Išaugau, žalivau, žīdiejau (II)

Žīdiejėms...

Tas pavasaris īsėmėnė vėsā ne diel saulės, koriuos spindolē tēp onkstėi pradiejė šuokinietė mediu šakuoms, i tuolomas nobiegontēs kalnelēs ė slieniu pluotās. Ė ne diel tuo, ka spindolē ė šėlts viejielis tīlē kalbėna lig pavasarė ėškėntiejosės žuolės ė rodus miediu pumporus, ragėna nieka neblauktė ė atsėvertė žaliuoms sava gelmiems  spalvingiausēs žėidās...
Puo žėimuos oužoulielis liuob atsėbostė geruokā vieliau, nego kėtė medē, ė jau gan pavielavės isėlėis i pavasarėni mėška šormuli. Ė puo tuo dā liuob reikietė keliū nedieliu tam, ka ons jau so vėsam ėšsėjodinto vasaras gīvenėmou. Pėrmiausē anuo vėsas šakas liuob norausvietė mažās ė gležnās lonkelio apkėrptās ė kudrietās lapelēs. Anėi paskou grētā liuob pradietė augtė, igautė rausvā žalsva, vo paskou ė švėisžali atspalvi. Švelnē ė minkštā tas anuo spalvū mėrgiejėms liuob īsėterptė i bėndra pavasarėnė mėška spalvū muozaika. Tuokio laiko akīliesnis žmuogos, gerā isėveiziejės, galiejė pamatītė ė vėina kėta gīvi, pasėdžiaugtė, kāp viejie lingou spalvingā pasėpoušosės, bet dā parmatuomas miediu šakas, ož koriū par raina dongo plaukiuo spalvū pripotės lėngvos debesielis. Tā ons, veiziek, sotėrštie i mielėnā jouda, tā no saulės spindolė pasėdara rauduonā krovėns, baltā ruožėnis, tā anamė ė viel sosėtvenk kėtuoks jodontė dongaus spalvū vėrpiejėms.
Tas oužoulou jau bova priprasta ė žėnuoma, bet šī pavasari vėsks ejė kėtēp.
Ons pajota, ka no pat pavasarė kėito kamiena medieno ė platiuoms šakuoms kap kuoks balsos telepuona lėnėjuoms noejė viltings gundīms, skombonti omžėnībės vėrpiejėma prasmie. Ana pagava ė sojaukė vėsa īprastini oužoula bovėma ė kažkāp neiprastā, ė nesovuokamā pakėitė anuo gīvenėma prasmė. Ons pajota, ka kažkas ligo vėsa pasauli ė šalėp lapuojonti mėška pradiejė lakintė nežėnuomās laukās ė erdviems. Ė tas liekėms bova artėms bepruotībē ė omžėnam, nikomet neīsėvaizdoujamam apsvaigėmou, ka jau sau nebesi nikuoks puons, vo vėdou tīlē tvėnkas tuos keistuos bepruotībės skaudi ė viltinga džiaugsma ašara. Kažkas suopolingā ė nesolaikuomā kielė oužoula šakas i saulė, dongo ė žvaizdės. Ė ons jota, ka po žėivė ėlgās ondėns takās ēt i šakas ne īprastas pavasarėnės žemės soltis, bet rauduono ė geltuono spalvo nodažīts baisiausis karštis, nematīts ė negėrdiets pasiotėms. Tuos spalvas smolkiuosies oužoula šakelies pradiejė keistā maišytėis, lyguo no karštuos ognėis vėrtė ė kunkulioutė, ė grētā vėn pavėrta i berūgstonti vīna. Ė tas pasiotės gierėms saldē karšto ognė pradiejė degintė dėdliūsius medė pumporus, korėi, dā vėsā lapams neėšsėsklēdos, pėrma karta tēp keistā trūkėniedamė saulie, i dėinuos šėloma ėšleida neėlgus, viejie besėplaikstontius žalius siūlelius, ont koriū galās bova prikėbė geltuonā rausvė, i galus sostuoriejė rotolelē.
Ė toukart po oužoulelė žėivė karštās ė spalvingās kunkuolās užvėrusi žemės soltiu pasaka skombiejė ė skombiejė, audrijuos ė šiela. Ana saldio ė nėižtontio skausmo degėna idėržosė žėivė apdarītas medė šakas, vo saulės spindolīs kap kuoki Aduoma ė Ėivuos ruojaus gīvatė par kiaura dėina gluostė ė gluostė vėsa stuora kamiena ė patės smolkiausės šakelės. Ė oužouls, nebtoriedams sava īprasta gīvenėma ė tėkruos īprastuos tvarkuos, pasėdevė tam pasiotėmou, anou apjiemosėms jausmams ė vėsamė kūnė ėšplėtosem siautiejėmou. Ė vėina graži saulieta rītmeti ėš dėdliausė idūkėma ons sospruogdėna geltuonā rausvus žėidīnu borbolelius. Toukart oužoula šakas, jau bespruogsto lapelē ė žėidā apsėpīlė geltuono, saulieto žėborioujėntė auksa rūko. Tas mėrgous, lig bepruotībē traukous ė svaigėnous plaukėms par auksėnės saulės spindolius, par krūptiuojėntė ė šėlomo vėrponti pavasarė dongo, par gīvā ė minkšta palaima, karštā vėliuojėntė pragara ogni ožtroka kuone ciela nedielė.
Liguo mažas elektras ėškruovas – žalēs ė geltuonās žaibās – spruogėniejė kuožnamė žėidīna siūlelie, kuožnuo žėida taurelie ė karšto ožgėmėma ognė degėna ne tik pati žėida vėdori, bet ė vėsa miedi. Tėi žībteliejėmā atsėšvėitė oužoula kamienė ė kap kuokės vėrpontės opės bangas ejė ė ejė nu kuožnuos žėidās apsėskleidosės šakelės lig pat jau gėlėi i žemė īsmegosiu šaknū.
Oužouls nežėnuojė ė kažėn a anam reikiejė žėnuotė, jug laimingė valondū neskaita, kėik tas pašielės ė neapsakuoms, klajuojėms ožtroka, tik ons paskou pajota, ka geltuonā rauduonė žėidīnā nu tuo degėma ė siautolė parodava, rauduonuosės ė geltuonuosės puožėivė soltis pasėbėngė. Viel par šaknis i šakas pradiejė ētė paprasts gyvenėmou rekalings žemės ondou. Ons pajota, ka īr dėdlē pavargės ė ėšsekės, ka anam vėsā nebie iduomē, kuoks tas dongos, saulė, ė vėsks kėts aplinkou. Ė puo tuo atejė pėlnatvės ramībė, gīventė bova gerā gerā. Nebėbova nē dėdėliū rūpesniu, nē kuokiū nenusakuomu nuoru. Vo tuo pavasarėnė žīdiejėma dėdībė, potont viejou, jau vėrpiejė ont šakuoms – tėn mažās rotolelēs žaliava gėliū ožuomazgelės, korės oužouls toriejė augintė ė maitintė lig pat ateinontės žėimuos.