Kačegaras

Kapą rado nesunkiai. Šviežiai supiltas, plonyte sniego paklote pridengtas. Du nedideli krepšeliai ir puokštė nušalusių jurginų.

Zakristijonas pasakė: „Nespėjai. Užvakar pakasėm. Eik, bent pasimelsk ant motinos kapo. Jei dar kokį poterį prisimeni. “

Neprisiminė. Dvylika metų ne tik poterius, jų ne kažin kiek ir lig tol mokėjo – nebuvo linkęs į bažnyčią, bet ir daugelį kitų prisiminimų ištrynė. O gal didžiųjų krosnių karštis išdegino, juk iš tų dvylikos metų daugiau kaip vienuolika praleido kačegarkėj – katilinėj. Dirbo, valgė, miegojo, net gamtos reikalus atlikdavo (ekskrementus paskui krosnyje sudegindavo) iš jos neišeidamos. Kai nebudėdavo, iš pradžių dar grįždavo į kamerą – pagal ustavą, bet ilgainiui vis dažniau likdavo katilinėj ir ne savo pamainos metu, sutaręs su budinčiu karininku. Galiausiai ir visai liovėsi į korpusą pareiti. Kai kurie karininkai pradžioj murmėjo, bet zonos viršininkas nuramdė: „Tegu ten ir sėdi, koks skirtumas, kur bausmę atliks – kačegarkė juk irgi zonoj. Ir mums rūpesčio mažiau: ir jį lengviau prižiūrėti, ir korpuse ramiau bus, ir, žiūrėk, gal taip gyvas iki laiko pabaigos pratemps. O ir pagal pavardę kačegarkė jam tinka. “

Viršininkas buvo teisus. Korpuse be Tado Degučio tikrai buvo ramiau. Nes pliekėsi jis su visais ir su kiekvienu – niekam nenusileido. Iš pat pradžių žinojo – leisies, būsi minkštas, tai arba paduchins, arba pagaidins (nebuvo tikras, ar tai kuo nors skiriasi), arba paštyrins. „Na jau ne, gaidžiu nebūsiu“, – pareiškė pačią pirmą naktį kameroje jį nuo narų nutempusiems ir giedoti liepusiems keturiems senbuviams zekams. O kad jo žodžius tų žąsinų galvos geriau įsisąmonintų, čia pat į vieną iš jų sudaužė po ranka pasitaikiusią taburetę. Kol kiti susirinko iš nuostabos atvėpusias žiaunas, dar vienas, gavęs ūkišką pliūchą, kaip ilgas išsitiesė praėjime tarp narų. Du kiti puolė mojuotis kumščiais ir karatistiškai kiloti kojas, bet Tadui tai buvo kaip uodo zizimas karvei – mostelėjo kumščiu dar kartą ir trečias kūlvirsčia nusirito į kampą. Būtų ir ketvirtą lengvai patiesęs – sveikatos tada dar turėjo kaip jautis – namie pasagas rankom laužydavo, o kai kumelė, trąšų prisiėdusi, pastipo, pats į plūgą kinkėsi ir su tėvu arus vagojo, – bet kažkas didesnis už uodą iš nugaros jam savo geluonį po šonkauliais susmeigė. Tik lazarete trečion dienon atsipaipeliojęs prisiminė kameroje buvus dar vieną – ramų senioką. Kai prasidėjo machankė, į penktąjį kameros gyventoją nė neatkreipė dėmesio – atrodė toks mandagus ir geraširdis, iš vakaro arbata jį, naujoką, vaišino.

