį, paleisiu šunį, - paniekinančiu tonu atkartojo Domas. -  Matai kokie mes gudrūs, ką? Jeigu tavo šuva toks protingas, kad gali atsirinkti ant kurio iš mūsų pulti, tai gali būti ramus - prieš kulkas ir jis neatsilaikys. O jau po šuns aš ir su tavim susitvarkysiu. Ir kulkų tam neprireiks, gali tuo neabejoti.
Dičkis mindžikavo neapsispręsdamas ką daryti. Tas, atėjusysis, kažką spaudė striukės kišenėje. Ar tai buvo ginklas, jis nežinojo ir nesumojo kaip reikėtų tai patikrinti.
- Panele, ar iškviesti policiją? – pasitikslino.
- Kokią dar policiją? – užsipuolė jį Domas. – Ar nori baudą gauti, kad tavo šuo be antsnukio žmones gąsdina? Jei taip, tai pirmyn.
Vis tebelaikydamas ranką kišenėje Domas kartu su Egle pasisuko eiti atgal. Šuo suurzgė, tačiau be šeimininko leidimo nepuolė. Eglė trumpam grįžtelėjo ir dar kartą žvairiui nežymiai linktelėjo. Tada ji jau nebesispyriodama leidosi vedama Domo. Ji suprato, kad žvairys tikrai nerizikuos prasidėti su Domu, kadangi anas nebuvo garantuotas dėl ginklo Domo kišenėje. Jei ir pačiai Eglei būtų reikėję guldyti galvą, tai tikrai nebūtų ryžusis tvirtinti, kad Domas neturi ginklo.
Vis dėlto Eglė tikėjosi, kad dičkis jos ženklą suprato teisingai ir iškvies policiją.

Kai grįžo į trobą, Domas paėmė ant palangės besimėtantį virvagalį, surišo Eglės rankas ir laisvą virvės galą pririšo prie šaldytuvo kojos. Tada atsisėdo ant grindų šalia ir įdėmiai nužvelgė Eglę. Ji atrodė vis dar įsiaudrinusi nuo patirtų išgyvenimų.
- Aš čia tik dėl atsargumo. Nepagalvok nieko blogo. O dabar pamąstom logiškai, ką? – nepiktai pasiūlė Domas.
- Pamąstom, - sutiko Eglė.
- Kodėl man parašei, kad nebesidomi šiuo reikalu?
- Todėl, ... kad iš tikrųjų nebesidomiu, - Eglė nusuko akis.
- Negi? Tikrai?
- Kodėl turėčiau meluoti? – pasišiaušė ji.
Domas atsiduso. Jis pagalvojo, kad jam nebereikia apsimetinėti prieš Eglę, kaip buvo numatęs tėvas. Jos poelgis nebuvo adekvatus tam, kad ji ką nors gudrautų. Jis apsisprendė žaisti atviromis kortomis.
- Žinai, kodėl tu čia? – paklausė.
Eglė papurtė nunarintą galvą.
- Tėvas įtarė, kad tau gali būti grasinama. Nes tai, ką aš,... ką mes žinome, nesiriša į krūvą, supranti? Į logiškai paaiškinamą krūvą. Ir tu buvai pagrobta ir atvežta tik dėl to, kad būtum saugesnė.
- O tu? - Eglė pakėlė galvą.
- Ką aš? - Domas nesuprato klausimo.
- Kodėl tave atvežė kartu?
- Ar būtum norėjusi likti čia viena? - Domas patraukė pečiais ir pažiūrėjo jai į akis. - Jei tavo atsakymas „taip“, aš galiu išvažiuoti. Tuoj pat.
Eglė nutylėjo.
- Tai nepasakysi nieko? – vėl paklausė Domas.
- Apie ką?
Domas vėl atsiduso.
- Gerai, nematau daugiau prasmės tavęs įtikinėti, ir jei mes nė kiek neteisūs, ... – jis atsistojo, nuėjo prie stalo ir, pasičiupęs nuo jo didžiulį peilį,  prisiartino prie Eglės. Ši susigūžė iš baimės. - Gali eiti kur nori. Tu laisva. Pakeliui dar tą dičkį su šunimi sutiksi. Tik neaišku ar jis taip pat geranoriškai bus nusiteikęs, kai būsi viena.
Tuomet vienu judesiu nupjovė virvę.
Eglė apsižvalgė, tarsi netikėdama tuo, ką girdi. Ji vis laukė kada Domas nusijuoks, vėl ją supančios ir pasakys, jog pajuokavo. Nors ji tarėsi pajutusi Domo žodžiuose nesuvaidintą nuoširdumą.
Kai nieko tokio neįvyko, Eglė kiek neryžtingai patrypčiojo, ir palengva nuėjo prie durų. Atidariusi duris išėjo į lauką, tačiau tuoj pat grįžo.
- Policija atvažiuoja, - tyliai pasakė.
- Kokia policija? – apstulbo Domas.
- Policija, ... na, ... normali policija. Su švyturėliais. Turbūt tas vyras iškvietė. Aš ... jo prašiau padėti, - Eglė atrodė pasimetusi.
- Ką tu jam tiksliai pasakei? – prišoko prie jos Domas.
- Nieko... Tik ... paprašiau padėti, - Eglė atrodė sutrikusi. - Juk sakiau, kad maniau, kad jūs čia mane įkalinsite.
Domas įdėmiai žvelgė į Eglę.
- Ir dabar taip nebemanai? – pasitikslino.
Eglė neužtikrintai gūžtelėjo ir papurtė galvą.
- Ir tu padėsi man jais atsikratyti? - paklausė Domas, įsikišdamas ranką į kišenę.
- Kaip... atsikratyti? - išsigandusi išspaudė Eglė. – Tu nori juos nušauti?
Domas pažiūrėjo į ją nieko nesuprasdamas.
- Nušauti? Kodėl nušauti? - Domo balso intonacija rodė, kad jis apstulbęs. - Be to, neturiu kuo nušauti. Užteks paprastai jais atsikratyti.
Domas pažvelgė į Eglę ir pratęsė:
- Tai ar padėsi? Ar norėtum likti čia viena, jei jie mane išveš?
Šį kartą Eglės judesys labiau panėšėjo į abejonę nei į teigiamą atsakymą, tačiau Domui to užteko. Tuo labiau, kad ir laiko jis nebeturėjo.
Domas skubiai išėjo pro duris laukan. Stebėjo kaip į kiemą įvažiuoja policijos mašina, blyksėdama švyturėliais, kaip iš jos išlipa du pareigūnai. Viena iš jų buvo moteris.
- Labas vakaras, pareigūne, - kreipėsi į policininką, kuris jau nuo automobilio žengė namo link. - Kuo galiu padėti?
- Ar nieko įtartino nepastebėjote?
- Kur? Ar čia? – nustebo Domas.
Policininkas sustojo per porą žingsnių nuo Domo.
- Gavome signalą, kad reikalinga pagalba.
- Kokia pagalba? Kam? – Domas atrodė nuoširdžiai nustebęs. – Čia niekam pagalba nereikalinga.
- Ar galime pamatyti moterį?
Domas sudvejojo, tačiau neilgam. Pravėrė duris į vidų ir šūktelėjo:
- Egluže, zuikuti, atbėk čia, - ir pasisukęs į policininką pratęsė. – Kas čia taip mus apšmeižė?
- Nesakom, kad jus. Tikrinam informaciją ir tiek. Juk nenorite, kad papuolę į bėdą negalėtumėte mūsų prisišaukti?
Pro duris išėjo Eglė.
- Ponia, labas vakaras, ar jums viskas gerai? - paklausė pareigūnė.
Eglė užtikrintai linktelėjo galva.
- Niekam neturite priekaištų? Ar namuose daugiau nieko nėra?
- Ne, nėra, mes vieni.
- Ir jūs nei pykotės, nei barėtės? – nustebo policininkas.
Domas paaiškino:
- Na, jei jau būti visai atviriems, tai mes buvom šiek tiek apsipykę. Išgėriau porą bokalų alaus ir ...  Na, žinot kaip būna. Ji man žodį, aš jai - du atgal, tada ji durimis trinkt, aš pamaniau na ir tegul, atvės, sugrįš.  Bet kai po penkių minučių negrįžo, pasidarė neramu... Ar maža kas gali atsitikti, suprantate, -  Domas aiškino taip, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas ir kaip tie policininkai gali to nežinoti. – Žinote, vieta čia gana nuošali. O ir temti jau buvo pradėję.
Galiausiai  Domas priėjo prie Eglės ir apkabino ją ranka per liemenį. Ši nesipriešino.
- Bet dabar viską išsiaiškinome ir susitaikėme. Ar ne, zuikuti? - Domas pabučiavo ją į skruostą. - Gal kam nors viskas galėjo pasirodyti šiek tiek kitaip. Negi jūs, pareigūne, su žmona niekada nepasibarate?
