Mylimoji

Prieš dešimt metų buvau pamilęs studentę iš Slovakijos. Jos vardas Anna. Daug idomių akimirkų išgyvenau. Ji atvyko į K. U. mokintis fortepijono specialybę. Daug gražių žodžių noriu apie ją pasakyti, bet nesakysiu, įsivaizduok pats. Mylėjau ją ir ji mane mylėjo. Bet jei atėjo laikas grįžti į Slovakija. Atsisveikinant palydėjau ją į autobusių stotį. Išvažiuojant ji apsiverkė. Prieš tai valandą vaikštinėjome po parką. Aš kalbėdavau rusiškai, ji slvakų kalba. Kažkaip vienas kitą suprasdavome. Norėjau jei pasipiršti. Tikrai būtų nuostabi žmona. Bet gėdijausi. Todėl plepėjau vienus žodžius, o masčiau apie sąntuoką.
- Kuriant filmus, spektaklius, multiplikacinius filmukus, pasakas, noveles, pasakėčias ir t., t., kartais autoriai naudoja antopomorfizmą, suteikdami negyvosios ir gyvosios gamtos objektams žmogiško pavidalo ir psichinių savybių. Nemažiau, kad kas nors suprastų antomorfizmą pažodžiui. Sveiki žmonės supranta, kad kalbančios lapės, vilko ar kiškučio personažas yra alegorinis. Skaitydami pasakas suprantame, kad jų autorius antromorfizmu išreikšė, papasakojo apie žmones, ar jų sąntykius. Perskaičius liaudies pasaką apie pagranduką, „koks pagranduko charakteris“, yra legitymus iš dalies. Suprantant, kad iš tešlos iškeptas pagrandukas jokių žmogiškų savybių neturi. Tai taip alementaru, kad daugelis net nesusimąsto. Bet analizuojant kitkio būdžio tekstus, gali kilti paineva, nes bus pritaikyti paprastesnių tekstų suvokimo metodai. Neatydžiai skaitant senovinį Tanacho tekstą, paprastam būrui, gali kilti įspūdis, kad Kūrėjas, personifikuotas personažas, kaip ir personifikuota laputė iš pasakos „Pagrandukas“. – Kalbėjau šiuos žodžius, o siela pyko. Netą sakai, paprašyk, kad pasiliktų Lietuvoje. Pasipiršk jei, paprašyk jos rankos.
- Tai didžiulė klaida. – Tęsiau kalbą. - Nes graudžiai juokinga stebėti būrą kuris su tokiu pačiu supratimu skaito pasakėles ir gilų, filosofinį, fundamentalių žinių reikalaujantį tekstą. Pavyzdžiui elementarios matematikos nemokantis, nesuprantantis mokinys, gali pavartyti ir paskaityti aukštosios matematikos vadovėlį, bet tai ką jis supras tikriausiai neatitiks tikrojo vadovėlio turinio.
Jei nori teisingai suprasti Tanacho tekstą, būtina tam paruošti protą. Įgauti žinojimą. Rambanas disputo su broliu Pavlo pabaigoje sako, kad „niekas netiki tuo kuo nežino“. Žinojimas gali būti įgautas empiriškai ir protaujant. Šie žinojimai gali būti klaidingi, o gali būti teisingi. Bet kokiu atvėju - subjektyvus. O toks mąstymas negali atskleisti objektyvios tikrovės...
Einant gatvę išgirdome motociklo variklio gaudesį. Motociklininkas dideliu greičiu važiavo link mūsų. Nesuvaldė transporto priemonės. Motocikloininkas nukrito ir nusirito apie septynis metrus ir atsitrenkė į šalikelėje stovinčios mašinos buferį. Motociklas varsdamasis artėjo link mūsų. Sučiupau mylimąją tuo metu kai motociklas kūliais pralėkė pro mus. Trenkėsi į namo sieną ir sustojo. Pribėgau prie sužeisto žmogaus. Jis nejudėjo. Šalmas užstrigo tarp mašinos buferio ir asfalto. Atsargiai ištraukiau ir paverčiau ant šono. Prie mūsų pribėgo keli vyrai. Paskambino greitajai pagalbai. Rinkosi žmonių minia.
- Nejudinkite jo. – Liepė moteriškas balsas.
