Jaunavedžiai

Jaunavedžių porelė pasislėpė kopose. Ten saulė ne tokia aktyvi, kaip prie pat jūros. Šiek tiek vėsiau. Susiradę nuošalesnę vietelę, ant įkaitusio smėlio paklojo  atsineštą pledą. Papietavę keliolika minučių gulėjo prieš saulę. (Karštį buvo sunku pakelti.) Vaikinas sukabino atliekamus drabužius ant medžių. Taip sukūrė dirbtiną pavėsį. Savimi buvo patenkintas. Pagulėjęs pusvalandį, pajuto žudantį nuobodulį. Nuskynęs smilgą kuteno jaunąją.
Dar po valandėlės vaikinas nebežinojo, ką daryti. Taip gulėti ir mėgautis saule kaip jo ž. nesugeba. Jam trūksta veiklos. Knyga atsibodo, kurią atsinešė.
– Viskas, nebegaliu, – murmėjo jis.
– Dar pabūkime. Namo nenoriu.
– Apsirenk. Eisiu paplaukioti.
– Niekur nenoriu eiti.
– Būk gera, apsirenk. Vienai taip gulėti čia pavojinga. Pabūsi prie kranto, kol plaukiosiu.
– Kodėl turėčiau tai daryti?
Vaikinas nieko neatsakė. Tik pagalvojo, kad vedė naivią egoistę. Kuri nesuvokia, kas ir kodėl vyksta. Malonumo vergė. Ji baisiai nepatenkinta apsirengė. Grubiai nuplėšė rūbus nuo krūmų. Surinko pietų likučius į maišelį. Vaikinas nuo pledo nupurtė smėlį. Sulankstė. Pasikišo po pažastim. Mergina arogantiškai nužingsniavo paplūdimio link. Vaikinas atsiduso, paimdamas paliktus daiktus.
Vanduo buvo šaltas. Vaikinas kaip ir visada ilgai pratinosi. Jo ž. netoliese degino išpuoselėtą kūną.
– Ar tu maudysies, ar ne!? – Nepatenkinta riktelėjo mergina.
– Siaubas... – Pats sau pasakė vaikis.
Žengė žingsnį. Atsiduso ir nėrė į gylį. Nemalonus šaltis pasitiko jauną kūną. Pasijuto nudegintas. Norėjo šokti iš vandens į krantą, bet pamatęs ž. apsigalvojo. Nutarė pakentėti. Po kiek laiko su temperatūra apsiprato. Neskubėdamas yrėsi į jūrą. Kai bangos ketera jį pakeldavo, galėjo matyti krantą. Kai atsidurdavo dauboje, matėsi tik dangus. Jūra rami. Bangos masyvios, bet be įniršio, neskubėdamos slinko link kranto. Vaikinas apsivertė. Plaukė ant nugaros. Tai mėgstamiausia plaukimo poza. Iš pradžių išmoko plaukti ant nugaros. Taip plaukdamas prisimindavo vaikystę. Fragmentus, nuotrupas. Pasijusdavo nerūpestingu vaiku.
Plaukė žiūrėdamas į dangų. Bangų nešamas. Ramus ir patenkintas gyvenimu. Stebėjo aukštai pakilusių paukščių skrydį, debesų lėtą kelionę į žemyną.
Vaizdas dingo. Juoda tuštuma atsivėrė ir prarijo vaikiną. Jis nebesuprato, kas vyksta aplinkui. Begalinė juoda erdvė. O gal išvis nebuvo nieko. Nei erdvės, nei laiko. Gal net nejuoda... Paprasčiausiai nieko ten nebuvo. Tik jis. Ir daugiau nieko. Ir kad ten buvo jis, abejoju.
Į mūsų pasaulį grįžęs pirmiausiai išvydo dailų moterišką veidą. Pirmą minutėlę vaikinas nesiorientavo. Kas ta daili moteris? Kas jis toks? Kur jis randasi?
Saulės paskutiniai spinduliai nudažė rožine spalva pavienius debesis. Po kiek laiko prisiminė, kad jis plaukiojo jūroje, savo vardą, žmoną... Nepakartojamo grožio moteris jį palydėjo iki centrinės gelbėjimo stoties. Gelbėtojams gražuolė paaiškino, kad šitą vyriškį rado krante...
– Šunsnuki! – Suriko vaikino žmona. – Aš maniau, kad tu nuskendai, o tu su „kurvom“ duodiesi!
– Jūsų vyras... – Prabilo gražuolė.
– Užsičiaupk! – Suklykė ž. Pavydas aptemdė jai protą. Pripuolusi talžė ir nagais draskė savo vyrą.
... Daug metų prabėgus, kai vaikinas jau buvo išsiskyręs (ne vieną kartą), likimas jam leido susitikti su ta išsvajota moterimi. Daug kartų moterys jį nuvildavo, daug kartų pats jas užgaudavo. Visą tą laiką širdyje nešiojosi nepažįstamosios paveikslą. Jį idealizuodamas. Suteikdamas jam sakralumo. Ji buvo tarsi undinėlė iš pasakos...
Jo tėvas buvo tautodailininkas. „Tėvuliukui“ padėjo organizuoti autorinių darbų parodėlę. Teko važiuoti į tėviškę ir suderinti su kultūros namų direktoriumi laiką, kada galėtų jo tėvas pristatyti darbus.
Jis laukė direktoriaus. Duris pravėrė žavi dama ir paprašė jį užeiti. Jie ilgai kalbėjosi. Vieną akimirką vyrui toptelėjo į galvą mintis, kad šita daili moteris jam matyta... Toldamas nuo kultūros namų, jis suprato, kad tai ji... Ką daryti?... Reikia grįžti!

Užsinorėjau prisigerti. Tiek, kad nebejausčiau skirtumo tarp gėrio ir blogio. Kad nebeatskirčiau Hamano nuo Mordechajaus. Buvusi Ž. bando mane sunaikinti. Gyvatė tyčiojasi iš manęs. Melagystės baigia pakirsti žmogiškumą. Esu bejėgis. Abejingumas vis labiau užvaldo. Norisi suklupti, verkti. Jei atsirastų karalaitė Estera! Gal jos spindesys ir grožis išgelbėtų mane (pražuvėlį).