...

Kaip reikiant nosis kumščiui smogė
ir kumštis iškeliavo į vaizdus,
kur ėmė klaidžioti lyg smoge,
ir jam atrodė tuoj uždus.

Ausis į keiksmo upę krito,
su ja išnyko posūkio kairėj,
ir tylą žalsvojo aleksandrito
ištuštino preciziškai švariai.

Mintis į nežinią taip trenkės,
kad svarbos liko dešinėj,
o to nemėgsta kairiarankės
ir smegenis apaugo lašiniai.

O sutapimai sklaidės, žlugo, iro.
Prieštaringumai  matės, kad klestės.
O pauzės klykė lyg užkandę žvyro
ir prisigėrę nieko priežasties.