Perseidų medžioklė (4)

Pusdienį Domas padirbėjo prie savo projekto ir šiek tiek pasistūmėjo į priekį – susirinko nemažą dalį statistinių duomenų, reikalingų analizei.
Padaręs pertrauką, jis prisijungė prie forumo. Prie jo paklausimo užkibo kažkoks Džonis999 iš Nevados. Kai diskusija priėjo prie taško, kad Džonis gal ir pabandytų, jei turėtų tuos duomenis, Domas juos nusiuntė Džoniui elektroniniu paštu ir susitarė ateityje bendrauti aplenkiant forumą.
Po poros valandų paštu gavo žinutę:
„Kokio grybo čia pripjovei, aš dvi valandas sugaišau tyrinėdamas šitą nesąmonę“. Žinutė buvo anglų kalba ir Domas jį išsivertė be įžeidžiančių žodžių savo adresu.
„Kodėl nesąmonė? “ – atrašė Domas.
Atsakymas neužtruko.
„Sakei kad meteoritai? Toks scenarijus neįmanomas. Net teoriškai. “
Domą apėmė nemalonus jausmas. Pasijuto taip, tarsi dėl kažkieno vaikiškos užgaidos pats būtų įlipęs į mėšlo krūvą ir po to visiems aplinkui su pasididžiavimu būtų demonstravęs mėšlinus batus.
„Kodėl? “
„Tai tu visai nerauki tuose dalykuose, žioply? “
„Ne“.
„Tai iš kur gavai duomenis? “
„Mano reikalas. “ – brūkštelėjo, tačiau suprato, kad jei jis nori gauti nors kokius nors atsakymus reikėtų anam palikti nors viltį. – „Gal kada ir pasakysiu. Gali būti nerealus šokas visiems. Tai kur čia nesąmonė? “
„Mano programa netobula, ji neparodo objektų trajektorijų grafiškai, bet išskaičiuoja jų koordinates. Įdėjus pastangų, aš pats pasibraižau grafinį vaizdą. Tų pastangų man labiausiai ir gaila. Pagal vaizdą matosi, kad tie mažieji objektai tolsta nuo mėnulio. To tiesiog negali būti, jei tai meteoritai. “
„Gal gali pasakyti kurioje duomenų vietoje tai matosi? “
„Nuo 35 iki 128 sekundės, nuo 568 iki 848 sekundės, manau, kad ir kitur, peržiūrėjau tik apie dešimt procentų duomenų. Nebeturėjau noro knaisiotis. Tau reikėtų duomenis apdirbti su profesionalia programa, tai viską pamatytum ir grafiškai. “
„Na, tai iš kur man ją gauti, biče? “
„Ieškok. “
Domas atsilošė kėdėje ir susimąstė. Ieškok. Lengva pasakyti.

Eglė neklydo, jos draugė per pažįstamą gana greitai sužvejojo Unduraičio adresą. Ir dabar ji  stovėjo šalia žurnalisto durų ir spaudė skambučio mygtuką.
Netrukus durys prasivėrė tiek, kiek leido grandinėlė ir iš tarpdurio kyštelėjo žilaplaukė galva.
- Laba diena, - pasisveikino Eglė. - Jūs Povilas Unduraitis?
Pastarasis žvelgė į ją nepatikliai, kone nedraugiškai.
- O kas, jei ir taip?
- Norėčiau su jumis pasikalbėti. Bet ne čia, -  Eglė rankos mostu apvedė laiptinę.
- O kur? - neatlyžo seniokas. -  Ir apie ką?
- Sunku vienu sakiniu nupasakoti.
- Tai nupasakokite dviem ar trim, - nepasidavė tas.
Eglė nusprendė kiek pameilikauti. Senas krienas. Lengvai nepaimsi.
- Skaičiau Jūsų straipsnius. Daug straipsnių. Ir esu tikra, kad tik jūs galėtumėte teisingai nupasakoti įvykius, kurie mane domina.
Senioko veide šmėkštelėjo susirūpinimas.
- Kokius įvykius?
Eglė žvelgė tiesiai žurnalistui į akis.
- Nemeluosiu jums, - tyliai ištarė ji. - Aš tikrai nežinau, kokie ten įvykiai, bet žinau, kad jūs apie tai garantuotai žinote. Devyniasdešimt septintieji..., kosmonautikos centras.
Seniokas pastebimai krūptelėjo, akimis apžvelgė visą erdvę, kiek tik galima buvo aprėpti žvilgsniu ir skubiai atkabinęs grandinėlę, plačiau pravėrė duris.
Eglė skubiai įėjo į butą. Žurnalistas prieš užverdamas duris dar kartą įdėmiai apsižvalgė. Tuomet  nusivedė viešnią į svetainę ir abu atsisėdo ant sofos.
- Užjaučiu, - sausai pasakė žurnalistas. Jis buvo smulkaus kūno sudėjimo, apsisiautęs mažiausiai pora numerių didesniu tamsiai mėlynos spalvos frotiniu chalatu, kojas įsispyręs į šlepetes. Rankas iš pradžių paguldė ant kelių, tačiau netrukus sunėrė ir susidėjo ant krūtinės. Dar po kiek laiko vėl jas padėjo ant kelių. Galiausiai susigrūdo jas į chalato kišenes.
