Kandidatas. Toras (II)

Taip viskas ir prasidėjo. Berniukas buvo gabus, susikaupęs, kūrybingas. Lipdyt jam sekėsi, puikiai jautė formą, tad Toras mielai būtų mokęs jį ir toliau, tačiau neilgai trukus Pijaus susidomėjimas skulptūra užgeso.

Leila gi ir toliau jam rašydavo kone kasdien. Pradžioje Torui patiko jos santūrūs laiškai ir neapsimestinis susižavėjimas jo darbu. Imponavo, kad vertino jo nuomonę, klausdavo, o svarbiausia – klausydavo patarimų, netgi dėl berniuko auklėjimo. Pijaus tėčio beveik niekuomet nebuvo namie, o Toras net vaizdais retokai apsikeisdavo su saviškiu. Savotiškas revanšas, nieko daugiau.
Kaip mielai jis grįžtų į senus laikus, kai vakarais šalia sukinėjosi jo paties sūnus, o naktimis karštakraujė žmonelė  šokdavo  pašėlusius viliotinius vienais apatiniais!  Bet kelio atgal nebebuvo, o gyvenimas tęsėsi.

Užsimiršti padėjo darbas, o ir laisvalaikį pastaruoju metu stengėsi panaudot prasmingai. Pakalbintas seno pažįstamo, pradėjo slapta šviest ir protint valdžios mulkinamus piliečius. Įslaptintos organizacijos nariai, įvairių virusų pagalba įsilauždavo į gyventojų kompiuterines sistemas ir siųsdavo perspėjimus dėl vienų ar kitų papildų žalingumo. Skleidė tiesas apie gryno oro naudą žmonijai o ypač vaikams. Ragino tėvus natūraliai susilaukt kūdikių, ir nesikišt į jų DNR su įvairiausiais pageidavimais, net tokiais nekaltais, kaip plaukų ar akių spalva.

Sekliams užblokavus keletą pagrindinių jų serverių, Toras pasisiūlė tą pačią informaciją atspausdint ant popieriaus, kurio jam bemat parūpino buvęs bendramokslis Benas, jau gimnazijoje pasižymėjęs kaip didžiausias nenuorama ir peštukas.

Ir lankstinukai, ir skrajutės išėjo nuotaikingi bei vykusiai iliustruoti – kitaip ir būti negalėjo, juk Toras į juos sudėjo visą savo neišnaudotą kūrybinę energiją. Pačius lankstinukus išnešiodavo savanoriai, dažniausiai jaunimas, palikdami juos gyventojų pašto dėžutėse, o skrajutes paprastai paleisdavo iš savo oromobilių. Suvis smagiausia, kad Toro skleidžiama informacija buvo gyventojų laukiama ir skaitoma, vien jau dėl to, kad tai buvo bene vienintelė spausdinta literatūra, vis kažkas gyva, tikra, lyg senų gerų laikų atsiminimas. Todėl piliečių pasąmonę tie tekstai prabudindavo  greičiau, nei bet kokios trumpai pasirodančios ir greitai ištrinamos žinutės, kurias valdžia vadindavo tiesiog spamu.

„Gal taip ir geriau“, - mintyse guosdavosi. „Pagaliau gyvenu prasmingai, dirbu, kai dirbasi, dalinuosi žiniomis, kai turiu kuo dalintis, o jei noriu intymumo, tiesiog įeinu į sistemą ir pasiimu jį. “

Dvasiniam bendravimui puikiai tiko Leila: kažkas šioje moteryje jam buvo be galo artima. Rodos, ji  suprato viską: ir meną, ir jo skulptūras, ir netgi jį patį. Iš dalies tai buvo labai jausminga, apsiskaičiusi moteris, atvira naujiems potyriams, žinioms.
Tačiau tuo pat metu ji buvo ir be galo naivi, netgi šiek tiek infantili. Klausydavo jo kaip maža paklusni mergytė kad klauso mokytojo, kiekvieną pastabą priimdavo už gryną pinigą, o pagirta taip nuoširdžiai džiaugdavosi, kad jam kartais būdavo jos tiesiog gaila.
Trikdė jos nuolatinis nepasitikėjimas, noras aiškintis santykius, netgi bandymai kontroliuoti,  vis tas moteriškasis pradas...

Nors Toras paskelbė karą papildams, atpalaiduojantiems, raminantiems ir bet kokiems medikamentams, be jokio būtino reikalo veikiantiems žmogaus metabolizmą, imuninę bei nervų sistemas, jis sunkiai įsivaizdavo Leilą be nuotaiką subalansuojančių papildų, nes ir su šiais ji nebuvo itin stabili.
Ypač Leilos nerimas paūmėjo Torui įsitraukus į pogrindinę veiklą, mat nesulaukus jo dėmesio dieną kitą, moteris iškart pasijusdavo apleista ir be galo nelaiminga.  Torui net nesuspėjus pasilabint,  Leila bemat užpildavo nesibaigiančiais klausimais: ką jis taip ilgai veikė, apie ką galvojo, kaip jautėsi tada, kai pasakė jai aną, kodėl nepasirodė, kai jai pasirodė, kad jis jau apskritai niekuomet nebepasirodys, ir taip toliau, ir panašiai.

