Vansen 24

בס“ד
VANSEN 24

Įsimilėjimas, tai dovana kurią dovanojo Kūrėjas. Ši būsena skirta, tam, kad du egoistai trumpam apaktų ir sukūrtų šeimą. Šią įdėja girdėjau iš R. A. Kušniro. Įsimilėjimo bėsena skirta, tam kad sąntuokos periodu, sukurtum žmogiškus sąntykius su partneriu. Sugebėtum sumažinti norą gauti ir išugdytum norą duoti antrajei pusei.
Meię reikia susikurti pačiam. Tai darbas su mentaline savojo aš dalimi. Nuolatos rūpinkis žmona. Atleisk nelogišką mąstymą ir visas galimas kvailystes, jei tai iš esmės nekenkia šeimos gyvenimui. Padėk jos kasdieniuose darbuose, jei tavo įsikišimas jei reikalingas. Globok žmoną ir neišvengiamai ją mylėsi. O žmona taip pat turi daryti šį darbą, ir taip pat neišvngiamai tave mylės.
Tikiu, kad jei nuoširdžiai kursite meilę, tada įsimilėjimas nepastebimai peraugs į tikrą meilę. Niekada neniekink žmonos, taip patarie daryti Roiš. Šeimyniniame gyvenime esate lygiaverčiai partneriai. Pagarba būtina žmogiškiems santykiams palaikyti. Todėl niekada nepravardžiuok žmonos. Net jei labai susierzinsi, ir supyksi, susivaldyk ir nekeik žmonos, nesakyk įžeidžiančių žodžių jos atžvilgiu. Roiš, knygoje Oirech Chaim rašo: „Nekelk rankos prieš draugą, net jei keiks tavo tėvą ir motiną“. Nėra artimesnio draugo nei žmona. Todėl atleisk jei ir susivaldyk. R. C. Patlas pasakojo, apie filosofą, kurio žmona buvo pikčiurna. Ji nuolatos keldavo konfliktus, o filosofas kantriai klausydavosi. Net išmoko pralinksmėti išgirdus pastabas. Karta žmona ilgai šaukė ant savo vyro, matydama jo ramybę, dar labiau įsiuto ir apipylė jį vandeniu. „O, po griaustinio prasidėjo lietutis“, ramiai pasakė filosofas.
Linkiu tau surasti gerą žmoną ir kad tu jei butum geras. Iš filosofo išmok būti kantrus ir džiugus.
Išminčiai sako, kad Kūrėjas suveda panašius žmones. Jei savo žmona vadinsi, karve, vadinasi tu jautis. Jei vadinse ją kvaile, vadinasi tu kvalys. Jei vadinsi ją šlikštyne, vadinasi tu pat šlykštus. Sakyk kad ji yra mylimoji, nuostabi, gera, protinga, šauni, kantri, darbšti, įpatinga, brangi, šviesi, teigiama, linksma, adekvati, patikima – gal nusipelnysite gyventi ilgą ir įdomų šeimyninį gyvenimą. Pasenę suvesite sąskaitas ir pamatysite, kad žmona ir tu iš tikro esate geri, nepakartojami, nuostabūs sutuoktiniai, tėvai, seneliai, žmonės.

VANSEN 25

Pabudau pavargęs. Sukosi galva. Tingėjau išlipti iš lovos. Tėtis leido pamiegoti dar dešimt minučių. Iškart pasinėriau į sapną. Sąmonės sukurtas vaisdas buvo kraupus. Daug įvykių sugebėjau susapnuoti per kelias minutes. Kai pabudau antra kartą jaučiausi blogai. Vangiai apsirengiau. Tėtei pasakiau, kad skauda gerklę. Jis paglostė mane. Davė mėtinį saldainį ir liepė išvesti šunelį pasivaikčšioti. Įšėjęs į lauką vaikštinėjau po parką ir apmąsčiau sapną.
Sapnas.
Traukiniu nuvykau į Kėdainius. Susirgo prosenėlė, kartais tėtė siunčia mane vieną, kelioms dienos į Kėdainius aplankyti giminaičius. Netoli stoties yra ligoninė. Atsidūręs renimaciniame skyriuje radau promočiutę. Ji šypsojosi ir atrodė žvali.