Eglė iš pradžių pagalvojo, ar tik šis nežino apie grasinimus jai, tačiau vėliau persigalvojo. Ir iš kur jis tai galėtų žinoti?
- Kodėl? – nesuprato ji.
- Na, jau yra ganėtinai sunku tirti metų senumo įvykius, o čia... – jis gūžtelėjo. – Praėjo virš dešimties metų. Kai kurių žmonių geranoriškumą tokiais atvejais nustelbia fiziologiniai pokyčiai.
- Čia ... kaip suprasti? – Eglė ne iš karto suvokė frazės mintį.
Povilas šyptelėjo puse lūpų.
- Po tiek metų žmogus tiesiog ne viską prisimena, nepaisant to, kad jis ir ne prieš būtų papasakoti. Arba dar blogiau, kai žmogus įsivaizduojamą tiesą pateikia kaip tikrą. Tai gali nuvesti klystkeliais.
Eglė pagalvojo, kad žurnalistas šimtu procentų teisus ir kalba, turbūt, iš savo patirties. Iš kitos pusės ji apsidžiaugė, kad jei Povilas tai suvokia, reiškia nepateiks jai netikros informacijos. Povilas žvelgė į ją, tarsi ragindamas kalbėti. Eglė mintyse bandė rasti tinkamus žodžius.
- Aš sužinojau, kad tais metais kosmonautikos centre kažkas atsitiko, - galiausiai prašneko.
- Žinojimas iš dangaus nenukrenta, tiesa? – Povilas jau smalsiau pažvelgė į Eglę.
- Nenukrenta, kas tiesa tas tiesa, - patvirtino ta. – Man apie tai užuominomis minėjo mano tėvas. Jis dirbo kosmonautikos centre.
Žurnalistas kiek pagyvėjo.
- Dirbo, sakot? Ir nė kiek nemeluojat? – jis kiek prisimerkė. Rankų iš kišenės netraukė.
- Ne, nemeluoju, - patvirtino Eglė.
- Gerai, galėsim tai patikrinti. O apie mane iš kur sužinojote?
Eglė kiek padvejojo.
- Apie jus sklando legendos, - Eglė vėl pameilikavo. Gal bus sukalbamesnis. - Jei leisite, aš savo šaltinių neišduosiu. Juk tai mano teisė, ar ne?
Žurnalisto veide nušvito šykšti šypsena.
- Taip jūs turite tokią teisę, - pasakė.
Jis pritilo tarsi kažką mąstydamas. Eglė jau pagalvojo, ar tik nebus tas prisnūdęs, tačiau Povilas kilstelėjo galvą, įsmeigė į ją žvilgsnį ir ramiai išdėstė:
- Reiškia, kalbėsime apie senus įvykius. Labai senus. Ir juk aš taip pat turiu kažkokių teisių, kaip jūs manote? – pamatęs kad Eglė linktelėjo, jis tęsė. – Vadinasi, bus taip. Kaip jau ir sakiau, aš galiu patikrinti ar jūs man nesumelavote. Ir jei pasirodys, kad pamelavote, ... jūs iš manęs nebeišpešite nė žodžio. Jei paaiškės, kad įvyko stebuklas ir man nepamelavote, jūs turėsite man pažadėti, kad visa tai, ką aš jums pasakysiu, neišvys dienos šviesos jokia rašytine ar kitokia vizualine forma be mano sutikimo ir dalyvavimo tame reikale. Tik tokios sąlygos. Ar sutarta?
- Kokiu jūsų dalyvavimu? – nesuprato Eglė. – Juk jūs nebedirbate.
- Bet juk ir nemiriau, - atrėmė žurnalistas. – Turiu daug kontaktų, buvusių kolegų ir net buvusių konkurentų, kuriuos tebelaikau savo amato žinovais. Pasikartosiu, jei eis kalba apie kažkokius straipsnius spaudoje, rašys žmonės kuriais pasitikiu. Visokeriopai. Jei dalykas toks, kad iš tikro bus verta rašyti.
Kadangi Eglė nutylėjo, Povilas perklausė:
- Tai ar sutariam?
- Sutariam, - Eglė nesispyriojo. - Kadangi aš nesiruošiu rašyti jokių straipsnių. Man svarbiausia sužinoti tiesą.
- Gerai, tegul bus taip.
Žurnalistas atsistojo, nuėjo prie knygų lentynos ir išsitraukė storą segtuvą kietais viršeliais. Tuomet grįžo, vėl atsisėdo į krėslą ir atsivertė segtuvą daugmaž ties viduriu. Pamatęs, kad nepataikė į reikiamą vietą, greitai pervertė po vieną kokias dvi dešimtis lapų.
- Kokia sakėte jūsų tėvo pavardė? – paklausė lyg tarp kitko.