- Man laikas eiti. – Pasakė Anna. Sutrikau. Ji išeina. – Mano autobusas jau laukia. Myliu tave. Iki... – Palikau gulintį žmogų, nes juo rūpinosi kiti ir palydėjau savo mylimąją. Atsisveikindama ji šypsojosi. Įlipusi į atobusą, mačiau jos mimiką. Ji paraudo. Užsidengusi šaliu veidą, raudojo. Daugiau niekada jos nebemačiau.
Nesuprantu, ko noriu iš gyvenimo. Kiekviena diena skirtingai „šviečia“. Įkyrus prigimties blaškymasis išveda iš pusiausvyros. Kartais manau, kad jei ir toliau likimas vargins akimirksniu praeinančiais norais, tada imsiu juos ignoruoti. Nežinau, kas teisinga, kas žalinga, kas naudinga. Plauksiu pasroviui. Darysiu, ką iki tol dariau, ir tiek. Nors, kai norai tokie permainingi, daryti tai, kas įprasta, nėra pasroviui plaukimas. Tai – kova su savimi. Nors, jei ne stebuklas, kurio laukiu ir tikiuosi, prieš savo prigimtį pralošiu. Ji – tai aš. Nesu mazochistas. Savęs kankinti negaliu, nenoriu.
Labai miglota situacija. Painiava išorėje ir viduje... Veiksmas vyksta universiteto skaitykloje. Ką tik paklausiau vienos simpatiškos moters, koks jos vardas.
– Raimonda, – atsakė. – Ir ką tai keičia?
– Santykį, – atsakiau. Po minutėlės sutrukdžiau ją dar kartelį.
– Ar galiu paklausti jūsų dar vieno intymaus dalyko?
– Klausti galite, bet atsakyti neprivalau.
– Kokią arbatą mėgstate?
– Arbatą... Geriu namuose. – Ne to klausiau. Ji nusišypsojo. Pasimetusi. Nežinojo, kaip reaguoti.
– Ar galiu dar vieną klausimą?...
– Prašau.
– Kokia jūsų pavardė?
– Ištekėjusios moters.
– Kaip ji skamba?
– Nesvarbu.
– Ar jūsų vyras pavydus?
– Ne. Nėra priežasties...
– Jei jis pamatytų, kaip aš jus kalbinu, ar pavydėtų?
– Ne.
– Aš pavydėčiau.
Tokių akimirkų apstu kasdieniniame gyvenime. Jos iš pirmo žvilgsnio nepavojingos. Kiekvienas žingsnis, veiksmas turi atoveiksmį. Tikrai nežinau, kam kalbinu žmones, kurie ne itin rūpi. Kokių tai turės pasekmių mano ir kitų likimui.
Kiekviena nauja pažintis duoda naują impulsą, požiūrį, troškimą. Šioje visuomenėje, santykių makalynėje vyksta globalus procesas. Pavieniai žmonės, kolektyvai gali tik spėlioti iš kavos tirščių, prie ko prives mus rytojus, kiekvieno iš mūsų mintys ir veiksmai.
Konkrečiai mano įžūlumas, niekšybės, gėrio troškimas ir t. t., turi didžiulę įtaką pasauliui ir tuo pačiu metu jokios įtakos neturi. Absurdo dėsnis. Atvirai pasakius, nesvarbu. Likimas tobulas. Jis moka kankinti žmones ir lepinti. Tikiu, kad pasaulis ritasi linkme, kuri buvo numatyta begalybės...
Jūs pastebite, aš daug blaškausi. Negaliu kitaip. Kad ir kiek priešinčiausi akimirkos žavesiui, laikinam norui pasitenkinti ir t. t., pasiduodu prigimčiai, kuri nutempia į malonumų verpetą. O tie džiaugsmai nuvalkioti, seni, nebeteikia džiaugsmo. „Žavingos akimirkos“ vaikymasis (man) primena anonizmą. Masė žmonių suinteresuota patenkinti save. Sustoja ratu ir „smauko“, „trinasi“. Ir tai vadina gyvenimu. Gali būti, kad jie teisūs. Gal kitos išeities nėra. Nuobodu. Toks gyvenimas, tokia perspektyva neteikia džiaugsmo.
Man (asmeniškai) reikia iš tikro pamilti ką nors „išorėje“. Kas nebūtų mano dalim. (Taip jaučiu.) Kažkas išorėje? Kad galėčiau mylėti ir džiaugtis to objekto džiaugsmu, sotumu, laime. Tada gal taip greitai neišblėstų aistra gyvenimui. Nedingtų džiaugsmas vos pasitenkinus. (Kas ta išorė? Tu.)