Rašyk
Eilės (74286)
Fantastika (2201)
Esė (1498)
Proza (10536)
Vaikams (2511)
Slam (50)
English (1140)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 38 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







5 SKYRIUS

Eidama paskui rodykles priėjau ūkvedžio duris.
- Laba diena, - pasisveikinau įėjusi su neaiškia būtybę. Kuri lig vaikščiojo, lyg sklandė ore, nesuprasi. Atrodė, kaip mažaūgis senis susivėlusiais žilais plaukais, primindamas man savo šukuosena Einšteiną.
- Laba, - atsakė būtybė.
- Aš atėjau..
- Žinau ko atėjai.
Padėjo man supakuotus daiktus ant stalo, naują mantiją, patalynės komplektą ir užvalkalus. Aš tik žvilgtelėjau į juos, kai sukrautų daiktų krūvelė išnyko.
- Tavo daiktai jau kambaryje, prašom raktas. Jo tau reiks tik pirmą kartą, toliau durys tave atpažins. Prisiliesi prie rankenos, jos atsidarys. Eik paskui rodykles, -  ir išnyko.
- Ačiū, - tariau tuštumai, nevalingai išpūtusi akis. Dar nieks nebuvo išnykęs prieš mano akis.
Einu sekdama rodykles per Akademijos miestelį, gerai bent daiktus pristatė tiesiai į kambarį. Prieinu trijų aukštų namą su mansarda. Ar jie nesuklydo? Juk visi studentai gyvena aukštose Akademijos bokštose pagal savo stichiją, kodėl gi mane atvedė čia? Užlipau laiptais į patį viršų, žiūriu į rodyklių nurodytas palėpės duris. Hmm, keista. Atrakinau. Durys girgždėdamos, tarsi bambėdamos kaip senas diedas, nenorėdamos mane įleido. Blanki šviesa sklinda iš seniai neplauto, voratinkliais aptraukto, pusapvalio lango. Žengiau, sukeldama dulkių debesį, čia niekas nesilankė visą amžinybę, galva kažką užkabinau, susipurtau nuo apėmusio šleikštulio, pfui, tai buvo nusviręs voratinklis, nuo kurio pabėgo, nepatenkintas voras. Sukeltos dulkės kutena nosį, garsiai nusičiaudau, supurtydama palėpės tylą. Atsivėręs vaizdas švelniai tariant šokiruoja. Tai palėpė. Tai yra palėpė, pilna to žodžio prasme - dulkės, voratinkliai, sulaužyti baldai, kuriuos seniai reikėjo išmesti. Štai toks man skirtas kambarys.
Jie juokauja? Kaip čia galima gyventi? Tai negyvenamos patalpos, sprendžiant iš visko, čia niekas niekada negyveno.
Į dešinę nuo įėjimo erdvus kambarys, į kairę - durų beveik nesimato, ten nedidukas sandėliukas be lango, prikrautas sulūžusių senienų. Apėjau skirtas man patalpas. Suradau vonios kambarį, vonia surūdijusi, baisu žiūrėti, nekalbant kad joje maudytis. Prisiminiau, kaip namie mėgau pagulėti vonioje, uždegus žvakes ir paleidus relaksacinę muziką. Prisiminimai tokie saldūs, kad paliginus su esama vonia, burnoje atsiranda kartėlio prieskonis. Dabar apie vonią galėsiu tik pasvajoti.
Klozeto net nenoriu minėti, ten negalėčiau atlikti jokių reikalų, vien jį pamačius pamirši, ko čia atėjai. Noras dings iškart. Kriauklė sudaužyta, gabalo nėra. Apibudinimui tinka vienintelis žodis - klaiku. Dar yra nedidelis kambarys užstatytas visokiu šlamštu. Svetainės sienos vidury nuo grindų eina pusapvalis, didelis, mano ūgio, langas, tartum kylanti saulė. Tai vienintelis geras dalykas palėpėje. Lovos nėra, mano daiktų irgi, atsipūčiau su palengvėjimu. Manau tai klaida. Labai to tikiuosi. Reikia grįžti pas ūkvedį. Jau buvau beišeinanti iš kambario, kai ore atsirado ūkvedys.