- Aš dar nesakiau, - atsakė Eglė. – Nes jūs neklausėte. Dvarionas.
Žurnalistas linktelėjo ir vėl pradėjo sklaidyti lapus. Neužilgo pakėlė galvą nuo popierių ir pažvelgė į viešnią.
- Vardas?
- Eglė.
- Malonu, tačiau aš turėjau galvoje tėvą.
- Jonas.
Povilas linktelėjo.
- Ką gi, pirmą testą jūs išlaikėte, - jis akivaizdžiai buvo patenkintas. – Dabar galime ir šnektelėti.
Eglė pagalvojo, kad Povilas apsidžiaugė dėl to, kad, greičiausiai, per savo gyvenimą nesutiko labai daug žmonių, kurie norėtų iš jo išpešti informacijos nė kiek nepagražindami situacijos. O juk aš dėl tėvo galėjau ir pameluoti. Galėjau šiaip žinoti, kad žmogus su tokia pavarde yra astronautas.
- Ar čia jūs vartote kosmonautikos centro darbuotojų sąrašą? Iš kur jį gavote? - pasiteiravo senioko.
- Taip, čia sąrašas. Nesvarbu iš kur gavau. Juk ir aš turiu teisę neatskleisti savo šaltinių, ar kaip?
Eglė turėjo su tuo sutikti.
- Tai kas gi įvyko tais nelemtais devyniasdešimt septintais metais, - ji uždavė žurnalistui svarbiausią klausimą.
- Geras klausimas. Taiklus, - atsiduso žurnalistas. - Tačiau aš būsiu atviras, tai bus tik prielaidos. Jų tikimybė labai didelė, bet vis dėlto ne šimtaprocentinė.
Jis užvertė galvą į viršų, tarsi ant kambario lubų būtų parašytas straipsnis apie to meto įvykius. Eglė jo neskubino. Bando prisiminti. Tegul.
- Aš manau, kad tais metais buvo skrydis į kosmosą. Neklauskite ko ir kodėl. Nežinau. Oficialios informacijos apie tai nebuvo jokios. Bet žinote, kaip tokiais atvejais būna – žmonės apie tai netyčia prasitaria. Žiūrėk, tai vienur nugirsti kokią minties nuotrupą, tai kitur, tuomet bandai jas patikrinti, ir sugretinęs visus turimus faktus padarai vieną ar kitą prielaidą.
- Gal prisimenate, kaip tikrinote tuos gandus? - pasmalsavo Eglė.
Žurnalistas vėl susimąstė.
- Kai mane pasiekė gandai, aš lyg tai paskambinau vieno astronauto žmonai, apsimetęs jo draugu ir paklausiau kur šis išvykęs. Ji atsakė, kad į kažkokius apmokymus. Na, manau, kad net draugui ji negalėjo iškloti tiesos. Ir tai visai normalu. Bet tada aš paskambinau į kosmonautikos centrą ir pasidomėjau kada vyks artimiausi mokymai, nes norėčiau apie tai parašyti straipsnį. Administratorė man atsakė, kad jokie mokymai artimiausiu metu nenumatomi. Tuomet aš paklausiau, gal šiuo metu vyksta kokie nors apmokymai. Ji ir tai paneigė.
Povilas trumpam nutilo. Eglė žiūrėjo į jį sutrikusi.
- Ir tai viskas? Iš to jūs padarėte išvadą, kad jie buvo kosmose?
- Ne, išvadą aš padariau vėliau, kai daugiau faktų sujungiau į krūvą.
- Kokių? - paklausė Eglė.
- Praėjus kažkokiam laikui, jau nebeprisiminsiu, gal savaitei ar dviem, man pavyko sužinoti, kad susirgo didelė dalis kosmonautikos centro darbuotojų. Štai tada aš ir pažiūrėjau į šitą informaciją kitu kampu. Jei tada man administratorė būtų pasakiusi, kad tie mokymai yra slapta medžiaga ir neviešinama aš puikiausiai tai būčiau supratęs. Ir, tikriausiai, daugiau nieko nebūčiau ieškojęs. Tačiau ji pasakė, kad jokių mokymų nėra. Žinoma, ji galėjo to nesureikšminti, o tiesiog norėjo kuo greičiau manimi atsikratyti. Bet mano nuojauta tada sakė ką kita. O dabartinė mano gyvenimiška patirtis sako, kad ten kur prasideda melavimai ar nutylėjimai, pasistengęs visada ką nors atkapstysi.
- Supratau. O kaip su informacija apie ligos protrūkį?
Žurnalistas, pakilo nuo sofos ir nuėjo prie kompiuterio. Atsidaręs rinkmeną, kiek pasudijavo ją, įnikęs žvilgsniu į monitorių.
