Širdelės

Vaikinai ir merginos po repeticijos buvo užkimę. Dainavo liet. liaudies dainas. (Karines balades). Ruošėsi Vasario 16-osios d. koncertui. Liko tik dvi dienos. Studentas A. Mendelsonas buvo neseniai įsiliejęs į liet. liaudies mylėtojų būrelį. Jo klausa neišlavinta. Gerų muzikinių įgūdžių neturėjo. Sunkiai sekėsi. Dainininkai slapčia šaipėsi iš jo. Vadino „ūžiakliu“. Mendelsonas nedrąsiai jautėsi naujame kolektyve. Pasiėmęs partitūrą tyliai ūžė sau po nosimi, abstrakčią, sudarkytą melodiją. Nunarinęs galvą, jautė, kad dainuoti neišeina. Stengėsi išvengti (kolegų) dainininkų žvilgsnių. Vylėsi, kad netolimoje ateityje pavyks išmokti...
Po repeticijos A. Mendelsonas greitai ant pečių užsimetė kailinius. Užsimaukšlino kepurę su užrašu NIKE. Apsivyniojo kaklą senu, pūkais aplipusiu šaliku. Tyliai atsisveikino. Niekas nepastebėjo, kaip jis dingo. Išbėgęs į lauką užsirūkė. Stovėjo prie kultūros centro išėjimo. Į pastatą veržėsi būrys linksmų paauglių. (Raudonai išteptais žandais). Traukdamas dūmą, apžiūrinėjo paneles, kurios linksmos ir nerūpestingos brovėsi į kultūros centrą. Vaikinai užstojo kelią. Jos krykštaudamos „žnaibė“ „bernelių“ šonus.
Gatvėje šurmuliavo gausybė (skubančių) žmonių. Vyrai ir moterys (poromis ir pavieniui, maišėsi sraute) buvo pagauti vienodos nuotaikos. Gal jų emocijos nebuvo panašios, bet veidų išraiškos įstabiai vienodos.
A. baigęs rūkyti paspjaudė ant nuorūkos ir nuspriegė į šalį. „Gancaras“ nusileido šalia šiukšlių dėžės. Vaikinas įsimaišė į minią. Eidamas namo, žiūrėjo į praeivių veidus. Dėsningumas! Vyrai apgirtę. Moterys pakylėtos...
Įsėdo į viešąjį transportą. A. Mendelsono dėmesį patraukė sena moteris. Ji sėdėjo viena. Kramtė lakuotus nagus. Verkė. Nubėgęs tušas ryškino veido raukšles. Žliumbė tyliai. Neišleisdama jokios aimanos. Žiūrėjo pro langą. Kartas nuo karto atsisukusi apžiūrinėjo keleivius. Liežuviu laižė viršutinę lūpą, tarsi bandydama pasiekti nosį. Ant dešinio skruosto buvo priklijuotos dvi „širdelės“, viena vos laikėsi.
Svyruodama atsistojo. Ji girta. Tik dabar A. tai pastebėjo. Priėjo prie durų. Kitoje stotelėje išlipo. A. Mendelsonas matė, kaip ji apsikabino kelio ženklą. Autobusas pasuko į kitą gatvę. Girta močiutė su „širdelėmis“ ant skruosto dingo iš akių.
Artėdamas prie namų, A. Mendelsonas stabtelėjo prie vaikų darželio tvoros. Atsirėmė į ją. Žiūrėdamas į bendrabutį, kuriame gyvena, traukė į save nikotiną ir dervas... Galvoje sukosi bereikšmės, abstrakčios mintys. Tarsi „trumpametražiai“ filmai, vaizdiniai keitė vaizdinius.
„Žiema. Naktis. Stulpą apsikabinusi moteris. Tabako kvapas. Įtampa. Ilgesys. Nusivylimas. Tiesa. Sąžinė. “