- Klaidos nėra, tau skirtos šios patalpos.
- Jus juokaujat?
- Aš tau panašus į juokdarį? – žiūri į mane rimtu veidu, pakėlęs antakį.
Stoviu apstulbusi nuo tokio įžūlumo. Jie iš manęs tyčiojasi. Ar tai dar vienas išbandymas? Tuomet kuo jį apipilti? Stoviu suirzusi nuo pamatyto vaizdo, atmintyje kyla mintis, nuplauti jį į unitazą.
- Nurimk, tai ne išbandymas, - pertraukia mano įsiaudrinusią vaizduotę.
- Tuomet, kas tai? Kodėl aš apgyvendinta ne Akademijos bokštuose?
- Nieks nepanoro su tavim gyventi. O šiemet daug įstojusiųjų, tau neturime atskiro kambario, šis vienintelis laisvas plotas. Kuo skundiesi, juk turi daugiau nei bet kuris čia besimokantis studentas.
- Kuo aš skundžiuosi? – iš pykčio vos nesprogau. – Kaip taip kuo, pažiūrėkite aplinkui. – įsiplieskiau, kaip degtukas, - Mano stichija vanduo, ar matėte vonią? – žėriau jam priekaištus, sunkiai kvėpuodamas.
Ūkvedys mostelėjo ranka, akimirksniu pasidarė šviesiau, langas išplautas, nei dulkelės nei voratinklio. Tik baldai nesavo vietose.
- Iškarto negalima buvo, to padaryti? – atsigręžusi paklausiau.. tuštumos.
Nėjau negalėjo sutvarkyti iki mano atėjimo, kad man būtų mažesnis šokas. Apsidairiau, kai išvalė jau nebe baisu, kambarys erdvus, jį puošia gražus langas, aš turiu svetainę ir miegamąjį, tikrai neturiu kuo skustis. Nebent tik tuo, kad nieks nepanoro su manim gyventi ir mane pažinti, o aš juk ne tokia ir bloga. Nuotaika smuko žemiau nėra kur. Giliai atsidusau, ką padarysi, nepriversiu gi aš jų.
Einu atsinešti savo daiktų, grįšiu, perstumsiu baldus, kad man būtų patogu. Apžvelgiau kambarį, čia gyvensiu artimiausius trys metus, o paskui.. kas žino, kas bus paskui.
Uždariau duris ir nuėjau per Akademijos miestelį link savo buto. Pakeliui į butą apsipirkau, radau daugelį daiktų iš sąrašo, liko nedaug, galėsiu juos nupirkti truputėlį vėliau.
Užėjau į butą, čia pagyvenau tik mėnesį, ankstesnį gyvenimą prisimenu, kai kažkokius blankius prisiminimus. Keista, juk aš čia neseniai, o ankstesnis gyvenimas man kaip pro rūką. Reiks susitikus su Hovardu, paklausti, ar aš tokia, ar pasaulis taip mane priima ištrindamas ankstesnį gyvenimą.
Surinkau daiktus, kurių visai nedaug, keli drabužiai iš mano pasaulio ir keletą neseniai nupirktų. Jie tilpo į kuprinę iš mano pasaulio ir maišą su pirkiniais. Nusileidau į apačią, padėkojau Magdai už tai, kad priėmė mane ne tik į savo namus, bet ir kaip žmogų, atsiskaičiau ir šiltai atsisveikinusi išėjaus. Nustebau pamačiusi Tajų, sėdinti ant to paties suoliuko. Nežinau kaip elgtis, ar prieiti, ar laikytis atokiau, kaip jis prašė. Šią dilemą išsprendė už mane Tajus. Pamatęs mane atsistojo ir nedrąsiai priėjo.