- Žiūrėkite, kokią antraštę buvau sugalvojęs. „Nežemiškas virusas išguldė kosmonautikos centro darbuotojus“, - Povilas pasisuko į Eglę. - Tačiau redaktorius, perskaitęs rankraštį, tiesiog ramiai man išdėstė: „Aš neabejoju tavo kompetencija Povilai, - pasakė, tačiau šį kartą tu užsimojai per plačiai. Per plačiai, supranti? Be to, kas čia per globali problema – apsirgo keletas įmonės darbuotojų? “ Tačiau man, kaip žurnalistui, o, galų gale, ir kaip žmogui labiausiai rūpėjo, kad jei į Žemę kas nors užnešė kažkokį virusą, kad tai būtų žinoma visuomenei  ir kad su tuo būtų galima kovoti.
- Bet galbūt su juo ir buvo kovojama? Tiesiog niekam to neskelbė? Na, kad nekiltų panika ir panašiai, - suabejojo Eglė.
Povilas linktelėjo.
- Taip, panikos galimybė yra rimtas argumentas. Tačiau, supranti, mes žurnalistai, manome, kad prieš visokius ten argumentus svarbiausias yra žinojimas. Mums tai tiesiog įaugę į kraują. Žmonės turi būti informuoti, o jau išvadas jie pasidarys patys.
- Tai kuo viskas baigėsi? – pasmalsavo Eglė.
- Straipsnio, be abejo, nespausdino. Ir man sukilo apmaudas. Pasišoviau įrodyti redaktoriui, kad jis buvo neteisus. Aš buvau įsitikinęs, kad tai tikrai ne eilinė epidemija. Užmezgiau pažintį su poliklinikos darbuotoja, dirbančia registratūroje. Paprašiau patikrinti, keletą žmonių iš to sąrašo, - Povilas linktelėjo galva segtuvo pusėn. - Man būtų užtekę, kad ji būtų radusi nors tris panašiu metu apsirgusius darbuotojus.
Povilas atsiduso. Kiek pagalvojo ir tęsė pasakojimą:
- Rado. Ir daugiau nebeieškojo. Bet koks buvo mano nustebimas, kai paaiškėjo, kad visiems jiems buvo nustatyta elementari virusinė infekcija. Dabar jau nepamenu, berods, roto virusas ar kažkas panašaus. O gal gripas. Dar pamenu, pamaniau, kad tiesiog buvo nuslėpta tiesa. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad visus tris gydė skirtingi gydytojai, - Povilas gūžtelėjo.
Jis trumpam nutilo.
- Na, tai juk nieko nereiškia, - įsiterpė Eglė. - Juk gydytojai taip pat turi ant savo galvų viršininkus.
Žurnalistas žvilgsniu gręžė viešnią.
- Kas? Kas negerai? - pasitikslino Eglė.
- Bandau suprasti, ar nesugebi skaityti mano minčių, - vėl gūžtelėjo Povilas. - Kadangi aš iš pradžių maniau taip pat. Bet tada paprašiau naujos pažįstamos patikslinti informaciją ir pasirodė, kad nei ligos kortelėse, nei gydymo įstaigos duomenų bazėse nebuvo duomenų apie šių pacientų darbovietę.
- Tai kas? - parūpo Eglei.
- Na, tuomet pabandžiau pamodeliuoti situaciją, kaip būtų galima paslaptyje išlaikyti tokią informaciją ir supratau, kad tai velnioniškai sunku. Praktiškai neįmanoma.
- Kodėl? - nustebo Eglė, - Galbūt jie pas gydytojus ėjo per valdžią, pavyzdžiui per skyriaus vedėją arba dar aukštesnę.
- Galbūt. Bet ar ne logiškiau būtų buvę, kad skyriaus vedėjas visus būtų nukreipęs pas tą patį gydytoją? Juk jei reikalą reikia nuslėpti, tai …- Povilas klausiamai pažiūrėjo į Eglę.
- Na taip, logiška, - sutiko ta. - O tai gal tada pagal ligos simptomus? Skyriaus vedėjas informavo pavaldinius, kad jei ateis pacientai su kažkokiais simptomais, kaip jie turėtų elgtis. Arba gal gydymo įstaigai buvo pateiktas centro darbuotojų sąrašas?
Tačiau kiek pagalvojusi Eglė pratęsė:
- Nors ne, tai nelogiška. Vėl iš tos pačios saugumo pusės, - ji atsainiai mostelėjo ranka. - Bet klausykite, Povilai, ar nebandėte pasiaiškinti, ar kosmonautikos centras neturėjo savų gydytojų? Na, tokiems nenumatytiems atvejams.
Povilas sutrikęs pasižiūrėjo į Eglę ir papurtė galvą. Tada išspaudė:
- Ne, prisipažinsiu, tokia mintis man nekilo. Įvertinęs savo pamąstymus, tuo klausimu aš tiesiog nuleidau rankas ir tiek.
Eglė pasimuistė kėdėje. Nuleidau rankas. Štai kaip. Ką gi, turbūt, jis man nieko daugiau ir nepapasakos. Ji žvilgtelėjo į rankinį laikrodį. Siaubas! Kaip lekia laikas! Mes jau kalbame apie valandą.
Tuomet ji pakilo nuo kėdės ir pratarė:
- Ką gi, man jau metas. Ačiū už sugaištą laiką.
