Egoistas

Gyvenimas keistai klostosi. Vakar išsiskyriau su žmona. Oficialiai. Daug šlykščių šunybių ji man prikrėtė. Koktu prisiminti. Keista, dažnai net neprisimenu, ką būtent ji padarė. Gal tai koks nors gynybos mechanizmas ištrina nereikalingus, šlykščius atsiminimus?
Tikiuosi, kad bent dabar jos gyvuliškas elgesys liausis. Nebepriklausau jai, tai egoistinei sistemai. (Metaegoizmas.) Nors agresija iš jos dar kurį laiką gali tęstis. Ji troško mane sunaikinti visapusiškai. Per vieną naktį tas noras dingti neturėtų. Vargina. Terorizuoja mano giminę. Prieš kelias savaites, kai ėjau iš namų į darbą, apmėtė šūdinomis sauskelnėmis. Plūstasi ir linki pražūties. Grasina susidorojimu ir etc.
Dažnai jaučiuosi bejėgis prieš blogį. Gal dėl to, kad pats esu giliai viduje toks pat... Kad tai suprasčiau, turėjau patirti blogį iš išorės. Tada suvokiau, kad viduj toks pat esu – egoistas. Kuo šlykščiau elgėsi žmona, tuo labiau pažindavau save. Nuo savo tikro veido (suvokimo) darėsi koktu. Atrasdavau savyje tai, apie ką anksčiau net neįtariau. Žmonos įtūžis padėjo pažinti save. Tai man išėjo į naudą. Nes supratęs, kad esu blogas, galėjau rinktis... Kaip pasielgti. Aš jau nebebuvau aklas egoizmo vergas. Vis dar esu egoistas, bet tai suvokdamas galiu išeiti iš gryno...
Kol buvau vedęs, su savo žmona sudarėme vieną socialinę sistemą. Mes įtakojom vienas kitą. Abu buvome naivūs blogiečiai. Man nežinomos tautos patarlė sako: „Blogis turi unikalią savybę save sunaikinti“. Žmonos išpuoselėtas egoizmas suėdė mano egoizmą. Ir kadangi tokiu atveju tapau jai priešingybė savybėmis, ji atstūmė mane. Iškritau iš sistemos. Dabar esu Metaegoistas.
Vis dar mąstau kaip egoistas, trokštu tų pačių dalykų kaip ego žmogus, bet jau esu virš jo. Esu laisvas. Tik nežinau, ką su ta laisve daryti. Man vienam ji nenaudinga. Su kuo ja pasidalinti, įprasminti?