- Labas, - pasisveikino įdėmiai žiūrėdamas į mano reakciją.
- Labas, ar įstojai?
- Įstojau, - atsakė šyptelėjęs.
- Kokia tavo stichija?
- Kaip tai kokia? Ugnis žinoma, - atsakė man tarsi aš turėčiau žinoti, – ir turiu vieną papildomą - orą.
Aš tik pakėliau antakį į jį žiūrėdama, nebyliai klausdama „iš kur aš galėčiau tai žinoti? “
- Pamiršau, kad tu ne vietinė ir tokių dalykų gali nežinoti, - sumišęs nuleido akis. - Galiu padėti? - nedrąsiai pasisiūlė panešti maišus keisdamas temą.
Aš žinoma nieko prieš, padaviau jam kuprinę ir maišus. Einame gatve link Akademijos, o Tajus nerimsta lyg nedrįsta pradėti pokalbį.
- Tajau sakyk jau, ko nerimsti, - paskatinau jį, nes su jo drąsa taip iki rytojaus nesiryš.
- Aš norėjau atsiprašyti, už savo elgesį.
- Aš tau atleidžiu. Bet.. - padariau pauzę reikšmingai į jį žiūrėdama, - yra papildomų sąlygų.
- Kokių? – žiūri iš po dilbių išsigandusiomis akimis.
- Turi paaiškinti, tai ko aš nesupratau.
Ir vėl jis nuleido akis ir eina pasimetęs. Nu ką man su juo daryti?
- Aš išaugau kitame pasaulyje, visiškai kitoje kultūroje ir kas jums atrodo savaime suprantama, man gali būti toli gražu neaišku. Supranti?
Jis tik linktelėjo. Einame tylėdami.
- Leira, tu žinai kas aš toks? - netikėtai paklausė jis.
- Ėmm.. – ir kas jis galėtų būti? Vaikinas kaip vaikinas, nuu  botanas, pabandžiau atgaminti Hovardo paskaitas – nieko. - Nežinau, - atsakiau truktelėjusi pečiais.
- Aš esu drakonas, - išpūtęs krūtinę išdidžiai prisipažino.
Hmm ir ką tai turėtų man paaiškinti? Aš gi tikrai atsimenu, kad Hovardas apie juos kažką minėjo. Susimąsčiau.
- Žinau, kad yra taip vadinami magai drakonai, bet jie tiesiog magai, o ne dideli driežai, - paaiškinau, savo išmanymą apie juos.
- Leira, jei drakoną pavadini driežu, tai baisus įžeidimas.
- Atsiprašau, aš tikrai nenorėjau.
- Aš matau, kad nenorėjai, kitaip įsižeisčiau. Apie drakonus tu nieko nežinai, todėl ir bendrauji su manimi.
Net sustojau, žiūriu į jį išpūtusi akis, ką reiškia nieko nežinau todėl bendrauju? Norėjau atrėžti kaip nors piktai, bet jis mane sustabdė.
- Drakonas turi būti aukštas, - pradėjo Tajus, - plačia krūtinė, jo kūnas galingas, drakono vyzdžiai vertikalūs. Jie drąsūs, galingi, raumeningi.. - vardija požymius.
- Palauk, ko tai į tave nepanašu, - pertraukiau, apžiūrėdama jį nuo galvos iki kojų.
- Tame ir reikalas, aš išsigimėlis, pas mane tik vyzdžiai vertikalūs. Kas su tokiu norėtų draugauti? – tarė su nuoskauda. - Aš moksliukas, tokių nemėgsta, todėl ir pasiūliau tau laikytis nuo manęs atokiai. - įsijautęs aiškina, jaučiasi, kad tai skaudi tema.
- O kur kiti drakonai, ko tai nepamenu, kad kas nors atitiktų tavo aprašymą.