- Baba, kaip jautiesi? – paklausiau jos.
- Puikiai, mano mylimas berniuk. Ar žinai, kad tavo mama guli kitame korpuse. Gydosi...
- Ar žinai kokioje palatoje?
- Taip. Galiu palydėti. – Mes neskubėdami išėjome į lauką. Daug ligonių ir seselių zujo kieme. Įėjome į dviejų aukštų apleistą pastatą. Viduje lakstė žmonės baltais chalatais. – Štai tavo mama. – Pasako promočiutė atverdama palatos duris. Ant lovos sėdėjo motina. Sunykusi ir maža. Išvydusi mane pradėjo keiktis. Šaukė. Tylėdamas užėjau į palatą.
- Nešauk. Nusiramink. – Pasakiau ramiai ir ji pakluso. Pamačiau jos apnuogintas blauzdas. Oda buvo nesveikos pilkšvos spalvos. Raumuo sudribęs. Matėsi atviros puluojančios žaizdos. Pasilenkiau ir apžiūrėjau jas iš arčiau. Nuslinkusi oda. Puvanti mėsa. Žaizdos pakraščiuose sukrešėjusio kraujo šašai. Pastebėjau, kad nėra dešinės pėdos. Jos likę tik fragmentai. Tiksliau pirštai, keli mėsos pluoštai ir oda iš viršaus. Pado ir kulno nemačiau. Ant kairės kojos nebuvo nykščio, vietoj jo buvo gangrenuojanti žaisda. – Prasti popieriai. Nieko negaliu tau padėti. Pasimelsiu, gal Kūrėjas pagailės tavęs.
Mama nieko neatsakė. Ji verkė. Įšėjau iš palatos ir atsidūriau Rozalimo miestelyje. Ten sutikau girtą benamį. Jis grojo eufonija. Šalia jo padėjau kelis rublius.
- Man nereikia. – Pasakė vargdienis. – Ne dėl to groju.
- O kodėl?
- Groju laidotuvių maršą.
- Nereikia. – Pasakiau jam.
- Jei amputuosite pūvančią mėsą, tada negrosiu. – Pasakė jis. – Truputėli palauksiu. – Jis įsidėjo eufoniją į futliarą ir nusišypsojo. – Patariu paskubėti.
Aš skubėjau. Bėgau ir atsitrenkiau į reklaminį stendą. Ant jo buvo parašytas lozungas:
„Kaip neįmanoma
Supusvusiomis kojomis eiti,
Taip neįmanoma
Supuvusia pasaulėžiūra vadovaujantis, pasiekti laimę ir tiesą. “
Apsidairiau, aš jau buvau Klaipėdoje. Stovėjau gatvėje šalia Nordea banko. Kitos gatvės pusėje mačiau buvusį mamos meilužį Džeraldą, jis rėkė ant sav žmonos Olgos. „Tiesa yra tiesa. Tiesos nereikia įrodinėti. “ Olga nusiminusi su viskuom sutiko.
- Netikėk. – Pasakė balsas už nugaros. Tai buvo senelis Antanas.
- Kodėl?
- Šis lozungas melagingas. Juo prisidengiant, manipuliatoriai, apgaudijėja save ir kitus žmones. Negalima aklai priimti teiginius ir neiginius. Viską privalai patikrinti proto svartyklėmis. Tiesa – universali. Ji turi tikti visai žmonijai. Jei ne, tada tai abejotina tiesa. Šis nusikaltėlis, - senelis parodė į Dž. – savo primytivia skanduote, pateisina ištvirkimą, vagystes ir žmogžudystes. Todėl netikėk.
Suskambo mobilus telefonas. Išsitraukiau iš kišenės. Kažkas parašė žinutę. Joje parašyta:
„Išminčiai sako, kad vienintelis instrumentas padedantis atskirti tiesą ir gėrį nuo melo ir blogio – žinios ir racionalus protas“.
Mane sučiupo kitas mamos meilužis Mindaugas. Jis mane smaugdamas šaukė: „Nemąstyk, nemąstyk. Širdimi reikia pajusti. Protas trukdo. Protas trukdo pažinti dievą“. Senelis Antanas išvadavo mane. Milicija surišo Mindaugą.
- Mindaugai, tu kaltinamas pasikesinimu nužudyti. – Pasakė teisėjas. – Taip pat darei vagystes. Taip pat ištvirkavai su sūnaus žmona ir kitomis vedusiomis moterimis.
- Neturite įrodymų.
- Turime.
- Neturite liudininkų.
- Tavo siela prisipažins.
- Prisipažystu. – Nustebęs pasakė Mindaugas.
- Mirties nuosprendis. – Mindaugas mirė. Parasčiausiai užsimerkė ir nustojo kvėpuoti. Ekspertas pridėjo ausį prie lavono krūtinės. Konstatavo mirtį. Specialistas pildė dokumentą patvirtinantį asmens baigtį.
- Štai mirties liudijimas. Pasirašykite, kad gavote. – Ištiesė popieriaus skiautę ir pieštuką. Pasirašiau ir jie pasišalino. Likau vienas su lavonu. Ką su juo daryti. Šalikėlėje pamačiau duobę. Kol mąsčiau lavonas patyrė metamarfozę. Tapo vokiečių aviganio lavonu. Nuvilkau šuns kūną ir imečiau į duobę.
- Jei duosi rublį, tada užkasiu kapą. – Pasakė duobkasys su sena lopeta. Sumokėjau jam. Senukas ėmėsi darbo. – Gaila šio šuns. Galėjo tapti žmogumi. Širdis silpna buvo. Pavedė jį gyvenime.
- Ką turite omenyje?
- Jo širdis aukščiau už galva.
- Kaip suprasti jūsų alegoriją?
- Kai žmogus stovi, jo galva aukščiau už širdį. Šis simbolis reiškia, kad jis vadovaujasi protu, o širdis – norų, emocijų dimensija, paklūsta galvai. O šuo, kai bėga uostydamas žemę, galvą nuleidžia. Tada jo galva žemiau už širdį. Tai reiškia, kad širdis valdo, o protas paklūsta kaprizų diktatūrai. Todėl jis ir pavirto šunimi. Tai neatsitiktinė metafora... – Senolis baigė darbą. Palinkėjo sėkmės ir nuklibinkščiavo patenkintas. Grįžau namo ir atsiguliau į lovą. Priėjo daktaras ir padėjo savo šaltą, sudžiuvusia plaštaką ant kaktos.
- Tu sveikas. Truputėli traumuotas, bet nesijaudinkite, išgysite.
- O mama. Ar išgis?
- Nežinau. – Daktaras rankose laikė įmautę, ant jos buvo užrašyta „Mamos gyvenimo byla“. Jis atsivertė įmautę ir skaitė įrašus. Po dešimties minučių pareiškė. – Liga įsisenėjusi. Melas tapo asmenybės dalimi, bet yra viltis... viskas priklauso nuo jos pačios. Jei panorės išgyti, tada išgis. Reikia amputuoti melagingą filosofiją.
... Pabudau sunerimęs. Pasivaikščiojau su Džimiu. Pavalgiau pusryčius ir išėjau į mokyklą.

VANSEN 26

Lietuvių kalbos pamokoje, analizavote senovinį teksto vertimą į lietuvių kalbą, tvano tema. Savo sūnaus prašiau, kad nesiveltų į teologinius disputus. Tvano tema įdomi, bet tekstas išverstas į kitą kalba visada praranda originalią prasmę. Todėl tikrą prasmę, kuri užkoduota originaliame tekste vertime neatsispindi. Pažodinis supratimas įmanomas, jei žinoma kultūra, kurioje buvo tekstas sukurtas. Tvano tema suprantama...
Bet namų darbas kuris buvo užduotas mane šokiravo. Kelis kartus perskaičiau užduotį ir nesupratau, ko iš vaiko norima. „Rišlus tekstas (2-3 pastraipos) - Viešpats paveikslas (remiantis pasakojimu apie tvaną). “
Suformuota tema netelpa į burną, o mintimis nesugebu aprėpti, tai idiominis išsireiškimas. Senoviniai tekstai, Tanachas, lietuviai jį vadina biblija, pilnas metaforų, frazeologizmų aprašančių Kūrėjo santykį su Izraelio tauta ir kitomis tautomis. Kad teisingai suprastum tekstą būtina žinoti originalią kalbą, kultūra ir istorinį foną, tam kad adekvačiai iššifruotum užkoduotą mintį.