Žurnalistas nustebo:
- Tai nenorite sužinoti visko? Juk jei jau pradėjau...
- Manau, kad aš jau viską žinau, - nusišypsojo Eglė.
- Iš kur...
Eglė atsiduso ir tyliai pratarė:
- Aš klausausi. Labai įdėmiai klausausi. Ir sugebu daryti išvadas. Na, gerai,... aš pratęsiu jūsų pasakojimą, o jūs pasakysite, kur aš suklydau, gerai?
Povilas linktelėjo.
- Redaktorius jūsų straipsnio taip ir neišspausdino. Niekada. Manau, kad tas jo pasakymas „per plačiai užsimojote“ galėjo reikšti, kad jis jau buvo apdorotas kažkieno iš savo viršininkų, arba tiesiog per eilę metų buvo išsiugdęs nuojautą, kur savo nosies geriau nekišti. Na, bet tai jau ne taip ir svarbu. Svarbu tik tai, kad jūs nepatikėjote, jog tie žmonės sirgo paprasta žemiška liga, ar ne? Nors faktai rodė ką kita? Ir dabar dar tuo netikite. Juk taip?
- Bet, ... bet... kaip? - Povilas atrodė sutrikęs.
- Viskas labai paprasta. Prieš ateinant pas jus, aš pasidomėjau jūsų straipsniais. Taigi ir čia jums nepamelavau. Šiaip pakankamai išsamūs straipsniai apie aktualias problemas pasirodydavo kartą per mėnesį, o rudenį buvo štilis. Iš pradžių pagalvojau, kad atostogavote arba sirgote. Dabar paaiškėjo, kad rinkote medžiagą, o ir tema pasitaikė nepalanki – niekas per daug atvirai ta informacija nesidalino. Tokiam dalykui reikia laiko. Taigi, po ilgų vargų straipsnis taip ir nepasirodė.
- Na, tokiai išvadai didelės nuovokos nereikia, - jau ramiu balsu išdėstė žurnalistas. – O iš kur žinote kuo aš tikiu ir kuo ne?
- Jūsų atmintis per daug gera, kad taip iki smulkmenų prisimenate tokio senumo įvykius. Jei tai būtų nereikšminga, jūs neprisimintumėte detalių. Šis tyrimas tada jus suintrigavo. Labai suintrigavo, - Eglė pasisuko durų link. - Ir nors, kaip sakote, tada nuleidote rankas, tačiau tokia įvykių eiga jūsų visiškai neįtikino.
Priėjusi prie durų, Eglė grįžtelėjo ir pratarė:
- Beje, Povilai, norėčiau užduoti jums dar vieną...
Eglė nebaigė minties. Povilas iš šono stebėjo, kaip Eglės akys išsiplečia, jose pasirodo baimės išraiška, kuri palaipsniui perauga į siaubą. Tarsi ši būtų pamačiusi tik jai vienai matomą pabaisą.
- Kas? Kas atsitiko? - išsigando Povilas.
Jis atsisuko ir pasižiūrėjo pro kambario langą, norėdamas įsitikinti ar Eglė ten nepamatė ko nors, kas ją taip išgąsdino.
Eglė lėtai susmuko ant batų dėžės, stovėjusios koridoriuje. Ji susimovė! Kad ir kiek vakar atsigulusi iki užmiegant ji stengėsi sugauti nusprūdusią mintį, jai nepasisekė. O štai dabar ta mintis, tarsi burtininkui pamojus,  susidėliojo iki galo ir įgavo siaubingą prasmę. O kas jei jie visai ne lūzeriai, kaip aš galvojau anksčiau? Kas, jei jie kaip tik sužaidė profesionaliai ir specialiai taip pateikė man tą informaciją, kad aš padaryčiau tokią išvadą? Ir nenustočiau ieškoti. O dabar žino su kuo aš kalbu. Ir tai jau potenciali jų auka? Ir garantuotai žinos su kuo aš bendrausiu ateityje? Jie juk taip pasakė. Priežastis tam gali būti labai paprasta – kad išgaudytų ir neutralizuotų visus, kurie dar atsimena tuos įvykius ir yra pasiruošę tai iškelti į viešumą. O, varge! Dabar turiu viską permąstyti iš naujo. Vadinasi, ir mano telefono gali būti pasiklausoma.
Ji išsitraukė mobilų telefoną, padėjo jį šalia ant batų dėžės ir pasakė:
- Man negera. Ar galėčiau gauti stiklinę vandens? - išspaudė tyliu, pavargusiu balsu.
- Žinoma, tuoj atnešiu, - sukruto žurnalistas.
Povilas nuskubėjo į virtuvę, Eglė jam nusekė iš paskos.
- Man kažkas prieš kelias dienas grasino, - tyliai pasakė Eglė, privėrusi virtuvės duris. - Iš pradžių galvoje buvau susidėliojusi, kad tai tik tušti grasinimai, blefas ir nieko daugiau, tačiau dabar suvokiau, kad tai gali būti ir rimta. Labai rimta. Ir bėda tame, kad jie žadėjo susidoroti su visais, kurie man padės.