Pamoką išmoko gerai: zonoje nepasitikėk niekuo. Kai po dviejų savaičių pagaliau išėjo iš ligoninės, čia pat koridoriuj susikibo su vienu čmoriku, užrūkyti paprašiusiu. Ir durnas būtų supratęs, ko jis čia stypso, nieko neveikdamas, – aiškiai padsadkė. Akyse panieka ir baimė, viena ranka kišenėje – turbūt zatočkę laikė. Tadas dar nebuvo atgavęs jėgų, ir nuo staigesnio judesio vėl plyšo žaizda, bet čmoriką suspėjo atjungti. Žinos ir kitiems perduos, kad Tadas Degutis lengvu grobiu niekam nebus. Nelaimei, retindamas čmorikui dantis, atžagaria ranka vožtelėjo ir prišokusiam sargybiniui, o tas ėmė žviegti kaip pjaunamas. Sulėkė visa šunauja maištininko tramdyti. Bet ką čia tramdysi – ir taip jau savo kraujo klane gulėjo – iš atsivėrusios žaizdos kraujas  kliokte kliokė. Tad pradžioj vėl įgrūdo į lazaretą, o po trijų savaičių – pusei mėnesio į karcerį. Ten lovytė baltais patalais nelaukė. Bet geriau į karcerį nei iš karto atgal į kamerą. Žinojo, kad ilgai bendrojoj kameroj neužsibus – arba jis ką nors pridubasins ir už tai vėl tūps į karcerį, arba jį – tada vėl lazaretas, jei ne dar blogiau.

Neklydo. Pačią pirmą naktį kameroje jam pabandė padaryti tamsiąją – antklodę ant galvos ir duok, kuo, kaip ir kiek nori. Bet Tadas buvo tam pasiruošęs: apsimetė miegąs, po antklode atsargiai apsigręžė, kad galva būtų kojūgaly, ir laukė. Gerokai po vidurnakčio dvelktelėjo skersvėjis, sugirgždėjo kameros durys – vadinas, ir šunauja įsitraukus. „Oho, pastiprinimas. Bus sunku“, – suprato. Ir puolė pirmas. Šįsyk vienas prieš šešis. Du ginkluoti grandinėmis, kiti pagaliais. Bet jo įniršis buvo stipresnis už medį ir geležį. Kai po kelių minučių į kamerą sugriuvo sargybiniai, uždegę šviesą pamatė šešis ant betoninių grindų vaitojančius žaliukus – kas išnarintu žandikauliu, kas sulaužyta ranka – ir Tadą Degutį, visą kruviną sėdintį vidury ir tiesiantį rankas antrankiams uždėti.

Taip ir stūmėsi per zonos gyvenimą kelis pirmus mėnesius – kartais jis, kartais jį. Kamera, lazaretas, karceris. Arba kita tvarka, bet visada drauge. Pradurtas inkstas ir plautis, sulaužyta nosis, išmušti dantys, perskeltas kiaušas. Karceris sveikatos irgi nepridėjo. Bet iš esmės jam sekėsi. Paprastai tokie kietakakčiai zonoje ilgai neišgyvena. Tikriausiai vienąsyk laimės paukštė būtų ir jam subinę atsukus, bet prieš tai nusprendė dar vieną plunksnelę iš savo jau beveik plikai nupeštos uodegos padovanoti – nariadą į kačegarką. Darbo, net paties juodžiausio, Tadas niekada nebijojo, sveikatos dar turėjo, tad ir mojavo lopeta už tris, kol kiti du ant anglių krūvos snaudė. Jarosė Kačegaras, kažkada žudikas ir prievartautojas, dabar – bedantis senis, Tadą įsidėmėjo ir žodį viršininkui užtarė – pamainą sau ruošė. Taip nariadas po nariado Tadas į katilinę ir persikraustė. O kai Jarosė dar po pusmečio laisvėn išėjo, jo vietą užėmė ir tapo Tadu Kačegaru. Čia jautėsi (kaip) už pečiaus, ne pas Dievą, bet ganėtinai saugiai ir jaukiai. Ilgainiui apsiprato ir su prikibusiu krenkšėjimu, bandant iškosėti plaučius vis storesniu sluoksniu nuklojančias anglių dulkes, ir su pragaro karščiu alsuojančiom dviejų milžiniškų, sulig nedidele pirkaite, krosnių pakurom, ir su laisvo laiko pertekliaus žadinamu namų ilgesiu. Būtų turbūt iki paleidimo likusius kelerius metus taip ir ištūnojęs, už anglių krūvos užsiglaudęs, jei ne tas ilgesys ir ne lapės ola.

