Mano namai aukštai

Mano kaimiečio namai įkelti į ketvirtą aukštą miesto daugiabučio. „Tau gera gyventi, – sako pažįstami. – Nekūreni pečiaus, neneši malkų, nesemi pelenų. “ Man nors numirk, negera! Už sienos netyla maršai. Vakaras ar vidurnaktis – jokio skirtumo. Klausiu kaimyno: „Tavo bute veikia radijo stotys? “ „Ne! ” – atrėžia. Oras penktą minutę virpa nuo paleisto atsakymo – ne! Bet pasiteiravus: „Kodėl tavo plaukai nubalę sulig pat šaknimis? “ Akimoju blyksteli veide atžagaraus kaimyno visa apakinanti bei šildanti šviesa. „Kiekvienas pražilęs plaukas, tai nepasinaudota proga! “ – patikina. O kokia ta proga? Pačiam gi pagaliau reikia  susiprasti!
Kaimynės – brandaus amžiaus. Jų vyrai laikosi nerašytos iškeliavimo Anapilin tvarkos, perkopę pusiauamžį – jie miršta namie arba iš namų išvaryti. Aišku,  vienas kitas apsukruolis bando greitai ir toli bėgti, slepiasi, keičia moterį, tarnybą, kostiumą. Dėlei šitų manevrų ponia Mirtišė vyrams įspaudžia štampą – D (kaip Daugkartinio naudojimo tara). Tereikia akylai apžiūrėti. Raidė D būna įspausta ant automobilio numerio, loterijos bilieto, džinsų etiketės ir panašiai. Vytis iš paskos vyrą D rizikuoja nebent pati ponia Mirtišė ir Tikri įpročiai Tikro vyro. Daugiau niekas te neišdrįsta! 
Pavojaus valandą, Dieve, prašau nemeski man gelbėjimosi rato. Reikalingas oro balionas! Nes mano namai yra pakilę nuo žemės, arčiau dangaus. Štai pats Dangus atsiuntė dovaną – balandžiai apsigyveno virtuvės ventiliaciniame ortakyje.  Brrrr brrr brrr burkuoja. Poruojasi, peri kiaušinius, augina plikus balandžiukus, kol plunksnuojasi šie.
Pernai išvaikėme balandžius. Auksinių rankų (pastaba – ne auksinės gerklės!) meistras vieliniu tinklu apsuko ventiliacinių ortakių kaminus. Tris valandas drebėjo antenos ant daugiabučio stogo, įgręžė varžtus ir priveržė tinklą.  Stogo dangtis užrakintas, raktas paslėptas spintelėje. Tai ką balandžiai veikia ant stogo? Kažin ar neįlindo į ventiliacinius ortakius? Vyras užsikeberioja ant daugiabučio namo stogo, patikrina balandžius ir praneša:
– Vielinis tinklas atluptas nuo įtvirtinimų ir atlenktas.
– Kas tai padarė?
– Balandžiai nagais ir snapais atlenkė tinklą. Dabar aptūpę kiaušinius lopšines burkuoja brrr brrr brrr.
Man panašiau, kad vėtra įsisukusi su nagais ir snapais pasidarbavo. Bet paukščiams jauku savo namuose, problemos paliktos ant žemės.
Aukštu žemiau gyvenanti tarkų šeima tarkuoja šonus vienas kitam. Balandžiai įjungia savo patefonus su raminančiu efektu brrr brrr brrr. Kur tau, tarkos būdamos darboholikės, tarkuojasi toliau ir persimeta prie durų trankymo. Sekanti mizanscena – maištas, kuriam vadovauja tarkų sūnus paauglys, aidint „bumbčikų“ muzikai.
O vieną kartą žmona tarka nusidažė plaukus popieriaus baltumo spalva. Vyrą tarką labai raminančiai paveikė plaukų spalvos pakeitimas. Ir tik vėliau, už kelių savaičių vyras tarka pertraukė ramybės būseną, tėškė kaimynui paslaptį: „Iš tos moters nieko nėra! Nieko! “  Rėžė kaip kaimynas kaimynui.
O moteriškė tarka pakelia rankinę – iškrenta batonas, pasilenkia – pabyra tabletės, dėžutės, užrašų lipdukai. Automobilio bagažinės dangtis pakeltas, šuo Džeris pasiremia priekinėmis letenomis į kraštą, tyrinėja bagažą. Džeris, kaip ir priklauso geram šuniui, yra savo šeimininko kopija ir gerai žino: „Iš tos moters nieko nėra! Nieko! Ką pagriebusi – sudaužo, išbarsto, sumaišo ir pameta viską, kas pametama. Pirštines, kepures ir skėčius. Net storulis, net iškastruotas katinas Dionyzas paspruko pro praviras buto duris. Staugė gerkliniu briedžio balsu velkamas atgal, nagais akėjo laiptinės laiptus ir kas minkštesnio už betoną pasitaikė kelyje. Iš tos moters  nieko nėra! Nieko! ” Moteris tarka pagal visus skiriamuosius požymius.
Namai turi skambėti tuo, kuo esame turtingi. Kaimynas „virš galvos“ naktimis pervynioja meškeres ir meta ant grindų, kad skambėtų. Bent jau skambtelėtų! Supasi ant girgždančios kėdės nemigos naktimis. Kur pasidėsi, kai visos naktys pavirtusios į vieną linguojantį nemigį. Išlenda parūkyti pro langą virš mano miegamojo. Kosėja ir krenkšti ilgomis serijomis, kad skambėtų. Nes metant nuorūkas į žydinčių gėlių darželį – nesuskamba.
Žmogaus žodyne žodis namai turi būtinai būti. Bent jau skambėti. Mano namai skamba nuo triukšmo.