Vasaros

Ir neužtenka mums
jau tos dienos,
su kamuoliu
į langą įspirtos;
Prie šviesaforo spindulių,
su sviesto pramonės
kvapu.

Asfaltas visuose namuos,
kur meilė
nenužudė dar tiesos;
O ir žolynai - artimi;
Gyvent tenai
norėjome visi.

Prie upės, prie tėvų krantų,
su laimės krūva
trupinių;
Sugrįžti ir sustoti vis,
pakelt aukštai nuleistas jau
akis.

Nedrįstame, negalim mes,
ir nežinia kur ši spiralė ves.
Tik viena aišku ir baugu:
netekom didelių namų.