Iš pradžių jam savotiškai imponavo naujosios draugės besąlygiškas atsidavimas, tačiau kaip moteris ji vis dar jo netraukė, arba traukė nepakankamai stipriai. Gal tik retkarčiais,  kai jos balsas pradėdavo skausmingai trūkčiot, o skruostas riedėdavo ašaros, jam norėdavosi pasisodint ją ant kelių ir glostyt prieš plauką, kaip murkiantį Grantą.
Ir visgi  pusiau juokais, pusiau rimtai vadino Leilą savo mūza, juk pastaruoju metu tik ji vienintelė skatino jį kurti. Nuoširdus žavėjimasis jo darbu, tikėjimas, kad viskas, ką jis daro yra vertinga, darė jam įspūdį. Juk ne tik Samanta, bet ir nei vienas artimas bičiulis netikėjo menu. Taip, jis turėjo pirkėjų, bet šie tik atsiimdavo užsakymą ir pradingdavo. Išskyrus tą lemtingąją meno žinovę, kuri ir sugriovė jo santuoką.

Ar todėl, kad vis dar ilgėjosi savo buvusios žmonos, ar dėl to, kad pačiai Leilai trūko kažkokios paslapties, vitališkumo, o judviejų ryšiui – elementarus adrenalino, stačia galva nert į kitus artimus santykius, greičiausiai jau iš anksto pasmerktus, Toras nejuto jokio poreikio. Pakako dešimties-penkiolikos minučių sueities greito sekso svetainėje. Merginą tokiems santykiams susirast buvo paprasta, kaip nusičiaudėt, mat pasiūla gerokai viršijo paklausą. Net jeigu pats dalyvaut tingėdavo, o paskutiniu metu tai nutikdavo vis dažniau, tiesiog stebėdavo merginų išdykavimas.

Pastaruoju metu Torą vis mažiau domino moterys, jo gyvenime apskritai sumažėjo aistros. Nebe tokį pasitenkinimą teikė net lipdymas, dirbo tiesiog iš inercijos ir jog tai laikina, bet padėtis nesikeitė jau gerą mėnesį.
Mašinaliai keldavosi, rengdavosi, bėgdavo krosą, mašinaliai lipdydavo, ką užsibrėžęs, pradėjo vis labiau vengt žmonių, ypač atviravimų, kurių ir anksčiau ne itin mėgo.

Tad kai išgirdo skambutį į duris ir vaizdo kameroje pamatė jau seniai beregėtą vaikystės draugą, akimirą net sudvejojo, ar atvert jam duris.
Atvėrė. Benas buvo aiškiai susijaudinęs.

- Tu vienas? Nieko nelauki?
- Ne. Užeik.
- Luktelk, aš tuoj, - Benas nulingavo link savo autobusiuko.
Greičiausiai vėl prašys kur nors įsilaužt, ką nors patikrint,  - pagalvojo. Toras garsėjo savo sugebėjimu nulaužt daugumą paprastesnių sistemų, vis tik be dailės ir skulptūros buvo studijavęs ir informatiką, tačiau taip ir nepabaigė.

Jaunystėje buvo mėgėjas pašniukštinėt savo merginas, o dabar šios žinios tarnauja kur kas kilnesniems tikslams.
Tiesa, kelis kartus buvo įsilaužęs ir į Leilos sistemą, kai sumanė patikrint, kas ji per paukštė. Ir būtent Leila labiausiai apstulbino savo realių minčių ir elgesio neatitikimu.  Juodraščiuose kabojo laiškai, adresuoti jam, Torui. Vieni pilni aistros, kiti – pykčio, treti – nuolankumo. Atviri, skausmingi, kai kurie net erzinančiai verksmingi.
O pačiam Torui, po keleto nekalbadienių, ji nusiųsdavo maždaug tokio turiniu žinutę: „Labutis, pražuvėli:) Kaip tavo pabaisiukas avataras, ar vis dar nerado namų? Galėčiau jį įsivaikinti, Pijus anądien kaip tik paprašė broliuko:) „

Jam būtų visai patikę, jei ta vėjavaikiška, linksmų plaučių moteriškė ir būtų tikroji Leila. Su tokia Leila jis galėtų ne tik dalintis lova, bet ir kurti ilgalaikius santykius. Bent jau virtualius, kaip kad jo Samanta. Juk šiaip ar taip Leila buvo ištekėjusi, nepaisant to, kad jos vyro beveik niekuomet nebuvo šalia.