Povilas žiūrėjo į ją neslėpdamas susidomėjimo.
- Ką gi, sveika atvykusi į žurnalistikos pasaulį, mergaite. Tikros žurnalistikos, - jis mirktelėjo.
- Bet aš juk ne žurnalistė, - nesusigaudė Eglė.
- Na ir kas? Manai jiems tai svarbu? - paklausė Povilas. - Visi, kas gali kaip nors paviešinti jiems nepalankią informaciją, jiems yra vienodai pavojingi. Tiek žurnalistas, tiek šiaip žmogus, kuris gali viską papasakoti žurnalistui. Gal manai, kad man per mano darbo metus niekas nėra grasinęs?
- Na, bet čia kitas reikalas. Dabar jūs galite nukentėti ne dėl savo veiksmų, o dėl mano kaltės.
Žurnalistas prajuko.
- Klausant tavęs, man susidaro įspūdis, kad aš savo amžiuje turėčiau bijoti mirties. Tai jums jauniems jos bijoti reikėtų. O mums, seniams, ... - jis numojo ranka. – Bet už tai, kad įspėjai ir nenuslėpei, pagarba. Kaip supratau, vanduo buvo tik pretekstas?
Eglė linktelėjo. Povilas išpylė vandenį iš stiklinės į plautuvę ir pratęsė mintį:
- Jei tu rašai tik apie ūkį ir bites, tai šitai tau negresia, bet jei ruošiesi rašyti aštriomis temomis... ko gero visada sulauksi grasinimų. Kažkam tai vis tiek nepatiks.
- Povilai, negi jūs iš tikrųjų nebijote mirti? Ar tik man taip sakote?
- O kaip tau atrodo? – jis prisimerkęs pažiūrėjo į Eglę. – Na, neneigsiu, turiu tam tikrų baimių, susijusių su mirtimi, tačiau kalba eina ne apie mirtį apskritai.
- Kaip suprasti? - nesusigaudė Eglė.
- Na, nenorėčiau mirti smurtine mirtimi artimųjų akivaizdoje, nenorėčiau bet kokia mirtimi mirti tualete, sėdėdamas ant klozeto, - jis pasikrapštė pakaušį. – Daugiau tam kartui lyg ir nieko nesugalvoju. Taigi, mane kiek gąsdina tik mirties aplinkybės, bet ne pats mirties faktas. A-a-a, ir dar. Nenorėčiau, kad mane perėjoje tarsi kėglį numuštų, koks kelių erelis. Nežiūrint, kad tai galėtų būti lengva mirtis, na..., bet čia jau pradeda grajinti principai.
Eglė supratingai linktelėjo.
- O kaip jūs žiūrėjote į tokius grasinimus? Nebijojote? - paklausė ji.
Povilas nusišypsojo.
- Negalėčiau pasakyti, kad visiškai nebijojau, bet kaip čia tau pasakius... Tie grasinimai... tai tarsi testas dvasios tvirtumui patikrinti. O dabar, žvelgdamas į tave, aš pasiruošęs nereikalauti vykdyti sąlygos, kurią tau iškėliau.
- Kodėl? - nustebo Eglė.
- Todėl, kad dabar aš tavimi tikiu. Ir kiek pažinau per šią valandą, galiu pasakyti, kad tu tikrai turi proto, drąsos ir sumanumo, kad atskleistum sensaciją. Jeigu mano nuojauta tada man kuždėjo teisingai, tai vis tiek bus sensacija. Kad ir kas ją aprašytų. Beje, ... kokį ten klausimą man norėjai užduoti?
Eglė pabandė prisiminti, koks klausimas buvo jai ant liežuvio, kai mintis suparalyžavo netikėtos įžvalgos. Galiausiai prisiminė.
- Ar per tą penkiolika metų jums kaip žurnalistui daugiau neteko išgirsti papildomos informacijos apie to meto įvykius?
Povilas kiek pamąstė.
- Ne, neteko. O prieš aštuonerius metus aš išėjau pensijon, taigi dar labiau atitolau nuo informacijos šaltinių.
Eglė linktelėjo.
- Ką gi, dar kartą jums ačiū. Galiu jums pažadėti, kad jei tikrai reikės pasinaudoti spauda, tai tikrai kreipsiuosi į jus. A-a -a, ir dar,... turiu į jus dar vieną prašymą.
- Kokį, - pasmalsavo žurnalistas.
- Ar jūs negalėtumėte žvilgtelėti į savo sąrašą ir pasakyti ar tarp centro darbuotojų nebuvo tokio, kurio vardas arba pavardė prasidėtų skiemeniu “pas”?
Povilas susidomėjęs į ją pažiūrėjo.
- Ką gi, matau, kad neapsigavau dėl jūsų. Kaip suprantu, tyrimas jau šiek tiek pasistūmėjęs į priekį? Gerai, gerai, galite nieko nesakyti, - jis mostelėjo ranka į besirengiančios atsakyti Eglės pusę. - Tuoj pažiūrėsiu.
