Liks meilybės randai

na ir kas, kad nemoku bučiuoti,
nesvarbu, kad šitaip jaučiuosi nuoga,
ir kas, kad lūpos suskeldėjusios,
nereikšminga tai, kad silpna

vis tiek savo kūno nuogybę
per drabužius prie tavęs priglausiu,
vis tiek savo geismų beprotybę
liežuviu, dantimis tau įspausiu.

kitaip negalėčiau.
vidiniai ugniasparniai drugeliai
jau baigia mane numarinti.
pabūk mano šaltas upelis -
liepsnų liežuvius prigesinki.

protas užmiega, be abejo.
širdas virsta per delnus,
drebantys kūnai, sukandžiotos lūpos
per juos ir per jas kraujas srūva.
nuo jo liks meilybės randai,
juos liesdamos mes atgimsim.
ašaros juoko ir skausmo, ir laimės.
o šypsenos... tik todėl.