Tačiau tikroji Leila kabojo juodraščiuose – užsispazmavusi, nusižeminusi, nuolat kenčianti, greičiausiai dėl  itin žemos savivertės - negailestingai konstatavo vyriškis.
Tikroji Leila jam atsiskleisdavo ir bendraujant virtualiai. Jai nieko nereiškė apsiašaroti dėl kiekvieno šiurkštesnio juoko ar draugiško pasišaipymo.  Pradžioje jis net suglumdavo, bandydavo ją ramint, bet ilgainiui liovėsi. Kelis kartus ji buvo ne juokais pyktelėjus ir atjungus jį nuo sistemos. Pirmą kartą jis nerimavo, o antrą, trečią ir visu kitus kartus paprasčiausiai ramiai sulaukdavo, kol ji pat sugrįš. Arba ne.

Kai Toras jau beveik užmiršo, ko laukia, pasigirdo stiprus beldimas jau į dirbtuvių duris. Pamatęs draugą įsirėžusį, tempiantį pianino dydžio, tačiau iš pažiūros lengvesnį daiktą, Toras suskubo jam padėt.

-      Kas tai? Ir kam tu tai man tįsi?

-      Mus seka, biče. Čia popieriaus gaminimo mašina, tik vakar parsivežėm! Aš tau parodysiu, žiūrėk, - didžiuliu matuokliu pasėmęs smulkučių pilkšvai baltų granulių,  Benas pripildė jomis viršutinį mašinos skyrių, į antrąjį pripylė permatomo skysčio, į trečiąjį – baltų miltelių, panašių į krakmolą ir vos spustelėjus mygtuką, pasigirdo tylus dūzgimas. Po keleto sekundžių, lyg iš senovinio kasos aparato pradėjo lįst popierius rulonai, tik gerokai didesni. Popierinis pluoštas čia pat buvo džiovinamas, lyginamas,  šlichtuojamas, padengiamas blizgia plėvele ir pjaustomas pasirinktu formatu.

-      Naujausia technologija. Teko gerokai pasiknist, kol suradom gamintojus, tikriausiai branduolinį ginklą būtų paprasčiau užsisakyt, - išsiviepė Benas.

-  Och, - tesugebėjo išstenėt Toras, čiupinėdamas popierių, lyg šventą rekliviją. Lapai  buvo kvepiantys,  baltutėliai, slidūs. Tai ne tas neapdirbtas, šiurštus ir gruoblėtas popierius, ant kurio buvo spausdinami lankstinukai.

-  Na, ko išpūtei akis, -  griausmingai nusikvatojo draugas. - Čia tik keletui dienų, kol nesurasim geresnės slėptuvės. Tavo valdose nieks neieškos, juk tu švarus. Iki savaitės pabaigos jos nebeliks, pažadu.

Toras linktelėjo beišeinančio draugo nugarai.
Įrenginį pastatė nuošaliausioje dirbtuvių vietoje, tamsiajam kambarėly.  Maišus granulių, baltųjų miltelių dėžes, skysčių kanistrus sukaišiojo tarp savo paties medžiagų, kad nekristų į akis. Net įšilęs iš susijaudinimo vartė instrukciją - pagaliau galės braižyt savo eskizus ranka, ant tikro popieriaus! Ir rašyt tikrus laiškus, kam tik panorės. Būtų smagu nusiųst laiškutį Samantai, tačiau šioji tik susinervins ir net neperskaičiusi sunaikins...
Leilai, jis rašys laiškus Leilai! Ji tikrai įvertins, - džiaugėsi, lyg vaikas.

Įrenginys Toro dirbuvėse dūzgė visą mėnesį, Benas taip ir nepasirodė. O Torui sulig šiuo nauju žaisliuku lyg akyse nušvito. Pripiešė krūvą eskizų, kūrė naujas žinutes gyventojų švietimui, jau net nebederindamas turinio su bendraminčiais,  kone kasdien rašė Leilai laiškus, o svarbiausia, įgyvendino savo seną svajonę – užbaiginėjo komiksą!

Tikrą komiksų knygelę, ir net ne vieną, yra matęs tik vaikystėje, mat senelis anūkams buvo išsaugojęs jų visą dėžę.  Tačiau vėliau, sugriežtinus bausmes už spaudos sandėliavimą, Toro gimdytojai jų visų atsikratė. O mažajam Torui tos knygelės prilygo stebuklui. Ir štai  dabar jis pats tai rašo, pats kuria!

Istoriją pradėjo nuo savęs ir Samantos. Bet žmona vis labiau ir labiau priminė Leilą: tas pats žvilgsnis, ta pati išraiškinga kakta. Tik figūrą paryškino ir padailino nosytę, o plaukus net nebemąstydamas nuspalvino šviesiai. Na štai, kaip nulieta. Reiks jai parodyt prie progos, Toras žinojo, kad Leila supras.

„O gal pasirodyt jai sapne? Kad išvengt tų visų aiškinimųsi, kur ir kodėl buvau dingęs? “, - sukikeno, patenkintas savo idėja.