Dėja mūsų šalyje nėra teologo, ar filosofo kuris kompetetingai, neklysdamas paaiškintų kas yra Kūrėjas. Ši tema fundamentali. Jei nukrypsi nuo tiesos nors mikroną į šalį, tai jau bus melas. Tokioje sudėtingoje temoje yra sunku neklysti. Nes būtina prasiveršti pro visuomeninį konvencialumą, šiuolaikiniam žmogui sveika atmesti inertinį visuomenės mąstimą, kaip siūlė filosofas Dekartes, ir pačiam išsistudijuoti šią sudėtingą temą.
Šiolaikinės kosmologijos teorija siūlo „didžiojo sprogimo teoriją“, kad paaiškintu visatos atsiradimą. Remiantis šiuo supratimu, darome išvadą, kad materija neamžina. Buvo tapsmas iki kurio neegzistavo materija, erdvė ir laikas. Visos šios dimensijos susikūrė vienu metu. Kas buvo iki momento, kol visata neegzistavo mokslui nežinoma ir neįmanoma sužinoti.
Visi reiškiniai mūsų visatoje turi priežastis. Taip pat patys reiškiniai yra pasekmė. O kiekviena priežastis turi savo priežastis. Ji taip pat yra pasekmė. Materijos, antimaterijos, erdvės, laiko, gravitacijos ir kitokių jėgų atsiradimas turėjo priežastį. „Pimieji atomai susikūrė apie 0, 1 milisekunde po Didžiojo sprogimo. “ Šiuo etapu, teigiama, kad visatos temperatūra nukrito iki 10 milijardų temperatūros pagal Celsijų. Neautronai jungiasi į helio, vandenilio izotopų, ličio branduolius. Šis reiškinys taip pat turėjo priežastį. Iki pirmos mikro sekundės visata pripyldyta „dalelių rūko“ – sudaryto iš kvarkų ir leoptonų. Šis etapas taip pat turėjo priežastį. Prieš tai vyko anihiliacijos procesas, per kurį medžiaga ir anti medžiaga naikino vieną kitą. Galų gale liko tik medžiaga. Prieš tai sukuriamos keturios fundamentalios jėgos: 1 – gravitacija; 2 – elektromagnetinės jėgos; 3 – silpnoji branduolinė jėga; 4 – stiprioji branduolinė jėga. O prieš tai - pirmasis visatos kurybos etapas, Ten negaliojo jokios mūms žinomos taisyklės. Todėl, pagal apibrėžimą atsiradimo priežastys ir vyksmas, negali būti atskleistas. Teorinės fizikos kryptis kuria įdomius modelius, bet tai tik fantazija paremta empiriniu pažinimu, o iki šiol visos teorijos paremtos empirika, laikui einant atmetamos, nes plečiasi žinojimas. Man nereikia laužyti galvos, dėl kvantų, kolapso, singuliarumo, egzotiškų dalelių ir kitų egzistencijos problemų, nes mano rankose 5777 metų tradicija, kuri nesikeitė iki šiol. Tradicija nustato faktą – visatą sukurta. Ją sukūrė Kūrėjas, o kaip tai buvo padaryta – techninis klausimas. Žmonija niekada jo neišsiaiškins.
Yra priežastis kuri neturėjo priežasties. Tai pirmapradė realybės priežastis. Kūrėjas „buvo, yra, bus“ iki mūsų realybei susikuriant. (Tokia mūsų tradicija, ja plačiau, galite pastudijuoti Ranbano komentare Berešit knygai.) Vadinasi Kūrėjas yra ne materija, ne laikas ir ne erdvė, ne gravitacija, ne kitos fizikinės jėgos, kurios atsirado sukūrus visatą, nes jos buvo tik po sukūrimo, Kūrėjas yra iki sukūrimo, yra dabar ir bus. Būtis yra tik pasėkmė, ji negali būti egzistencijos priežastimi. Todėl Kūrėjui negali būti primesti materijos, laiko, erdvės, kitokių fizikinių jėgų ir dėsnių atributai. Iš to suprantame, kad Kūrėjo neįmanoma aprašyti mūsų visatoje, egzistuojančiais atributais. O jei kas taip daro, tai klaida, galima sakyti stabmeldystė.
Maimonidas sako, knygoje More Nevuchim, kad visi Kūrėjo atributai – aksidentiniai. Nors Toroje sakoma metaforiškai „Kūrėjo ranka“, ar  „Kūrėjas supyko“, ar „Kūrėjas prisiminė“, tai alegorijos, neaprašančios Kūrėjo esmės. Pvz.: Kūrėjo Buvimas neapibrėžiamas gyvenimo ir mirties dimensijomis. O alegiriniai išsireiškimai yra tik todėl, kad subjektyviam mąstymui neįmanoma žodžiais perteikti įdėjų kurios yra už empirinio pažinimo ribų. Išminčiai sako: „Tora kalba žmonių kalba. “ Turi omenyje, kad sudėtingi dvasiniai procesai užrašomi buitine kalba, nors pasakojimas neturi pažodinės reikšmės. Kad tikrąją reikšmę suprastum iš teksto, būtina žinoti žodinę tradiciją.
Subjektyvus mąstymas trukdo pažinti realybę. O objektyviai pažiūrėti į realybę, neįmanoma, nes mes esame jos dalis. (Tai tas pats, kas bandyti pamatyti savo veidą nežiurint į atspindinčius paviršius, ar nuotrauką ir t., t. Tiesiogiai, be tarpininkų, pažiūrėti sau į veidą kol kas neįmanoma.) Todėl bet koks įsivaizdavimas procesų, kurie vyko, vyksta, vyks už visatos ribų yra subjektyvus. Mes apie Kūrėją nieko negalime pasakyti, kad tai būtų objektyvi tiesa.
Vienintelis objektyvus žinojimas, kuris galimas žmogui, tai žinojimas gautas iš už realybės - būties ribų, kurį galėtų duoti tik Pats Kūrėjas. Pasaulio tautos tokio žinojimo neturi.
Todėl prašau, leisti mano sūnui paskirta tema teksto nerašyti. Jis perskaitė Žiulio Verno knygą „Kelionė į mėnulį“, leiskite jam parašyti kelias frazes iš ten.
- Mišelis per daug pamišęs, nenoriu apie jį rašyti. – Pasakė sūnus. Tai personažas iš romano „Kelionė į menulį“. – Šiandien perkaičiau Džeko Londono kurinį „Baltoji Iltis“. Noriu aprašyti Baltosios Ilties paveikslą.
- Gerai, rašyk apie Baltają Iltį. – Sutikau. Gal mokytoja priims tavo darbą.

VANSEN 27

Šią savaitę apie mane žmonės kalbėjo, kad esu debilas, išprotėjęs, pasiutęs. Jie norėjo mane įžeisti. Bet nepavyko, nes aš iš tikrųjų esu arčiau kvailio, nei išminčiaus. Todėl nusprendžiau neįsižeisti.
Gal šie žmonės yra teisūs, todėl atsargiai vertink išgirstas mintis. Gal jos bepročio, o jei tai tiesa, vadinasi neatsakau už savo veiksmus ir žodžius...
Sefer achinuch kalba, kad draudžiama sukurti šeimą su sūnaus dukra. Šis draudimas galioja, net jei sūnus ne šeimoje, net jei jis gimė nuo kitokių draudžiamų sąntykių, ir jis yra benkartas, jo dukra draudžiama... Taip pat draudžiama priartėti prie dukros dukros. Su anūkais, proanukiais, proproanukiais ir t., t. yra draudžiama turėtį sąntuokinį artumą.
Kai būsi tėvas, saugok savo vaikelius. Nes kartais taip nutinka, kad mažyliai patiria prievartą nuo artimų giminaičių. Būk atidus. Sukurk saugią aplinką vaikeliams.

VANSEN 28

Miręs neieško
Gyvenimo prasmės.
O gyvas, kuris neieško –
Tarsi miręs.
Vėlai vakare tarp mūsų įvyko disputas. Sėdėdamas ant lovos galandau peilį. Tu stovėjai prie durų, nugara įsirėmęs į staktą. Ginčas vyko dėl butinybės ieškoti, aiškintis idėjų pasaulyje, kas yra tiesa ir melas.
- Pasaulyje daug idėjų ir tarp jų lengva pasiklysti. Todėl privaloma mokintis, tapti eruditu, kad išsiaiškintum kas yra tiesa.
- Kam to reikia? Man ir taip gerai. Draugai nieko neieško ir normaliai gyvena.
- Tai nusikaltimas prieš žmogiškumą. Nes žmogumi netampapama jei nesitengei, nedirbai ugdant savyje žmogų.
- Nenoriu.
- Kodėl?
- Kam ta tiesa? Man gerai ir be jos. Jei žinosiu tiesą, o kiti gyvens mele, jausios blogai. Geriau nežinoti tiesos.
- Jei du žmoges serga mirtina liga, vienas apie tai žino, kitas ne. Kurio padėtis geresnė?
- To kuris žino, kad serga.
- Kodėl?
- Nes gali išsigydyti. – Dar ilgai truko disputas. Neiškenčiau. Nutariau padėtį galandamą peilį į stalčių. Styktelėjau iš lovos. Tu pradėjei rėkti žiūrėdamas į peilį. Nusišypsojęs nuėjau į virtuvę. Paprašiau tavęs išeiti į lauką pasivaikščioti. Po pusvalandžio išėjau tavęs iškoti. O tu paskambinai ir paklausiai: „ar galiu grįžti“...
Ryte iškepiau bandelių ir sukūriau pasaką.
Prieš devynis amžius arabijoje gyveno turtingas senas filosofas. Jį aptarnaudavo du jauni vergai. Keliaujant dykuma juos užpuolė beduinai. Du jauni vergai narsiai kovėsi. Turto išgelbėti nepavyko. Bet filosofo garbė ir sveikata nenukentėjo. Atsidėkodamas senolis vergams dovanojo laisvę ir pinigų. Gudrus vergas iškeliavo, o Kvailas vergas pasiliko su senoliu ir toliau jam patarnavo. Po dešimties metų senolis susirgo. Nujausdamas mirtį pasikvietė buvusius vergus.
- Pagal šalies įstatymus vergai yra turtas, todėl man mirus visi man priklausantys vergai atiteks mano vaikams. Prieš dešimt metų jūms suteikiau laisvę, bet dokumento patvirtinančio nėra. Bijau, kad man mirus jus pavergs mano giminaičiai. Todėl dovanoju jūms dokumentus, kur aprašyta mano valia jus išlaisvinti.
-   Ačiū. – Pasakė buvę vergai.
- Vieno jūsų prašau. Jūs gyvenote šalia manęs. Klausėtės mano kalbų ir jos padarė įtaką mąstymui. Todėl prašau sąvarankiškai tęsti pasaulio studijas. Reikia daug pastangų, kad išsivaduotum iš konventialumo, nuo inertinio visuomenės mąstymo. Atmeskite neteisingas idėjas išsiaiškinkite kas yra gėris – tiesa ir blogis – melas.
- Nenoriu išsiskyrti iš visų. – Pareiškė Gudrus vergas. – noriu būti pilka mase, gyventi kaip visi, klysti kaip visi, mąstyti kaip visi, nusikalsti kaip visi. Nenoriu būti balta varna. Ir net jei visi mes gyvename mele, serga dvasine liga, nepaisent visko, aš su visais...
- Pasistengsiu mikintis išminties. – Klabėjo Kvailas vergas. – nors esu Kvailys, bet dėsiu pastangas, kad atskirčiau aiškia riba gėrį – tiesą, nuo blogio – melo. Nebijau plaukti prieš srovę.
- Tu esi „gyva žuvis“. – Šypsodamasis tarė filosofas ir padavė dokumentą. – O tu dvėseliena, nes tas kas atsisako ieškoti išminties, tas tarsi miręs prenetalinėje vystimosi stadijoje. – Senolis paėmė Gudraus vergo išlaisvinantį dokumentą ir suplėšė. – Tavo prigimtis vergiška, nėra prasmės dovanoti laisvę. Dabar tu esi kaip visi: vergo vergas.