- Drakonų uždara bendruomenė, mes studijuojame tik savo žemėse, niekada kitur.
- O tu?
- Aš pabėgau iš namų, kad įstočiau į šią Akademiją, nes čia žymiai platesnės studijos. Ir namie aš nepritapau, - baigė savo prisipažinimą, nuleidęs galvą.
- Kodėl tuomet atstumi mane? - paklausiau žiūrėdama jam į akis.
- Nes nenoriu, kad kentėtum nuo to, jog esu pajuokos objektas, dar tave įpainiosiu, nenoriu, kad tave žeistų, - atsakė ryžtingai, žiūrėdamas man į akis.
- Klausyk Tajau, aš čia kaip ir tu nepritampu ir neturiu draugų ir jei tu sutiktum su manimi draugauti, aš nuoširdžiai apsidžiaugčiau, į visą kitą man nusispjauti.
Jis linktelėjo ir nusišypsojo, pradžiai nedrąsiai, vėliau ėjo įsišiepęs iki ausų.
Atsivedžiau jį į palėpė, parodyti, kur gyvensiu studijų metu.
- Pas tave irgi toks aptriušęs kambarys?
- Ne, pas mus gražiau, baldai naujesni, bet turiu kambarioką.
- Padėsi man baldus perstumdyti?
Jis linktelėjo entuziastingai, o aš pasinaudodama proga pradėjau jį eksploatuoti. Stumdėm tai ten, tai atgal, tai kairiau, tai dešiniau, tai pažiūrėję kaip atrodo, nusprendėm, kad ne vieta. Vienu žodžiu bendrom jėgom kūrėme kambario jaukumą. Po mudviejų pastangų, palėpėje tapo jaukiau. Susėdę ant sofos stovinčios priešais apvalų langą grožėjomės atsivėrusiu vaizdu. Po mūsų pastangų kambarys įgavo charakterį ir jaukumą. Man čia trūko rašomojo stalo, kuris sulūžęs stovėjo kampe, žurnalinio staliuko, kuris taipogi sulūžęs ir kėdės, kurios nei nebuvo. O labiausiai man trūko žalumos. Nutariau nupirkti du didelius vazonus gėlių ar kokių žalių augalų ir pastatysiu iš abiejų lango pusių. Nes tas akmuo aplinkui, mane vargina, man norisi gyvų augalų. Gal todėl, kad aš iš Lietuvos, kur daug medžių ir žolės. Visuomet akį džiugina žaluma. Ne veltui lietuviai kovoja dėl kiekvieno medelio. Tai supratau tik čia, kur vien akmuo. Pradžiai jis man žinoma patiko, įsivaizduokite einate gatve grista marmuru - gražu. Bet be gėlių ir žalumos, tai tėra tik negyvas akmuo.
Tajus pamatęs, jog nuliūdau, ištraukė iš kamuojančių minčių ne taip mane supratęs.
- Jei turėčiau vinių ir plaktuką, pataisyčiau tau stalus.
- Gal reikia, paprašyti ūkvedžio, nu.. tos būtybės, - atsakiau, nežinodama kaip jį pavadinti.
- Tu nežinai, kad tai yra šio namo dvasia? - pažiūrėjo į mane išpūtęs akis.
Aš tik papurčiau galvą.
- Kiekvienas namas turi jį prižiūrinti aitvarą, ir jie neturi lyties.
- Maniau, kad dvasia, tai kažkas permatomo ir skraidančio, o jis materialus.
- Jie nematerialūs, tau tik taip atrodo, tai dvasios, - išsišiepęs aiškina Tajus.