Pareigūnai nustebę susižvalgė tarpusavyje.
- O kur ginklas? Ar turite jam leidimą?
- Koks ginklas? – apstulbo Domas.
- Mums minėjo kad turite ginklą.
- Minėjo? – Domas suraukė kaktą, bandydamas suprasti apie ką eina kalba. - A-a, štai jūs apie ką. Ar jūs matėte tą žmogų, kuris jums tai minėjo?
Policininkas padvejojo prieš atsakydamas.
- Nematėme. O koks skirtumas?
- Skirtumas toks, kad tas jūsų paminėtas žmogus lauke vedžiojosi su savimi nepririštą šunį, kuris buvo nedidelio veršio dydžio ir neturėjo antsnukio. Apie tai jis, tikriausiai, nutylėjo? Tai va. Kai pamatai tokį žmogų ir kai supranti, kad jam nėra didelės problemos pirma tave užpjudyti tokiu šunimi ir tik po to pagalvoti, ar gerai padarė, tai patikėkite - norisi šiek tiek apsidrausti.
Policininkai dar kartą susižvalgė ir šį kartą šyptelėjo bei nežymiai linktelėjo galvomis.                                                                                                                                               
- Vadinasi melagingas iškvietimas? – vyras pasakė moteriai. – Ką gi, važiuojam.
- Viso geriausio, - mostelėjo ranka Domas.
- Ir jums gero vakaro, - atsisveikino policininkai.
Jau sėsdami į automobilį jie dar kartą  dėl šventos ramybės pasitikslino:
- Tai jums tikrai viskas gerai?
Šį kartą galvomis linktelėjo Eglė ir Domas.                                                   
Kai policininkai išvažiavo, jie vėl grįžo į namą.
- Gal nori ko nors užkąsti? – pasiteiravo Domas.
- Aš nieko nenoriu, - atsišaukė Eglė. – Domai, kas su mumis bus? Į ką mes čia įsivėlėme?
Jis trūktelėjo pečiais.
- Nežinau, Egle. Bet mes kartu pamėginsime viską išsiaiškinti. Gerai? Juk tu to ir norėjai. Dėl to manęs ir ieškojai. Ir suradai.
Jis priėjo prie jos ir ją apkabino. Eglei pasidarė taip gera, ji pasijuto tokia saugi, tarsi ji būtų saugoma šio jaunuolio. Jai pasirodė, kad pažįsta jį jau visą amžinybę. Tuomet prisiminė, kaip elgėsi Domas bandydamas atsikratyti policininkais. Ji net sau nedrįso prisipažinti, tačiau tai, kaip ją pavadino Domas iš jo lūpų nuskambėjo taip, taip ... Ji nerado tam apibūdinimo. Bet kas buvo visų blogiausia - jai tai patiko.
Tuomet ji prisiminė savo pabėgimą iš namo,  tą žvairaakį, su baime pagalvojo, o kas būtų galėję įvykti, jei nebūtų atskubėjęs Domas. Kita mintis privertė prisiminti balsą telefono ragelyje ir ji su siaubu pagalvojo, kas dabar laukia jos. Bet netrukus ją užplūdo dar didesnė siaubo banga – ji suvokė koks pavojus yra iškilęs virš Domo galvos.
Tuomet jai sukilo gailestis sau bei Domui ir ji staiga apsipylė ašaromis. Ji verkė graudžiai, pasikūkčiodama, o Domas ją stipriai laikė glėbyje, glostė jai plaukus ir ramino:
- Paverk, paverk, truputį. Tau palengvės. O paskui man viską papasakosi.

Domas užkūrė židinį, kad name būtų šilčiau ir jaukiau. Jis perstūmė du fotelius arčiau židinio, į vieną iš jų pasodino vis dar šniurkščiojančią Eglę, šalia pastatė žurnalinį staliuką ir ant jo sudėliojo atsivežtus iš miesto produktus. Elektriniame virdulyje užvirino vandens ir paruošė abiems arbatos.
Pats atsisėdo į fotelį šalia Eglės ir ją stebėjo.
Kai  apsiramino, ji pajuto savyje kaltės jausmą ir pagalvojo, kad ji neturi teisės Domui nepapasakoti apie jam iškilusią grėsmę. Juk jis, šiaip ar taip, jau yra įsipainiojęs.