Susigalvojo, matote, rudoji po zoną juosiančia tvora ola išsirausti. Visai čia pat, už katilinės. Kaip jos nei sargyba, nei kiti zekai nepastebėjo?! Tik Tadas kartą per aprūkusį langelį pamatė rudą padarą po tvora šmurkštelint. Išsėlinęs apžiūrėjo – urvas vedė į anapus tvoros tekančio upelio šlaitelį. Siaurokas, bet smėlis lengvai gremžėsi aliuminiu dubenėliu. Šiaip ne taip prasispraudė, liuoktelėjo per upelį ir nieko negalvodamas pasileido ton pusėn, kur manė namus esant. Pagavo kitą dieną, parvežė, lazdų atseikėjo, dar penkerius metus įsūdė ir vėl į katilinę nugrūdo. Taip septynerius metus ten ir atpylė. Jei ne motinos liga, būtų išėjęs dar po dvejų metų, bet išleido kaip vienintelį artimą giminaitį, globėją. Tikėjosi Tadas, šiemet Kūčias pagaliau dviese valgys. Bet nespėjo – motina atgulė prie tėvo, kurį jis pats, savo rankom…

Su tėvu pasibardavo dažnokai. Kaip gi – du vyrai, du gaspadoriai vienoj troboj. Ir abu vienodo būdo – plykst kaip degtukai, pasiryžę savo tiesą iki kraujo ginti. Porąsyk būta ir jo. Tado – tai iš lūpos, tai iš nosies. Jis rankos prieš tėvą kelti nedrįso. Bet tąsyk abu įgėrė, susiginčijo ne juokais. Stojosi Tadas eit lauk, šiurkščiai nustūmė kelią pastojusį tėvą. O tas už kirvuko. Nepamena, kaip kirvukas atsirado jo rankoje ir kodėl jis jo tiesiog nenumetė šonan – tėvas buvo per pus už jį mažesnis, viena ranka būtų sudorojęs. Bet nenumetė, o nežiūrėdamas tiesiog mostelėjo tėvo pusėn. Kad įvyko kažkas baisaus, suprato iš karto, kai kirvukas, užuot apibrėžęs lanką ore, atsimušė į kažką kietą, sutraškėjo kaulas ir jam po kojų susmuko bedvasis kūnas. Tėvo kūnas. Tėvažudžio teismas trumpas – devyneriems metams į zoną.

Troba nebuvo išplėšta. Gal kad nebeliko kam – vieni išvažiavo, kiti išmirė, trečius susodino, o gal kad jo bijojo. Žinojo, grįš, sužinos, juk nedovanos. Su tėvažudžiu, dvylika metų atsėdėjusiu zeku geriau neprasidėti. Pagraibęs už atsiknojusios gonkelių lentos išsitraukė raktą. Nors ir ligota, per negaliu, motina vis tiek suspėjo raktą jų slaptavietėn įkišti. Laukė grįžtančio. Tikėjosi. O jis ir ją nuvylė.

Porą mėnesių negyventa troba buvo įšalusi, rąstai iš vidaus apšerkšniję. Žiema kaip tyčia nusidavė šalta. Tuoj po Visų Šventų spustelėjo šaltukas ir jau nebeatleido.

Parsinešė malkų, čiaudėdamas dūmais pasikūrė krosnį. Zonos krosnių spjaudomų juodų, aitrių dūmų nė iš tolo nepalyginsi su salsvu namų dūmu, baltutėliu, alksniais kvepiančiu. Atsidaręs pakuros dureles sėdėjo ant kulbukės ir žiūrėjo į ugnį. Ir ugnis čia švelnesnė, ne pikta kaip didžiųjų kūryklos krosnių, kuri vienodai rijo anglis, jo ekskrementus… ir žmones.