Jis nuėjo į kambarį. Eglė pasiliko virtuvėje. Kai Povilas grįžo, ji iš jo veido suprato, kad šis nieko nerado. Tai patvirtindamas jis papurtė galvą.
- Ką gi, ačiū už suteiktą informaciją ir geranoriškumą. Dabar jau tikrai eisiu, - ištarė Eglė.
- Sėkmės. Ir būkite atsargi.

Kai Eglė išėjo iš namo, ji akylai apsidairė aplinkui, bet nieko įtartino nepastebėjo. Kol palengva ėjo namo, ji negalėjo atsikratyti ją apnikusių minčių.
Povilo pagrindinis tikslas ir varančioji jėga buvo laikraščio puslapiuose pranešti sensaciją. Taip, būtent sensaciją! Kažkas grįžo iš kosmoso ir pargabeno į žemę kažkokį virusą. Vien nežemiško viruso faktas būtų visus išvertęs iš koto. Jei būtų pateikęs tai įrodančios medžiagos, straipsnis būtų žymiai padidinęs laikraščio skaitomumą. Tačiau įrodymų surasti nepavyko. Bet Povilas į problemą žvelgė tik labai paviršutiniškai. Juk per pokalbį žurnalistas savo minties labiau neišrutuliojo, kad galima būtų galvoti kitaip.
Tačiau šis faktas gali turėti žymiai didesnę reikšmę. Juk netgi nereikia nežemiško viruso. Tai galėjo būti ir čia žinomos ligos sukėlėjas. Kiek žinau, virusai gyvena ir dauginasi tik ten, kur yra biologinė gyvybė.
Žinoma, galėjo būti ir taip, kad iš žemės astronautas pakilo jau nešiodamas virusą, o liga pradėjo reikštis tik grįžus į Žemę, tačiau tai menkai tikėtina. Visų pirma, astronautai prieš skrydį pereina karantiną, išsamų sveikatos patikrinimą. Be to, skrydis trunka ne taip trumpai. Ji tiksliai nežinojo, bet spėjo, kad roto viruso ar gripo inkubacinis periodas nėra labai ilgas. Reiškia, šią prielaidą galima atmesti kaip nepatikimą.
Vadinasi, kalba eina apie gyvus organizmus visatoje. Galbūt net netoli nuo Žemės. Juk tėvas kažką sakė apie pagalbos prašymą. Jis greičiausiai galvojo taip pat kaip aš. Gyvybė! Ne žmonės. Arba žmonės, bet ne žemiečiai. Va, čia tai tikra sensacija!
Eglė suprato, kad jokie gąsdinimai jai nenumalšins noro iškapstyti tą reikalą iki galo.

Domas brūkštelėjo žinutę tėvui. Neskubino jo, bet pasakė, kad turi naujienų, ir jei šis turės galimybę, galėtų pas jį atvažiuoti.
Tėvas užtruko ne daugiau pusvalandžio. Į Domo klausiamą žvilgsnį atsakė žvilgsniu į spintos viršų ir kai Domas linktelėjo galva, kas turėjo reikšti, kad blake yra pasirūpinta, tėvas papasakojo, kad savo reikalais šiandien kaip tik buvo Vilniuje ir kaip tik tuos reikalus jau buvo baigęs tvarkyti.
Domas jam papasakojo apie susirašinėjimą su Džoniu bei pastarojo išvadas ir stebėjo tėvo reakciją. Tačiau šio veidas išliko ramus.
Domas leido į susirašinėjimą pažvelgti tėvui. Prisiminęs, kad tėvas nemoka angliškai, Domas nukopijavo laiškų turinį ir išvertė su google vertėju. Kai tėvas perskaitė, kas buvo parašyta, atsisuko į sūnų.
- Žiūrėdamas į tavo veido išraišką, įtariu, kad tu dabar manai, jog aš tau visą laiką melavau, ar ne?
Tėvas prisimerkęs pažiūrėjo į Domą, kuris neužtikrintai gūžtelėjo.
- Domai, tas Džonis teisus, - galiausiai tyliai pratarė Vacys. - Jis iš karto suprato tai, kam suprasti man prireikė žymiai daugiau laiko. Tai tikrai ne meteoritai.
Vacys susimąstė, nestipriai trankydamas vienos rankos kumščiu į kito delną.
- Gerai, ... gerai, vadinasi taip. Bet juk tas Džonis davė visai neblogą patarimą. Reikėtų kažkaip surasti kokį nors astrofiziką, kuris galėtų pakonsultuoti privačiai. Ir turėtų profesionalesnę programą, nei tas Džonis. Gal pažįsti tokių?
Domas papurtė galvą.
- Gal kas nors iš draugų pažįsta?
Šį kartą Domas patraukė pečiais. Iš kur jis gali žinoti?
Tuomet tėvas pasirausė kišenėse ir išsitraukė daiktą labai panašų į jo striukėje rastą blakę.
- Pasidomėjau šiais daikčiukais, - paaiškino tėvas. – Ne patys tobuliausi, tačiau darbą atlieka pakankamai kokybiškai. Ir kainuoja nuo šimto penkiasdešimt eurų. Taigi, kaip jau ir sakiau, tai ne žaidimas.
