Kai per gyvenimą ėjai tu mano,
Matei kaip žalia ir ramu,
Kai paėmei tai kas ne tavo
Žinojai, jog grąžint nereiks.
Basom tu savo kojom mynei mano pyktį
O rankom pynei saulę iš akmens,
Kai paėmei mane už rankos ir vedei per tylą
Žinojai, jos aš nebijau, tačiau…
Užslinko sniegas ir širdy ramu, kaip tą syk,
Kai tu ėjai, o aš sėdėjau pamiškį,
Kaip pažinai mane, kai žvaigždės krito…
Kai skynei dangų ir sakei: “…turėk…”