Žibutės

***
Maža mergaitė sėdėjo tamsiam kambary ir žiūrėjo į pro kino projektorių ant sienos rodomus vaizdus iš jos gyvenimo. Tai buvo iškarpos... jos spalvoto, vėjavaikiško ir naivaus gyvenimo ištraukos. Gyvenimas, kurį ji pametė senai, laikai, kai jai nerūpėjo pasekmės, kai jai nereikėjo sau įrodinėti, kad viskas yra tikra... tada ji galėjo svajoti ir jai nereikėjo įrodymų. Jos akį traukė seniai matytos šypsenos - jos ir jo šypsenos... buvo taip gera vėl jas pamatyti.


***
Ji dar vis netikėjo. Negalėjo patikėti, kad viskas, kas vyksta – tiesa... netikėjo net tuo, ką galėjo paliesti. Padėjęs savo galvą su pedantiškai išskusta barzdele jai ant kelių, jis miegojo, o ji, jausdama jo kūną liečiant josios, dar vis netikėjo. Net akivaizdūs dalykai sukeldavo tik vien klausimą “kodėl?”. Mergaitė nežinojo, kodėl būtent šį klausimą sau užduoda, nežinojo apie ką ji klausė, tačiau tas “kodėl?” sukosi jos galvoj, net jai miegant.


***
Aplinkiniai sakydavo jai “viskas bus gerai”, o ji žiūrėjo į juos ir netikėjo. Jai sakydavo “laimė čia pat”, o ji vis vien netikėjo, ir net tada, kai jis jai sakydavo “myliu” ji vis vien netikėjo, nes jos galvoj sukosi tik viena - “kodėl?”. Kaskart susitikusi savo svajonių princą ji reikalaudavo įrodymų, ir kaskart tų įrodymų jai užtekdavo vos keliom akimirkom. O tada ji vėl nustodavo tikėti, vėl reikalavo įrodymų, reikalavo per daug, tačiau jis nusileisdavo. Mylėjo ją, mylėjo visa širdimi, visi tą matė, visi žinojo, o ji vis netikėjo, negalėjo patikėti savo laime.  Netikėjo... kol netapo per vėlu tikėt. Jam nusibodo įrodinėt, pavargo kartas nuo karto sakyti tą patį. Jį tiesiog nukankino ta siaubinga rutina ir pastovus “kodėl?” jos akyse.


***
Ašaros sublizgo. Ji dar vis girdėjo “myliu”, pasakytą uždarant duris. Širdis jos plyšo. Beprotiškai skaudėjo. Kažkas giliai dar vis kartojo tą patį “kodėl?”... tik jei anksčiau po šio žodžio ji nusišypsodavo, tai dabar paklausus savęs “kodėl?” mergaitės veidu nuriedėdavo ašara. Šįkart ji viską suprato, tačiau buvo per vėlu. Jis išėjo, uždarė duris ir nužingsniavo tyliomis apsnigtomis gatvėmis kažkur tolumon. Tolo nuo jos už horizonto ribų, nors žinojo, kad niekada jos nepamirš, niekada nepamils kitos, nes jo širdis amžinai priklausė jai.


***
Skambutis į duris buvo tai, ko ji nesitikėjo. Už durų nieko nesimatė, tik girdėjosi žingsniai žmogaus lipančio laiptais. Jie tolo. Tai buvo jis, o gal tik jo noras vėl pabandyti viską iš naujo. Atidariusi duris ji jau nebeverkė, nebeliko ašarų, nebeliko net to “kodėl?”, nebeliko nieko, kas rištų ją su šiuo pasauliu... beliko tik meilė žmogui, kuris su kiekviena akimirka, su kiekvienu laiptinės laiptuku vis toliau tolo nuo jos. Laiptinė dar vis kvepėjo prieš porą akimirkų čia stovėjusio žmogaus aromatu. Jis išėjo, o ji visiškai nieko nedarė, nebandė jo sustabdyti, tik klausėsi to bildesio, brangino kiekvieną išgirstą šurmuliuką, bandė išsaugoti šią akimirką širdyje, išsaugoti viską, net tolstanti garsą ir blėstantį kvapą.


***
Pavasary pražydo gėlės. Pražydo viskas, tik ne ji. Ji vis dar laukė jo sugrįžtant, laukė ir tikėjo, nors viltis jau seniai buvo dingusi, ištirpusi su pirmais pavasarinės saulės spinduliais. Pirmos pražydo žibutės, jos mėgstamiausios gėlės. Jis visada atnešdavo jai jų. Priskindavo jų pats ir atnešdavo jai – savo mažajai pasakų princesei. Pakėlusi akis pamatė tuščią vazą, gėlių nebuvo, nebuvo ir jo.


***
Vėl skambutis į duris. Viltis vėl suspaudė maža širdutę. Prie durų buvo puokštė gelių, puokštė gėlių, kuri švietė skaisčiau už saulė, - žibutės jo rankose. Jis grįžo. Grįžo, nes išėjęs užmiršo pasakyti, kaip stipriai ją myli. Grįžo, nes net ten toli, auksiniuose svajonių plotuose, toli už horizonto, jis nesijautė laimingas be jos švelnaus aromato, be jos akių. Jis pasiilgo net ir to “kodėl?” jos akyse. Tačiau ji nebenorėjo klaust šito klausimo, ji nebenorėjo klausti nieko. Mergaitė tiesiog buvo laiminga sėdėdama savo kambaryje, jausdama jo galvą sau ant kelių, žiūrėdama ištraukas iš savo gyvenimo ant sienos pro kino projektorių ir jausdama žibučių aromatą, jo pririnktų jai gėlių. Ji pagaliau buvo laiminga.




skiriu draugei - angelui sargui