Kartą naktį, jau buvo atsėdėjęs devynerius metus, į katilinę du nepažįstami kačiokai zekai atvilko siaubingai sumuštą jaunuolį: nosies vietoje – beformis mėsos ir krešulių gūbrys, pro ištinusias lūpas matyti bedantė kruvina burna, viena akis išvarvėjusi, kita užtinusi, bet žiūri. Iš paskos įvirto dar dvi šestiorkės, nešinos ilga stora lenta. Paskutinis į kačegarkę oriai įžengė vierchas. Jį Tadas pažino – sėdėjo už ginkluotus plėšimus, turto prievartavimą, prekybą narkotikais. Tik makrūchos jam nepriklijavo, nors net ir darželinukui buvo aišku, kad jo rankos – iki alkūnių kraujuje.

„Tylėsi – gyvensi“, – pagrasino–pažadėjo vierchas. Per tuos katilinėje praleistus metus Tado karingumą nuklojo storas anglių dulkių sluoksnis, o teisingumo jausmą išdegino krosnių liepsna. Buvo likęs tik vienas pagrindinis instinktas – savisauga. Todėl nieko netaręs pasitraukė į tolimiausią kampą ir apsimetė užsiėmęs savo reikalais. Tačiau negalėjo nematyti, kas vyksta. Zekai nuo jaunuolio nuplėšė visus drabužius, apatinius sugrūdo jam į burną, o patį pririšo prie lentos veidu į apačią. Tada šestiorkės paeiliui ėjo prie belaisvio ir tenkino savo iškrypėlišką poreikį. Pradžioj auka muistėsi, bandė ištrūkti, bet gavo kelis stiprius smūgius ir jau tik sunkiai šnopavo už jo triūsiančiam žaliukui į taktą. Paskutinis priėjo vierchas.

„Atverskit jį“, – paliepė. Priėjęs ėmė segiotis kelnes. Atsargiai, lyg imtų kinišką porcelianą, iš klyno išsitraukė savo subintuotą organą. – „Sakai, kurva, nečiulpsi, ane? Nenorėjai į burną, tai dabar gavai užtektinai į šikną. Ar patiko? “ – grėsmingai išsivėpė ir spyrė belaisviui į pilvą. Jaunuolis suvaitojo. – „A, dar gyvas. Na, mes tai greitai pakeisim. “

Atsisukęs į bendrus sukomandavo: „Į krosnį jį. Tik ne iš karto, lėtai, kad dar pamatytų, kaip dega kojos, kaip ugnis jam bybį čiulpia, kaip įsigraužia į jo supistus vidurius ir siekia širdies. Kad matytų savo ateinantį galą. “

Šestiorkės čiupo lentą su jaunuoliu, vienas atidarė didžiojo katilo pakurą. Tvokstelėjo karštas krosnies tvaikas. Iš tolo Tadas neužuodė, bet puikiai žinojo, kaip kvepia degančios anglys, jų kvapas buvo tapęs jo kasdienybe. Bet tik dabar pagalvojo, kad taip turbūt dvokia pragaras.

Ir taip pragaras atrodo. Tik kodėl jame kenčia nekaltieji?! – Pusė nelaimėlio kūno jau liepsnojo pakuroje, ir gyvuliškas mirštančiojo riksmas, užtvindęs katilinę, tilo. Atrodė, kad gyvybė liko tik vienintelėje sveikoje akyje. Paklaikęs žvilgsnis blaškėsi pro aukštą katilinės skliautą, šokinėjo nuo vieno savo budelio prie kito ir galiausiai įsmigo į atokiai stovintį Tadą. „Gelbėk! “ – žvilgsnyje perskaitė Tadas. Koks beviltiškas tikėjimas, kad galima išsigelbėti, kad gali kas nors išgelbėti! Auka dar nesuvokė, kad gelbėti nebelikę ko, kad jau pusės jo nebėra – virto liepsnojančiu deglu, kad tai viskas, galas, mirtis. Bet viltis gyventi, matyt, stipresnė už skausmą ir baimę. Ypač jei gyventi yra dėl ko.