Tuomet ji Domui papasakojo apie savo kurtus planus, apie nuotykius kosmonautikos centre, apie sekimą bei telefoninį pokalbį, apie siaubą, kurį pajuto besiklausydama atšiauraus balso ir kurį dar tebejaučia iki šiol. Papasakojo ir apie pokalbį su žurnalistu. Domas klausėsi jos įdėmiai, nepertraukinėdamas ir kuo toliau, tuo labiau įtikėdamas, kad Eglė tėra tokia pat situacijos auka, kaip ir jis.
Tačiau vienas dalykas šioje istorijoje jam buvo ne visai aiškus. Tai tėvo vaidmuo joje. Visa istorija, kuri jam susidėliojo po Eglės pasakojimo, kuriuo jis be išlygų patikėjo, nesutapo su jo tėvo jam pateikta informacija. Kodėl tėvas sekė Eglę? Na, daleiskim, norėjo patikrinti kas ji per paukštis. Bet kodėl jam apie tai nieko nepasakė? Turbūt tai dabar buvo vienas iš svarbiausių klausimų, kurie rūpėjo Domui.  Vienintelis saugiklis, saugantis nuo šimtaprocentinio įtikėjimo tuo, kad čia jo tėvas verda visą šią košę buvo tas, kad ne tėvas, o jis pats buvo jųdviejų susitikimo iniciatorius. Tačiau Domas jau nebuvo toks tikras, kad juo nebuvo sumanipuliuota taip, kad jis ir inicijuotų tą susitikimą.
Kai jie truputėlį užkando, Eglė jau buvo apsiraminusi visiškai.
- Man atrodo, kad aš tą balsą kažkur esu girdėjusi, - susimąsčiusi ištarė Eglė.
- Kokį balsą? – nesuprato Domas.
- Tą, iš telefono. Žinoma, kalbant per telefoną jis buvo kažkiek pakeistas, bet kažkokia savybė ar kažkokios raidės tarimas, man atrodo, man yra pažįstamas. Tik niekaip negaliu prisiminti.
- Na ir nekvaršink sau galvos, - pasiūlė Domas.
- Negaliu, - liūdnai nusišypsojo Eglė. – Ji pati kvaršinasi, be mano pastangų.
Tuomet Domas prisiminė apie duomenis. Tačiau jam dar kai kas nedavė ramybės.
- Kur tavo telefonas? - paklausė Eglės.
- Rankinėje.
Domas nuėjo į kitą kambarį ir pasirausęs spintoje, atnešė vilnonį šaliką.
- Štai imk, suvyniok į jį telefoną. Prieš tai tik nustatyk skambučio garsą iki maksimumo, kad, esant reikalui girdėtum, - tyliu balsu pasakė jai Domas.
Eglė pažiūrėjo į jį su nuostaba. Galiausiai padarė tai ko buvo paprašyta. Tuomet Domas pasakė:
- Kol neišsiaiškinsim, ar tu nesi sekama per telefoną, netvarkyk juo svarbių reikalų. Tik kasdieniniai, buitiniai pokalbiai, gerai?
Eglė linktelėjo.
- Gal tu pažįsti kokį nors neprastą astrofiziką, kuris man galėtų padėti privačiai? - paklausė Domas.
- Kam tau to reikia? – paklausė Eglė.
- Kol kas nenoriu tau sakyti, - Domas pastebėjo, kaip Eglė paniuro. – Ne todėl, kad nepasitikėčiau tavimi, bet kad išvengtum galimo pavojaus. Juk pati minėjai, kad tau grasino.
Ji linktelėjo.
- Gerai, supratau. Reikės pagalvoti, gal draugų paklausinėsiu.
Eglė vėl užsigalvojo, žiūrėdama kažkur į vieną tašką. Domas pajuto jos būseną.
- Nusiramink, dabar viskas bus gerai. Juk aš su tavimi, - ištarė ramiu balsu. - O dabar metas miegoti. Tik turėsi man kai ką pažadėti.
- Ką? - nesuprato ši.
- Kad miegant neperpjausi man gerklės.
Eglė nutaisė dirbtinę šypseną.
- Pažadu.
- Matai kokia greita. Gerai, tada performuluosiu klausimą. Tu turi pažadėti, kad ir jokiais kitais būdais nebandysi manęs nugalabyti ar kaip nors kitaip pakenkti.
Eglė nustebusi žvelgė į Domą ir nesuprato vieno dalyko - kaip šiam, apskritai, gali kilti tokios mintys.