Domas paėmė iš tėvo blakę, pavartė rankose, apžiūrėjo iš arčiau.  Tada jau norėjo sėsti prie Facebooko ir brūkštelėti žinutę, tačiau persigalvojo. Šis socialinis tinklas gali jį išduoti – per draugus ir pažįstamus. Forume  jis buvo užsiregistravęs išgalvotu vardu, nurodęs netikrus duomenis, todėl nebijojo būti atpažintas. Čia jau kiek kitaip. Jis nusprendė su draugais prie progos pakalbėti akis į akį.
Kai tėvas atsisveikino ir išvyko namo, Domas dar ilgai sėdėjo nieko neveikdamas ir mąstydamas, sukiodamas rankose kažkokį daiktą. Kai sukoncentravo į jį dėmesį, pamatė, kad tai ta pati blakė, kurią jam padavė tėvas. Jis visai neatkreipė dėmesio, jog užmiršo jam ją atiduoti. Įsikišo ją į kelnių kišenę. Tada pasileido lėtai vaikščioti pirmyn – atgal po kambarį, bandydamas sudėlioti turimą informaciją. Galiausiai pasiėmė mobilų telefoną ir surinko numerį.
Kai kitame ryšio gale atsiliepė, Domas sukomandavo:
- Petruli, labas, ... padiktuok man ..., -  jis pritilo. - Pala, kur tu dabar esi?
- Kaip kur? Namuose. Vonioje, prausiuosi, aha.
- Reikia manyti, kad ne su striuke?
- Ne, nu tu jau visai. Su kailiniais, aha. Juk sakiau, kad prausiuosi. Maudausi.
- Na, gerai, vis tiek. Atsiųsk man Eglės telefono numerį žinute.
- Tai palauk, tuoj pažiūrėsiu ir pasakysiu.
- Petruli, pasakiau žinute, vadinasi žinute.
Kai išjungė telefoną, Domas pagalvojo, kad rytoj iš ryto jam reikės nuvažiuoti pas Petrą ir patikrinti jo striukę. Kiek jis belaužė galvą, niekaip nesuprato kada jam galėjo būti prisegta tėvo rasta blakė. Nors jam ir nesmagu buvo net sau prisipažinti, tačiau po Džonio komentaro apie meteoritus jis iš tiesų pagalvojo, kad tai galėjo padaryti ir tėvas. Suvaidino blakės užpelengavimą, o pats ją turėjo paruošęs rankoje, beliko tik ją „rasti“. Arba prisegė tuo metu, kai aš svečiavausi pas jį Kaune. Nors, ne,... į Kauną aš važiavau apsirengęs kitais rūbais. Tėvo tokio veiksmo motyvai galėjo būti paprasti – kad įgautų didesnį mano pasitikėjimą. O gal ta blakė girdi pokalbius ir per stiklą ir dabar jo pokalbius seka ir įrašinėja tėvas? Domas nežinojo nė ką galvoti.
Jis neturėjo tėvo įtarinėjimams labai tvirtų argumentų, tačiau kiek belaužė galvą, negalėjo ir visiškai to dalyko atmesti. Štai jeigu rytoj jis ras blakę ir Petro drabužiuose, vadinasi tėvo įtarinėjimą greičiausiai galės atmesti. Su šia mintimi jis ir užmigo.
Ryte, kaip ir žadėjo jis nuskubėjo pas Petrą. Kaip visada, tokiu ankstyvu metu išvertė šį iš lovos, dėl ko anas buvo labai nepatenkintas. Tik įėjus pro duris, Domas pakartojo beveik tą pačią procedūrą, kaip tėvas padarė jam. Kai Petras apramintas ramiai sėdėjo kambario kampe, Domas iš pradžių su mobiliu telefonu praskenavo ant kabyklos kabančius rūbus. Nieko. Tada nuėjo prie Petro ir tyliai į ausį paklausė:
- Ar tarp rūbų yra striukė su kuria buvai kavinėje, kai susitikom su Egle?
Petras atsikėlė, nuėjęs pasklaidė rūbus, papurtė galvą. Kiek pamąstęs nuėjo į balkoną ir atnešė striukę. Domas jam parodė ženklą, kad tas tylėtų.
Patikrinęs šią striukę Domas rado lygiai tokią pat blakę kaip ir pas save. Petras į jo atliekamus veiksmus žiūrėjo išpūtęs akis iš nuostabos.
- Ko stebiesi? - paklausė Domas, kai grįžo iš balkono, kur vėl nunešė striukę su blake. - Juk aną kartą sakiau, kad ne viskas taip paprasta.
Domas pagalvojo, kad iš tikrųjų jis laimėjo ne tiek ir daug – įtarimai dėl blakės prisegimo nukrito nuo tėvo, tačiau persikėlė ant kito žmogaus. Kad ir kaip mąstė Domas, tačiau realiausias žmogus, turėjęs visas galimybes tai padaryti, buvo Eglė.