- Mano pasaulyje irgi tikima aitvarais, kai stato nauja namą prieš uždedant stogą, pakabina vainiką, liaudyje sako vainikuoja namą. Tai reiškia, kad namas laisvas ir kviečiamas aitvaras į naujai pastatytą namą. Kuris apsaugotų namą nuo nelaimių ir globotų šeimą įsikursiančią jame. Bet nekarto jo nemačiau ir mano namo niekad netvarkė jokios būtybės. O galėtų, aš tik apsidžiaugčiau. Prisiminiau, kaip mama nuolat mane bardavo už betvarkę kambaryje. Pastoviai sakydavo, kokia tu mergaitė jei nesitvarkai? Nejau nuo to priklauso kokia aš? Žinoma aš susitvarkydavau, kai mama liepdavo, bet paskui gyvenau kaip košmare, juk nieko negaliu surasti, viskas kažkur padėta, ir tas kažkur nežinia kur. Tvarka – baisus nepatogumas.
- Tu buvai laiminga savo pasaulyje? – pertraukė mano mintis Tajus, įdėmiai į mane žiūrėdamas.
- Manau, kad taip. Supranti, aš tiesiog gyvenau nevertindama to, ką turiu, o apie kitus pasaulius nei nenumaniau, juo labiau, kad į vieną iš jų papulsiu. Aš ten užaugau, įprasta aplinka, aiškios taisyklės, draugai, giminės ir artimieji, kurie palaikys jei bus sunku. O čia... aš visiškai viena, viskas nauja ir nesuprantama, - užbaigiau nuliūdusi. - Dar ir prisidirbau įstodama, nesuprasdama pokalbio su dekanu esmės, supykusi išliejau ant jo kubilą ledinio vandens, - prisipažinau nedrąsiai.
- Taigi per stojamuosius turi parodyti gebėjimus, o jis turi priimti, pas tave įvyko iniciacija, taip kad tu nekalta, bet kad dekanas šlapias, džiūgauja visi studentai.
- Kaip tik tai ir yra baisiausia, įsivaizduoji, koks bus dekano kerštas.
- Koks kerštas? Tai negarbinga. Visi dėstytojai žino, kas įvyko, ir jei kas bus ne taip, užtrauks jam negarbę. - užtikrintai kalbėjo Tajus.
Kad man būti tokiai užtikrintai, kaip jis. Tajus kiek pailsėjęs nuėjo pas ūkvedį, paėmė vinių ir plaktuką, pataisė man stalus. Aš tuo metu išvaliau ir išpurčiau lovos matracą, išpurčiau antklodę ir užvilkau užvalkalus. Šiąnakt nakvosiu čia.
Pavargę nuėjome vakarienės, valgykla įsikūrusi daugiaaukščio pastato antrame aukšte. Čia buvo daug studentų, kiek supratau visi naujokai, tikriausiai senbuviai atvyks vėliau. Valgykla balta su juodais staliukais dviem. Nieko neįprasto, nueini išsirenki patiekalus, kurie supakuoti į permatomus indelius kad matytųsi, kas jame, pasirenki gėrimus, sustatai ant padėklo ir prisėdi prie staliuko, nieko magiško.
Prisirinkę maisto, atsisėdome prie lango. Kol valgiau dairiausi į čia esančius studentus, bet visi nusukdavo žvilgsnį. Jooo giliai atsidusau, turiu įtarimą, kad draugų čia man nesusirasti. Vienintelis draugas bus priešais sėdintis Tajus. Jis valgė į nieką nekreipdamas dėmesį. Jis minėjo jog nepritapo tarp savų, kiek suprantu čia jis nė nebando susirasti draugų, žinodamas kad nepritaps. Gal ir man taip elgtis. Jei nenori su manimi draugauti, ko aš jaudinuosi?
2016-12-21 10:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-21 16:17
ČakoPelėda
Sutvarkyk bent jau rašybą, skyrybą, ištaisyk žioplas klaidas, tada mėginsiu skaityt iš naujo.
Iškilo klausimas, ar prieš publikuodama bent jau perskaitai? Pamėgink, turėtų padėt :-)

O kol kas sėskis, 2...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą