Rašyk
Eilės (73958)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10425)
Vaikams (2533)
Slam (49)
English (1129)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







3 Skyrius

Išaušo Akademijos stojamųjų savaitė. Atsikėliau anksti ryte su jauduliu, ką man pasiūlys studijuoti ir ar pasiūlys, gal man neužteks žinių, gabumų ar dar ko. Ar surasiu draugų, ar pritapsiu? Klausimai, iš jaudulio, dygo mano galvoje viens po kito. Reikia apsiraminti ir ruoštis į Akademiją, juk per šią savaitę bus nulemta mano ateitis.
Apsirengiau elegantiškai, kelnes su palaidine, su savimi nieko imti nereikia, tad nusileidau pusryčiauti. Magda, kaip visada jau padengė stalą, bet aš iš jaudulio negalėjau ir kąsnio nuryti, juk sprendžiasi tolimesnis mano likimas šiame pasaulyje, išgėriau tik arbatos ir nuėjau Akademijos link.
Akademija įsikūrusi už miesto, tai beveik atskiras miestelis, aptvertas aukšta balta tvora. Viduje kaip ir visur, jokios žalumos tik baltas akmuo. Jame yra keturi fakultetai – keturi stichijų bokštai, po dešimt aukštų, sujungti vienu dideliu vestibiuliu, virš jo išsidėstė studentų valgykla ir salės, apačioje - sporto salės. Studentai gyvena pagal savo stichijas bokštuose, į miestą ar namo išleidžiami tik per atostogas ir šventes, kadangi Akademija pilnai atsako už savo studentus.
Akademija atveria savo vartus tik vieną dieną per metus per naujų studentų priėmimą. Kaip paaiškino Hovardas, pirmą stojimo dieną visiems norintiems studijuoti išdalinami eilės numeriukai, per likusią savaitę testuojami magijos lygiai ir krypčių pasirinkimas iš pasiūlytų. Jei bus pasiūlyti keli variantai, kiekvienas dėstytojas privalės patikrinti studento gabumus, ir išsiaiškinti, kurioms studijoms labiau linkęs.
Nors iki Akademijos toloka, nutariau prasieiti miesto gatvėmis, įsiliejau į spalvingą busimų studentų srautą, visi jie, kaip ir aš, traukia į Akademiją.
Čia nėra kažkokios mados krypčių, o studentai kaip ir bet kuriame pasaulyje trokšta atkreipti į save dėmesį ir kažkuo išsiskirti iš minios. Tad minia marga kaip papūga, plaukai visų vaivorykštės spalvų, apranga ne ką blankesnė.
Priėjusi apžvelgiau susirinkusius, pilna aikštė šurmuliuojančių busimų studentų. Gal toj su kuo nors susipažinsiu, bus smagiau čia gyventi. Geriausias būdas sužinoti ir įsilieti į šią aplinką susidraugauti su bendraujančia mergina, štai kur būtų informacijos šaltinis. Nuotaika pakylėta, stoviu dairausi į visas puses nusiteikusi pažinčiai.
Kol aš apžiūrinėjau kitus, jie irgi apžiūrinėjo mane, bet kai tik pakeliu akis, jie iškart nusisuka. Hmm.. tokiais tempais aš čia draugų nesusirasiu. Ką man ant kaktos užrašyta jog esu nevietinė? Tikriausiai taip ir yra, juk kai papuoliau man jie pasirodė keistoki.
Jei pas mus kas nors būtų iš kito pasaulio, iš smalsumo susipažinčiau, o čia.. jaučiuosi atstumta. Nuotaika palaipsniui smuko žemyn.
Pakėliau akis, nenorėdama kad kiti pamatytų, jog esu susikrimtusi, kaip mat susitikau su vaikino žvilgsniu, nuotaika kilstelėjo į padanges, įdomu kuo aš patraukiau jo dėmesį. Jis aukštas lieknas, juodai apsirengęs, su juoda odine liemene, pamatęs mano žvilgsnį, nusisukęs pravedė ranka per vešlius juodus plaukus. Kiek pastovėjęs vėl atsisuko pažiūrėti ar aš į jį žiūriu. Pamatęs kad pagavau jo žvilgsnį susigėdo, nusišypsojo ir nuleido akis. Gražus vaikinas išraiškingomis akimis, visa savo esybe bylojantis, kad jis moksliukas, jam tik apvalių akinių trūksta, kad užbaigtų botano įvaizdį. Šiame pasaulyje šio išradimo dar nemačiau, gal todėl vaikinas jų ir neturi.
Jei su juo susidraugaučiau, geras išeitų derinukas, aš – vėjavaikė, niekada neišlaikanti įskaitų iš pirmo karto ir jis - knygų graužikas. O ką mes gerai vienas kitą papildytume. Šyptelėjau nuo tokios minties. 
Iš minčių mane ištraukė garsus rektoriaus balsas. Jis neturėjo jokio mikrofono ir nerėkė per visą šurmuliuojančių studentų aikštę, tiesiog stovėjo ant paaukštinimo ir ramiai kalbėjo. Tikriausiai balsas pagarsintas magijos pagalba. Geras išradimas, nėra jokių cypimų, užgulančių ausis, kaip pas mus kol deriną mikrofoną.
- Dėmesio, tuoj gausite eilės numerius, kuriuose bus nurodytą atvykimo data ir laikas. Šiemet susirinko daug norinčių studijuoti, todėl prašome nevėluoti. – trumpai mus informavo.
Jis tik baigė kalbėti, kai mano rankose atsirado kortelė su eilės numeriu, du šimtai trečias, atvykti antradienį, keturiolika trisdešimt. Reiškia aš turiu laisvo laiko, šiandien pirmadienis iki rytojaus laisva, jei įstosiu, iki pirmadienio turiu įsikurti studentų bendrabutyje ir supirkti mokslams reikalingus daiktus, sąrašą gausių iš to fakulteto dekano, kurį pasirinksiu, ar kuris man tiks.


4 skyrius

Jau ruošiausi eiti miegoti, reikia pailsėti, kad būčiau žvali, rytoj svarbi, daug ką mano gyvenime, nulemsianti diena. Nusivelkant palaidinę, mano žvilgsnis užkliuvo už lango sėdinčio ant suoliuko vaikino. Įsižiūriu, taigi čia tas pats vaikinas su juoda liemene iš Akademijos kiemo. Jau vėlu, kodėl jis ne eina į viešbutį? Keistas kažkoks. Kiek pasėdėjęs jis padėjo kuprinę ant suoliuko ir atsigulė. Jis ką ruošiasi čia miegoti? Mano pasaulyje bomžai ir ne tokiom sąlygom miega, bet juk, tai griežtai draudžiama, jei jį suims, o suims būtinai, čia su valkatavimu griežtai, nepaleis mažiausiai trys dienas. Ką jis sau galvoja? Tuomet tikrai neįstos. Atrodo kaip botanas, ne jau nežino įstatymų? Stebėdama šį keistuolį pro langą, pamačiau, kad kitos gatvės gale pasirodė miesto prižiūrėtojai, kaip pas mus viešoji policija prižiūrinti tvarką. Jie toj pasuks į šią gatvę. Vaikinui galas. Jis gali atsisveikinti su studijomis. Greitai atgal apsivilkau palaidinę, išlėkiau į gatvę, sparčiu žingsniu priėjusi, liepiau atsigulusiam vaikinu atsisėsti, prisėdau šalia.
- Ką tu darai? – žiūri į mane išpūtęs akis, traukiasi atokiau.
- Ką tu darai, norėčiau žinoti, - piktai pervėriau jį akimis, - ko čia įsitaisei gal įstatymų nežinai?
- Žinau, - burbtelėjo, papūtęs lūpas ir nepatenkintas nusisuko, - o ką  man daryti, viskas užimta.
- Čia įsitaisyti tikra kvailystė, tave gi suims, tuomet galėsi atsisveikinti su akademija ir mėgautis nusikaltėlių draugija.
Iš už posūkio išėjo tvarkos sargai.
- Apsimesk, kad mes draugiškai kalbamės, - liepiau jam, piktai įsmeigusi į jį žvilgsnį, - ir nepamiršk šypsotis, juk su panele kalbiesi.
- Pff, - neišlaikė šis drovuolis, prislinko arčiau ir net apkabino ir nutaisęs nekaltą šypseną.
- Oho, už artistiškumą - aukščiausias balas, - tariau sarkastiškai, - prapuola artisto talentas.
Tvarkos sargai lėtai praėjo pro mus. Mes draugiškai vaidinome malonų pašnekesį. Kai tik jie praėjo. Atsitraukėm vienas nuo kito, į skirtingus suoliuko kraštus. Atgrasiai žiūrėdami vienas į kitą.
- Ačiū, - padėkojo vaikinas nuleidęs akis.
Aš tik atsidusau žiūrėdama į jį. Kas manęs prašė įsikišti. Gulėčiau sau ramiai lovoje ir vargo neturėčiau. Echh..
- Eime, - tariau paėmusi jį už rankos vesdama pas Magdą.
Jis užsimetė kuprinę ant peties, paklusniai eidamas paskui.
Mano planas neišdegė. Magda išnuomojo visus kambarius. Vietų nėra. Ką man dabar su juo daryti? Nejau aš išmesiu jį į gatvę. Kas manęs prašė kištis ne į savo reikalus. Kas per būdo bruožas. Kas kart sakau sau nesikišti ir kas kart kišuosi. Su savimi kovoti sunkiausiai. Žinojau, kad jau priėmiau sprendimą. Stoviu suspaudusi lūpas, bet ant savęs vis tiek pykstu..  Atsidusau. Vaikinas stovi nudelbęs akis į batus.
- Magda, o prie pusryčių stalo, vieta atsiras? – paklausiau šeimininkės.
- Atsiras, – patikino manę, įtartinai žiūrėdama.
- Mano kambariui dvi porcijas gerai?
Ji nieko nepasakiusi tik linktelėjo.
- Magda, o turi dar vieną patalynės komplektą?
- Turiu. Eime.
Magda nusivedė mus į sandėliuką, kur užkrovė vaikiną patalynę. Jam skirta, tegu pats ir neša.
- Eime, - pasakiau atsisukusi į pasimetusį vaikiną.
Kaip jis gyvena, toks drovuolis, neryžtingas, akys pastoviai nudelbtos žemyn, bijo žodį tarti. Nusivedžiau į savo kambarį, parodžiau į sofą. Jis droviai atsisėdo, pakėlė akis į mane.
- Pernakvoti gali čia, pasiklosi pats, vonios kambarys koridoriuje. Į tavo garbę aš nesikėsinsiu, nepergyvenk. – trumpai dėsčiau, išsigandusiam vaikinui. - Aš miegosiu miegamajame.
- Ačiū, - ištarė jis nuleidęs akis, rankas sudėjęs ant kelių.
Toks nekaltybė. Kur jo pasitikėjimas savimi? Jis save veidrodyje matė? Juk gražus vaikinas. Čia aš turėčiau bijoti, kad jis pasikėsins į mano garbę, o čia man jį tenka raminti. Absurdas. Ir ko aš neatsiguliau laiku? Reikėjo gi man jį pamatyti ir dar bėgti jį gelbėti. Pff..
Prisiminiau, kad įsileidau į savo butą vaikiną, kurio net vardo nežinau.
- Kuo tu vardu?
- Tajus kori Roner, - išdidžiai prisistatė atsistojęs.
- Aš Leira Avorija.
- Avorija? – net palinko į priekį išgirdęs man suteiktą pavardę. - Tu ne iš mūsų pasaulio.
- Ne. – patvirtinau, eidama į miegamąjį. – Labanakt Tajau.
- Malonios nakties Leira.
Pabudau įprastu laiku. Man nereikia skubėti, mano laikas tik po pietų. Ką ši diena man atneš ir kuo nustebins? Už sienos pasigirdo žingsniai. Ten gi mano svetainė, kas ten vaikšto? Aa.. prisiminiau. Taigi vakar atsivedžiau vaikiną į savo butą ir užtikrinau, kad nesikėsinsiu į jo garbę. Ši mintis sukėlė šypseną. Įdomu čia visi vyrai tokie? Pakylėta nuotaika atsikėliau, užklojau lovą, pažiūrėjusi į ją pagalvojau, ar ne teks man grįžus verkti apsikabinus pagalvę. Nuvijau šias mintis, viskas bus gerai, raminu save. Nusipraususi, atidariau spintą svarstydama kaip apsirengti. Išsirinkau sijoną, marškinius ir švarkelį, kad atrodyčiau elegantiškai per pokalbį.
Išėjau į svetainę, kur ant sutvarkytos sofos sėdėjo apsirengęs Tajus. Patalynė tvarkingai sudėta į kamputį. Šaunuolis.
- Labas rytas, - pasisveikinau.
- Labas rytas.
- Kelintai tau valandai reikia į Akademiją?
- Man dešimtai.
- Galime neskubėti, laiko dar yra. Eime papusryčiausime.
Nusileidome į apačia, kur mūsų laukė pusryčiai. Prie stalo sėdėjo keli nuomininkai, visi jauni. Tikriausiai atvažiavę stoti į Akademiją. Kai kurie skubėjo baigti pusryčius, kai kurie niekur neskubėdami mėgaudamiesi maistu.  Pasisveikinę prisijungėme prie jų. Magda pateikė gausius sočius pusryčius. Aš kaip visad tik vos vos užkandau ir išgėriau arbatos, gaila kad šiame pasaulyje nėra kavos. Norėčiau jos pusryčiams. Labai pasiilgau kavos su pienu. Anksčiau kiekvienas rytas prasidėdavo nuo kavos puodelio. Atsidusau liūdnai žiūrėdama į arbatos puodelį, prisimindama savo buvusį gyvenimą, tai pamatęs Tajus, kuris valgė, tarsi tris dienas nevalgęs, paklausė:
- Kas nors negerai? – įdėmiai į mane žiūrėdamas, lyg norėtų pažvelgti man į vidų ir sužinoti, kas man neduoda ramybės.
- Viskas gerai, čia tik liūdnos mintys užplūdo.
Sėdėjęs prie stalo jaunimas neskubėjo susipažinti su mumis, ne taip kaip pas mus, jau visi susipažintų ir aptarinėtų stojamuosius, o čia ne, kiekvienas sau. Ir dar pagal jų taisykles negali kalbinti jei neatsako į tavo žvilgsnį. Oi, tik dabar prisiminiau, aš gi beveik užsipuoliau Tajų. Mes gi su juo nesižvalgėm, aš tiesiog pribėgau ir atsisėdau. Čia grubus taisyklių pažeidimas. Nes aš kaip ir negavau leidimo su juo bendrauti. Bet juk mes susižvalgėme dar Akademijoje. Reiškia - nepažeidžiau. Apsižvalgiau, visi nuomininkai valgo nuleidę akis, nejau nieks nenori susipažinti. Dar kartelį visus apžvelgiau, ne, nieks nepakėlė akių. Pažiūrėjau į Tajų. Jis iškart atsakė į mano žvilgsnį.
- Jaudiniesi? – paklausiau jo, nes norėjau pradėti pokalbį.
Smagu per pusryčius aptarti dienos planus. Bet čia to nieks nedaro. Ir aš per visą šį laiką bendravau tik su Hovardu ir Magdą. Neturiu čia draugų. Gal studijuojant pavyks su kuo nors susibendrauti.
- Ne, nes nuo manęs niekas nebepriklauso ir taip, nes noriu studijuoti Akademijoje.
- Ką darysi jei neįstosi?
- Tokio varianto net nesvarsčiau, - tarė nuleidęs akis. – neįsivaizduoju, kas bus jei neįstosiu, viskas dar labiau komplikuosis.
Baigę pusryčiauti pakilome į kambarį. Susėdome svetainėje. Tajus pakėlė į mane akis.
- Man daug kas pasidarė aišku, kai sužinojau, kad tu Avorija. Ne iškart supratau, kas tavyje ne taip.
- Ir kas tau paaiškėjo? - pakėliau antakį nustebusi.
- Tu atsakei į žvilgsnį Akademijos kieme, padėjai išvengti laisvės apribojimo, dar ir pas save parsivedei.
- Nu ir?
- Tu nesupranti? – net pašoko susinervinęs vaikšto po svetainę.
- Nu ne, o ką aš turėjau suprasti? – nesupratusi žiūriu, kaip jis blaškosi.
- Tau geriau laikytis nuo manęs atokiau, jei nori čia pritapti, – išrėžė ir nuleido akis.
- Tu taip nesinervink, prisėsk, - bandau jį raminti, sodindama ant sofos, - aiškiau man nepasidarė.
- Aš geriau eisiu, jau laikas artėja, - pasiėmė kuprinę ir išeidamas pro duris sustojęs atsigręžė, - Ačiū tau už viską, - taręs išėjo.
Ne, nu kaip jums a? Kažką bandė pasakyti, ir man turėtų būti aišku? Vaikinas kaip vaikinas, gražus, nu moksliukas, nu gi ir tokių būna. Aš tai kaip tik nesimokau, tai ką dabar visiems nuo manęs reikia laikytis atokiai? Nesuprantu.
Susinervinusi aptvarkiau kambarį, nunešiau patalynę Magdai. Dėkodama už pagalbą, pastebėjau jos keistą žvilgsnį, ji nieko nepasakė, o aš nutariau nekreipti dėmesio. Tegu galvoja ką tik nori. Aš pasielgiau taip, kaip maniau tinkama. Kitų nuomonė man nė motais.
Grįžusi į kambarį pasižiūrėjau į laikrodį, dar pakankamai laiko iki man skirtos patikros. Nutariau nueiti į miestą pasivaikščioti, o paskui kiek anksčiau nueiti, geriau ten palauksiu, kad tik nepavėluočiau. Eidama be tikslo miesto gatvėmis, bandžiau nusiraminti. Noriu būti rami ir pasitikinti savimi priėmimo metu. Mieste neįprastai daug žmonių, tikriausiai atvažiavusieji stoti į Akademiją su palydomis, o aš viena, neturiu kas mane palaikytų. Kojos pačios atvedė mane pas vienintelį pažįstamą šiame pasaulyje - Hovardą. Užėjau pas jį, pakalbėjome, pasakiau, kad jaudinuosi ir galima sakyti „stūmiu“ laiką iki man skirto vizito. Jis palinkėjo man sėkmės ir aš pagaliau patraukiau Akademijos link. Tebūnie, kaip bus, taip gerai.
Priėjusi prie Akademijos vartų pastebėjau, kad įleidžia tik tuos, kas turi numeriuką. Išsitraukiau, pridėjau prie nurodytos vietos ir mane vartai praleido. Jokia čia magija, pas mus irgi yra toks stebuklas, biliete yra štrichkodas, jį nuskenuoja ir įleidžia, savo numerėlyje jo nemačiau, bet manau principas toks pat.
Nežinau kur dabar eiti, Akademija didžiulė, apsidairau, ore pakibo rodyklės, rodydamos kelią. Mano eilės numeris ir vedančios rodyklės. Patogiai padaryta. Greitai priėjau reikiamą salę. Čia sėdi keli būsimieji studentai, vaikinai ir merginos, aš į juos pažiūrėjau, bet niekas neatsakė į mano žvilgsnį. Ne jau čia toks nebendraujantis jaunimas, net keista. Ar priežastis manyje, aš jiems netinku, man juk sakė, kad aš jiems keista. Pranešė eilės numerį ir atsidarė durys. Iš savo vietos pašokusi mergina paskubėjo įeiti, durys užsidarė.
Prisėdau laukti savo eilės. Kvadratinis marmurinis laukiamasis, kelios sunkios medinės kėdės, daug durų ir du dideli langai apšviečiantis natūralia šviesa šią patalpą. Nieks nesikalba ir neieškojo bendravimo, tyla. Nenorit ir nereikia, galiu ir taip pasėdėti. Sukryžiavau rankas ant krūtinės ir laukiau kol pakvies. Netrukus iškvietė vaikiną, sėdėjusi šalia, atsidarė kitos durys, tuo metu įėjo naujokas, aš pakėliau į jį akis, bet jis iškart nukreipė žvilgsnį. Kaip jie susipažįsta?
Ilgai neteko laukti, pranešė mano numerį, aš su jauduliu įėjau pro duris. Paėjusi koridoriumi, priėjau salę, kurioje sėdėjo du mantijas vilkintis vyrai, priešais juos ant pakylos stovėjo apvalus, krepšinio kamuolio didžio, pilkas rutulys.
- Laba diena, - pasisveikinau.
- Laba, padėkite delną ant rutulio, - nurodė sėdintis priėmimo komisijos narys.
Aš padėjau, rutulys sužibo visomis vaivorykštės spalvomis, prieš užgesdamas liko mėlynai žalias kaip akvamarinas. Ką tai galėtų reikšti? Komisijos nariai persižvelgė ir padavė man kortelę. Tai reiškia, kad aš praėjau ar ne?
- Galite eiti, - tarė komisijos narys.
- Kur? – paklausiau.
- Rodyklės jus nuves.
- Aš praėjau?
- Taip. – atsakė trumpai.
- Valioo! - sušukau patenkinta, net pašokau išmetusi rankas į viršų, - aš praėjau. Ačiūūū!
Komisijos nariai tik šyptelėjo pamatę tokį emocijų protrūkį. Jiems gal įprastas dalykas, kad pas studentą yra magija, bet juk aš iš kito pasaulio, pas mus magijos nėra, o aš įstojau į magijos Akademiją.
Ženklai nuvedė mane į kitą laukiamąjį, kurioje jau sėdėjo keli studentai. Vėl apžvelgiau visus, nieks su manimi nenori bendrauti. Įtariu, kad teks prie to priprasti. Atsisėdau. Laukiu savo eilės. Tik dabar pažiūrėjau į kortelę kurią man padavė, ten parašyta, iš ko galiu pasirinkti:
Vandens magija
Hm.. pasirinkimo nėra, pas mane tik vienas pasiūlymas, bet man ir to pakanka. Nei nesitikėjau, kad manyje yra magija. Išsišiepiau iki ausų, aš juk jos neturėjau, o čia.. tai bent pasisiekė, papuoliau į magišką pasaulį dar ir magijos turiu. Gyvenimas gerėja. Pakilioje nuotaikoje laukiu, kol mane pakvies pokalbiui. Įdomu ko klaus, aš nei neįsivaizduoju kaip su magija elgtis. O pasirodo aš jai gabi. Ką aš žinau apie vandenį, nieko tik H2O, šlapias, turi tris pavidalus, kietą, skystą ir dujų. Ir man patinka būti vandenyje. Mėgstu plaukioti, ir vonias mėgstu, gulėčiau ir gulėčiau. Gal todėl mano magija vandens, nes man vandenyje gera.
Kol aš buvau paskendusi savo mintyse, eilė pasistūmėjo. Manęs laukia pokalbis su vandens fakulteto dekanu. Reikia gerai pasirodyti, kad ateityje nebūtų nesklandumų. Atsidarė durys ir pakvietė mane.
Įėjau į kabinetą prašmatniai apstatytą tamsaus raudonmedžio baldais, stalas griozdiškas, atspindį senovę ir kabineto stilių, daug lentynų su gražiais kristalais ir sunkaus raižyto medžio, tai sudaro svarų įspūdi apie kabineto savininką. Lengva su juo tikrai nebus. Visur griežtas skoningas stilius. Prie stalo sėdi trisdešimt penkerių metų griežtų bruožų vyras, nosis ir žvilgsnis kaip vanago, nuskenavo mane, tarsi išvertė mane išvirkščiai ir pažiūrėjo, kas viduje. Galiu pasakyti - jausmas nekoks.
- Laba diena, - pasisveikinau nedrąsiai, prisėsdama ant kėdės kraštelio.
- Laba diena, - atsakė man, be jokios šypsenos užuominos, - studentė Leira Avorija. Nustebęs, kad pas jus yra magijos, bet kristalas nemeluoja. Ar jus esate tikra, kad norite studijuoti Akademijoje? Atėjūnai pas mus neišlaiko ir meta mokslus vos po pirmų metų, o jums studijuoti tris metus ir dar praktika. Siūlau negaišti laiką ir užleisti vietą kitiems studentams.
Aš net nustėrau, sėdžiu, šokiruota jo žodžių, tik burna praverdama, tartum žuvis, norėdama paprieštarauti, bet nerasdama žodžių. Kaip taip? Aš taip norėjau įstoti, o man iškart siūlo pasišalinti savo noru. Net pas mus iš universiteto, jei tik įskaitos neparašyčiau mane pašalintų, ir tai pradžiai tik pakalbėtų, pagąsdintų galvoja kad nežinau jų metodų. Iš pykčio suspaudžiau kumščius taip, kad nagai įsirėžė į delnus, man norėjosi jį aprėkti, pratrūkti. Pyktis tiesiog veržėsi iš manęs, kvėpavimas pasunkėjo, nosies šnervės išsiplėtė. Aš nuoširdžiai panorėjau, kad ant dekano išsipiltų kibiras, ne, per mažai, tegu visas kubilas šalto, ne, geriau ledinio vandens. Kad atvėstų, buvo mano paskutinė mintis.
Spėjau pamatyti šlapią įsižiojusi dekaną. Vaizdas pradingo.
Tamsa.
- Leira, Leira, - šaukia mane sodrus vyriškas balsas, - atsimerk, jau matau, kad atsigavai.
Atsimerkiau, pamirksėjau, vaizdas liejasi. Kai sufokusavau, prie manęs sėdi mantiją apsivilkęs geraširdis barzduotis.
- Mano vardas Kustodijus, aš daktaras. Kaip jautiesi?
- Kaip sumalta ir išspjauta, – kimių balsu atsakiau, apsižiūrėdama kur aš. Nieko naujo pasakyti negaliu, nedidelis kvadratinis kambarys balto marmuro, aš guliu ant baltos kušetės, jis sėdi ant baltos kėdės. Prisiminiau eilėraščio žodžius: Balta, balta, kur dairais..
- Koks geras būsenos apibūdinimas, – juokdamasis vedžioja rankomis palei mano bejėgį gulinti kūną. - tai normalu, po tokio stipraus magijos proveržio.
- Aš nieko nedariau.
- Leira, Leira, kam apliejai savo dekaną? Tau dar studijuoti jo vadovaujamame fakultete.
- Jei dar studijuosiu, jis man pasiūlė išeiti savo noru, - akys pritvinko ašarų.
- Jam gi reikėjo, kad pradėtum įrodinėti, jog esi verta studijuoti jo fakultete, o tu...
- Aš supykau. Man nieks nepaaiškino, ką reiks daryti. Sakė bus pokalbis, o jis iškart „atlaisvink vietą kitiems... “
- Išrašysiu tau meditacijas, kad sparčiau mokėtumeisi valdyti emocijas. O tai bijau, po tavo emocijų protrūkio, gali paskęsti visa Akademija, - juokdamasis tarė geraširdis barzduotis.
Kodėl ne jis mano dekanas? Liūdnai šyptelėjau.
- Tai manęs neišmėtė?
- Ką tu? Juk įrodei, gebėjimą valdyti vandenį, – juokdamasis atsakė.
Kaip aš žiūrėsiu dekanui į akis? Jei jis suės mane per pirmus mokslo metus, aš jį galima sakyti suprasiu. Giliai atsidusau. Kodėl jis nepaprašė parodyti, ką aš moku. Aš jam.. O ką aš jam galėčiau parodyti? Aš gi nemoku. Ir kaip gavosi išpilti ant dekano tiek vandens.. ne kibirą, o visą kubilą ne bet kokio, o ledinio vandens, aš nežinau. Nu kodėl aš nepagalvojau apie mažą stiklinę vandens, a?
- Šiandien liksi čia, - pertraukė mano mintis barzduotis, - manau, kad iki rytojaus neatsikelsi. O dabar aš tave užmigdysiu, kad pailsėtum ir greičiau atsigautum. Magijos rezervas greičiau pasikraus. Miegok.
Pabudau žvali, kupina energijos. Geros nuotaikos nuėjau į vonią nusiprausti, atsukau čiaupą, pasižiūrėjau į veidrodį kabanti virš kriauklės, žvilgsnis užsikabino už to, kas į mane žiūri iš veidrodžio. Vėl pažiūrėjau ir nustėrau, per nugarą nuėjo negeras šaltukas. Nepatikėjau tuo ką pamačiau. Vėl nuploviau veidą ir vėl pažiūrėjau. Aaaa! Šaukiu iš siaubo. Negali būti! Mano akys žalsvo atspalvio. Jos ne mano. Spalva graži, bet juk mano akys rudos. Aš gerai atsimenu, jos rudos. Pamirksėjau, rankomis patryniau akis. Čia kažkas ne taip, nu negali būti mano akys akvamarino spalvos. Negali!
Išgirdęs mano riksmą įbėgo į vonią sunerimęs gydytojas.
- Kas nutiko? - klausia Kustodijus žvalgydamasis į visas puses ieškodamas grėsmės šaltinio.
Širdis spurda krūtinėje taip tarsi tuoj iššoks.
- Sakykite, kas man nutiko, matote mano akis? Jos visada buvo rudos, o šiandien pabudau, jos tokios. Ką man daryt? Man kažkas negerai, ar aš sergu? - visą savo nerimą išliejau ant jo.