O Tadui – ar jam yra dėl ko? Ankstyvas Kūčių vakaras. Kažkada tokiu metu su tėvu eidavo lankyti galvijų. Bet ir jų nebėra. Karves motina pardavė, kai neliko nei tėvo, nei Tado. Vienai buvo per sunku jas apliuobti ir šieno žiemai parūpinti. Kurį laiką dar laikė ožką. Jos pienas sveika gerti. Bet turėjo parduoti ir ją, kai ši bešokinėdama apsuko motinai koją grandine ir truktelėjusi išnarino ją iš pat klubo. Net ir paskui ožką lazduke pasiramsčiuodama neprišlubčiosi. Dar buvo šuo ir katė. Rudis nudvėsė pernai pavasarį, rašė motina, o katė turbūt išėjo kitų namų ieškoti, kai prieš du mėnesius motiną išvežė į ligoninę. Stovėjo dabar Tadas kieme nesėkmingai bandydamas sugalvoti, dėl ko vertėtų gyventi. Tada prisiminė: „Prūdas! “ Čia pat už kluono su tėvu buvo iškasę nemažą kūdrą. Iš rudens prileido ešeriukų, kelis lynelius ir karpiukus, o karosai užsiveisė patys. „Velniai žino, jie kiba požeminiais takais prūdan ataina“, – svarstė tėvas, pavasarį sužvejojęs kūdroj karosiuką. Karosai gajūs, jiems žiema – niekai. Įsiknisa į dumblą ir ramiai peržiemoja. O štai karpiais reikia rūpintis, jei eketės neiškirsi – išdus. Gaila, šiaip ar taip gyvas daiktas.

Susiradęs kluone už malkų paslėptą peikeną, prakalė dvi eketes, tada atsinešė šiaudų glėbį ir sukišo į abi, stengdamasis, kad šiaudai stačiai vandenin galais sumirktų. Eketės užsitrauks, bet per šiaudus vandenin vis tiek oro pateks. Duos Dievas, ir peržiemos karpiai. O gal ir jų jau seniai nebėra? Juk tiek žiemų būta! Ir jis – vienintelis gyvas likęs šios sodybos gyventojas.

Grįžęs trobon atsisėdo krikštasuolėn už tuščio stalo. Atsirėmė į sieną, nebijodamas išsibalinti – vis tiek nebus kas pasako: „Sūnau, išsibalinai nugarų. Akši, pavalysiu“. Užsimerkė ir įsiklausė. Po pirkią monotoniškai vaikščiojo užmirštas laikas. Jautė, tuoj sugirgždės durys ir jis išeis.

Apsisprendė.

Korėsi ir anksčiau. Tada, kai tėvą kirviu. Ant aukšto prie stogo lotos pririšo vadžias, užsinėrė kilpą ant kaklo ir šoko žemyn per aukštinį. Stambus tada buvo, neatlaikė lota. Rezultatas – viena sulūžusi lota ir du skilę šonkauliai.

Jaunas buvo, nemokėjo. Dabar kitaip. Balkis prie lubų – tai patikima.

Įgaliotinis rado trečią dieną po Kalėdų. Ne kalėdodamas užėjo – lygtinai paleistas kalinys neprisiregistravo. Po nagais baltos kalkės, nagų žymės ant balkio – matyt, bandė dar į gyvenimą kabintis. Ir viena atmerkta akis – iki paskutinės akimirkos tikėjosi, kad kas nors jį išgelbės.