- Nurimk, - tarė sodindamas mane ant lovos daktaras, - tu žinai, kodėl tave išprovokavo tavo dekanas?
- Ne, - įtartinai žiūriu į jį įdėmiu žvilgsniu.
- Jis matė, jog parašyta, kad tavo magija - vanduo, o akys rudos. Jis tave supykdė ir tu praėjai iniciaciją. Tavo akys tokios, nes tavo stichija vanduo. Netrukus spalva kiek pasikeis, bus mėlynai žalsva ir sodresnė, - ramiai paaiškino Kustodijus.
- Sakykite, jei dekanas mane provokavo, tai jis tikėjosi, kad aš kažką panašaus iškrėsiu? - atsargiai paklausiau, kaltai į jį žiūrėdama.
- Kažko tikėjosi, gal ne tokio kiekio, - ir pradėjo garsiai juoktis, bergždžiai bandantys sutramdyti juoką. Kiek nurimęs pasakė, - gal tik parodysi, kad moki valdyti vandenį.
O man buvo ne juokinga, ką dekanas man pasakys?
Po jo žodžių, man pasidarė tik blogiau, norėjosi, kur nors pasislėpti, o dar geriau prasmegti skradžiai žemę. Ką aš padariau? Kaip aš jam į akis žiūrėsiu? Jis kaip tyčia mano dekanas, man pas jį mokytis.. O kiek man pas jį mokytis? Ne manau, kad trumpai. Prisiminiau, minėjo tris ir praktika. Giliai atsidusau. Bus trys metai pragaro.
- Nedūsauk taip. Dekanai daug ką matė, daug ką patyrė. Nesijaudink. -  ramina, žiūrėdamas į mane. - Dabar eik pas ūkvedį, tau išskirs kambarį, mantiją ir visą kitą.
Tik norėjau paklausti, kur tai, jis man iškarto parodė į atsiradusias ore rodykles.
- Ačiū jums, - padėkojau ir nuėjau paskui rodykles.
2016-12-07 16:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-12 16:05
ČakoPelėda
Labai kliūva pasakojimo būdas, lyg skaityčiau paauglio dienoraštį, rašytą atmestinai ir išimtinai tik sau.

„Atsikėliau anksti ryte su jauduliu, ką man pasiūlys studijuoti ir ar pasiūlys, gal man neužteks žinių, gabumų ar dar ko.“
„Klausimai, iš jaudulio, dygo mano galvoje viens po kito.“
„Apsirengiau elegantiškai, kelnes su palaidine, su savimi nieko imti nereikia, tad nusileidau pusryčiauti.“
„Magda, kaip visada jau padengė stalą, bet aš iš jaudulio negalėjau ir kąsnio nuryti, juk sprendžiasi tolimesnis mano likimas šiame pasaulyje, išgėriau tik arbatos ir nuėjau Akademijos link.“

Skyrybos, stiliaus, logikos klaidos, negrabūs sakinukai neleidžia susikoncentruot ir mėgautis pasakojimu.
Verčiau rašyk lėčiau, mažiau, bet atidžiau.

Šį kartą tik 2. Grynai tik iš literatūrinės pusės, o kuriamą pasaulį labai taikliai pakomentavo Aurimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-07 21:46
Aurimaz
Japoniška manga yra gerai - tol, kol nepradedi tiesiogiai perpasakoti visko lietuviškai. Ten personažai eina į mokyklas, valgo atsineštus pusryčius ant stogo, eina namo, pykstasi su namiškiais. Kartais juos aplanko magiškos mergaitės ar magiški berniukai, neturintys jokių blogų kėslų. Slice of life.
Siaubingai nuobodu.

Priedo, pakartosiu vieną ankstesnių savo komentarų - tavo kuriamas pasaulis pernelyg utopinis. Jis rizikavo tapti nuobodus, o dabar tokiu JAU tapo.

Jei turi laiko, padaryk tokį paprastą pratimą. Daugiausiai trimis sakiniais papasakok, ką čia ketinai papasakoti ir kodėl tai turėjo būti įdomu MUMS.
Kiekvieną kartą, kai tik imiesi naujo skyriaus, užduok sau tokį pat klausimą vėl ir vėl.
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą