Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Taip viskas ir prasidėjo. Berniukas buvo gabus, susikaupęs, kūrybingas. Lipdyt jam sekėsi, puikiai jautė formą, tad Toras mielai būtų mokęs jį ir toliau, tačiau neilgai trukus Pijaus susidomėjimas skulptūra užgeso.

Leila gi ir toliau jam rašydavo kone kasdien. Pradžioje Torui patiko jos santūrūs laiškai ir neapsimestinis susižavėjimas jo darbu. Imponavo, kad vertino jo nuomonę, klausdavo, o svarbiausia – klausydavo patarimų, netgi dėl berniuko auklėjimo. Pijaus tėčio beveik niekuomet nebuvo namie, o Toras net vaizdais retokai apsikeisdavo su saviškiu. Savotiškas revanšas, nieko daugiau.
Kaip mielai jis grįžtų į senus laikus, kai vakarais šalia sukinėjosi jo paties sūnus, o naktimis karštakraujė žmonelė  šokdavo  pašėlusius viliotinius vienais apatiniais!  Bet kelio atgal nebebuvo, o gyvenimas tęsėsi.

Užsimiršti padėjo darbas, o ir laisvalaikį pastaruoju metu stengėsi panaudot prasmingai. Pakalbintas seno pažįstamo, pradėjo slapta šviest ir protint valdžios mulkinamus piliečius. Įslaptintos organizacijos nariai, įvairių virusų pagalba įsilauždavo į gyventojų kompiuterines sistemas ir siųsdavo perspėjimus dėl vienų ar kitų papildų žalingumo. Skleidė tiesas apie gryno oro naudą žmonijai o ypač vaikams. Ragino tėvus natūraliai susilaukt kūdikių, ir nesikišt į jų DNR su įvairiausiais pageidavimais, net tokiais nekaltais, kaip plaukų ar akių spalva.

Sekliams užblokavus keletą pagrindinių jų serverių, Toras pasisiūlė tą pačią informaciją atspausdint ant popieriaus, kurio jam bemat parūpino buvęs bendramokslis Benas, jau gimnazijoje pasižymėjęs kaip didžiausias nenuorama ir peštukas.

Ir lankstinukai, ir skrajutės išėjo nuotaikingi bei vykusiai iliustruoti – kitaip ir būti negalėjo, juk Toras į juos sudėjo visą savo neišnaudotą kūrybinę energiją. Pačius lankstinukus išnešiodavo savanoriai, dažniausiai jaunimas, palikdami juos gyventojų pašto dėžutėse, o skrajutes paprastai paleisdavo iš savo oromobilių. Suvis smagiausia, kad Toro skleidžiama informacija buvo gyventojų laukiama ir skaitoma, vien jau dėl to, kad tai buvo bene vienintelė spausdinta literatūra, vis kažkas gyva, tikra, lyg senų gerų laikų atsiminimas. Todėl piliečių pasąmonę tie tekstai prabudindavo  greičiau, nei bet kokios trumpai pasirodančios ir greitai ištrinamos žinutės, kurias valdžia vadindavo tiesiog spamu.

„Gal taip ir geriau“, - mintyse guosdavosi. „Pagaliau gyvenu prasmingai, dirbu, kai dirbasi, dalinuosi žiniomis, kai turiu kuo dalintis, o jei noriu intymumo, tiesiog įeinu į sistemą ir pasiimu jį. “

Dvasiniam bendravimui puikiai tiko Leila: kažkas šioje moteryje jam buvo be galo artima. Rodos, ji  suprato viską: ir meną, ir jo skulptūras, ir netgi jį patį. Iš dalies tai buvo labai jausminga, apsiskaičiusi moteris, atvira naujiems potyriams, žinioms.
Tačiau tuo pat metu ji buvo ir be galo naivi, netgi šiek tiek infantili. Klausydavo jo kaip maža paklusni mergytė kad klauso mokytojo, kiekvieną pastabą priimdavo už gryną pinigą, o pagirta taip nuoširdžiai džiaugdavosi, kad jam kartais būdavo jos tiesiog gaila.
Trikdė jos nuolatinis nepasitikėjimas, noras aiškintis santykius, netgi bandymai kontroliuoti,  vis tas moteriškasis pradas...

Nors Toras paskelbė karą papildams, atpalaiduojantiems, raminantiems ir bet kokiems medikamentams, be jokio būtino reikalo veikiantiems žmogaus metabolizmą, imuninę bei nervų sistemas, jis sunkiai įsivaizdavo Leilą be nuotaiką subalansuojančių papildų, nes ir su šiais ji nebuvo itin stabili.
Ypač Leilos nerimas paūmėjo Torui įsitraukus į pogrindinę veiklą, mat nesulaukus jo dėmesio dieną kitą, moteris iškart pasijusdavo apleista ir be galo nelaiminga.  Torui net nesuspėjus pasilabint,  Leila bemat užpildavo nesibaigiančiais klausimais: ką jis taip ilgai veikė, apie ką galvojo, kaip jautėsi tada, kai pasakė jai aną, kodėl nepasirodė, kai jai pasirodė, kad jis jau apskritai niekuomet nebepasirodys, ir taip toliau, ir panašiai.

Iš pradžių jam savotiškai imponavo naujosios draugės besąlygiškas atsidavimas, tačiau kaip moteris ji vis dar jo netraukė, arba traukė nepakankamai stipriai. Gal tik retkarčiais,  kai jos balsas pradėdavo skausmingai trūkčiot, o skruostas riedėdavo ašaros, jam norėdavosi pasisodint ją ant kelių ir glostyt prieš plauką, kaip murkiantį Grantą.
Ir visgi  pusiau juokais, pusiau rimtai vadino Leilą savo mūza, juk pastaruoju metu tik ji vienintelė skatino jį kurti. Nuoširdus žavėjimasis jo darbu, tikėjimas, kad viskas, ką jis daro yra vertinga, darė jam įspūdį. Juk ne tik Samanta, bet ir nei vienas artimas bičiulis netikėjo menu. Taip, jis turėjo pirkėjų, bet šie tik atsiimdavo užsakymą ir pradingdavo. Išskyrus tą lemtingąją meno žinovę, kuri ir sugriovė jo santuoką.

Ar todėl, kad vis dar ilgėjosi savo buvusios žmonos, ar dėl to, kad pačiai Leilai trūko kažkokios paslapties, vitališkumo, o judviejų ryšiui – elementarus adrenalino, stačia galva nert į kitus artimus santykius, greičiausiai jau iš anksto pasmerktus, Toras nejuto jokio poreikio. Pakako dešimties-penkiolikos minučių sueities greito sekso svetainėje. Merginą tokiems santykiams susirast buvo paprasta, kaip nusičiaudėt, mat pasiūla gerokai viršijo paklausą. Net jeigu pats dalyvaut tingėdavo, o paskutiniu metu tai nutikdavo vis dažniau, tiesiog stebėdavo merginų išdykavimas.

Pastaruoju metu Torą vis mažiau domino moterys, jo gyvenime apskritai sumažėjo aistros. Nebe tokį pasitenkinimą teikė net lipdymas, dirbo tiesiog iš inercijos ir jog tai laikina, bet padėtis nesikeitė jau gerą mėnesį.
Mašinaliai keldavosi, rengdavosi, bėgdavo krosą, mašinaliai lipdydavo, ką užsibrėžęs, pradėjo vis labiau vengt žmonių, ypač atviravimų, kurių ir anksčiau ne itin mėgo.

Tad kai išgirdo skambutį į duris ir vaizdo kameroje pamatė jau seniai beregėtą vaikystės draugą, akimirą net sudvejojo, ar atvert jam duris.
Atvėrė. Benas buvo aiškiai susijaudinęs.

- Tu vienas? Nieko nelauki?
- Ne. Užeik.
- Luktelk, aš tuoj, - Benas nulingavo link savo autobusiuko.
Greičiausiai vėl prašys kur nors įsilaužt, ką nors patikrint,  - pagalvojo. Toras garsėjo savo sugebėjimu nulaužt daugumą paprastesnių sistemų, vis tik be dailės ir skulptūros buvo studijavęs ir informatiką, tačiau taip ir nepabaigė.

Jaunystėje buvo mėgėjas pašniukštinėt savo merginas, o dabar šios žinios tarnauja kur kas kilnesniems tikslams.
Tiesa, kelis kartus buvo įsilaužęs ir į Leilos sistemą, kai sumanė patikrint, kas ji per paukštė. Ir būtent Leila labiausiai apstulbino savo realių minčių ir elgesio neatitikimu.  Juodraščiuose kabojo laiškai, adresuoti jam, Torui. Vieni pilni aistros, kiti – pykčio, treti – nuolankumo. Atviri, skausmingi, kai kurie net erzinančiai verksmingi.
O pačiam Torui, po keleto nekalbadienių, ji nusiųsdavo maždaug tokio turiniu žinutę: „Labutis, pražuvėli:) Kaip tavo pabaisiukas avataras, ar vis dar nerado namų? Galėčiau jį įsivaikinti, Pijus anądien kaip tik paprašė broliuko:) „

Jam būtų visai patikę, jei ta vėjavaikiška, linksmų plaučių moteriškė ir būtų tikroji Leila. Su tokia Leila jis galėtų ne tik dalintis lova, bet ir kurti ilgalaikius santykius. Bent jau virtualius, kaip kad jo Samanta. Juk šiaip ar taip Leila buvo ištekėjusi, nepaisant to, kad jos vyro beveik niekuomet nebuvo šalia.

Tačiau tikroji Leila kabojo juodraščiuose – užsispazmavusi, nusižeminusi, nuolat kenčianti, greičiausiai dėl  itin žemos savivertės - negailestingai konstatavo vyriškis.
Tikroji Leila jam atsiskleisdavo ir bendraujant virtualiai. Jai nieko nereiškė apsiašaroti dėl kiekvieno šiurkštesnio juoko ar draugiško pasišaipymo.  Pradžioje jis net suglumdavo, bandydavo ją ramint, bet ilgainiui liovėsi. Kelis kartus ji buvo ne juokais pyktelėjus ir atjungus jį nuo sistemos. Pirmą kartą jis nerimavo, o antrą, trečią ir visu kitus kartus paprasčiausiai ramiai sulaukdavo, kol ji pat sugrįš. Arba ne.

Kai Toras jau beveik užmiršo, ko laukia, pasigirdo stiprus beldimas jau į dirbtuvių duris. Pamatęs draugą įsirėžusį, tempiantį pianino dydžio, tačiau iš pažiūros lengvesnį daiktą, Toras suskubo jam padėt.

-      Kas tai? Ir kam tu tai man tįsi?

-      Mus seka, biče. Čia popieriaus gaminimo mašina, tik vakar parsivežėm! Aš tau parodysiu, žiūrėk, - didžiuliu matuokliu pasėmęs smulkučių pilkšvai baltų granulių,  Benas pripildė jomis viršutinį mašinos skyrių, į antrąjį pripylė permatomo skysčio, į trečiąjį – baltų miltelių, panašių į krakmolą ir vos spustelėjus mygtuką, pasigirdo tylus dūzgimas. Po keleto sekundžių, lyg iš senovinio kasos aparato pradėjo lįst popierius rulonai, tik gerokai didesni. Popierinis pluoštas čia pat buvo džiovinamas, lyginamas,  šlichtuojamas, padengiamas blizgia plėvele ir pjaustomas pasirinktu formatu.

-      Naujausia technologija. Teko gerokai pasiknist, kol suradom gamintojus, tikriausiai branduolinį ginklą būtų paprasčiau užsisakyt, - išsiviepė Benas.

-  Och, - tesugebėjo išstenėt Toras, čiupinėdamas popierių, lyg šventą rekliviją. Lapai  buvo kvepiantys,  baltutėliai, slidūs. Tai ne tas neapdirbtas, šiurštus ir gruoblėtas popierius, ant kurio buvo spausdinami lankstinukai.

-  Na, ko išpūtei akis, -  griausmingai nusikvatojo draugas. - Čia tik keletui dienų, kol nesurasim geresnės slėptuvės. Tavo valdose nieks neieškos, juk tu švarus. Iki savaitės pabaigos jos nebeliks, pažadu.

Toras linktelėjo beišeinančio draugo nugarai.
Įrenginį pastatė nuošaliausioje dirbtuvių vietoje, tamsiajam kambarėly.  Maišus granulių, baltųjų miltelių dėžes, skysčių kanistrus sukaišiojo tarp savo paties medžiagų, kad nekristų į akis. Net įšilęs iš susijaudinimo vartė instrukciją - pagaliau galės braižyt savo eskizus ranka, ant tikro popieriaus! Ir rašyt tikrus laiškus, kam tik panorės. Būtų smagu nusiųst laiškutį Samantai, tačiau šioji tik susinervins ir net neperskaičiusi sunaikins...
Leilai, jis rašys laiškus Leilai! Ji tikrai įvertins, - džiaugėsi, lyg vaikas.

Įrenginys Toro dirbuvėse dūzgė visą mėnesį, Benas taip ir nepasirodė. O Torui sulig šiuo nauju žaisliuku lyg akyse nušvito. Pripiešė krūvą eskizų, kūrė naujas žinutes gyventojų švietimui, jau net nebederindamas turinio su bendraminčiais,  kone kasdien rašė Leilai laiškus, o svarbiausia, įgyvendino savo seną svajonę – užbaiginėjo komiksą!

Tikrą komiksų knygelę, ir net ne vieną, yra matęs tik vaikystėje, mat senelis anūkams buvo išsaugojęs jų visą dėžę.  Tačiau vėliau, sugriežtinus bausmes už spaudos sandėliavimą, Toro gimdytojai jų visų atsikratė. O mažajam Torui tos knygelės prilygo stebuklui. Ir štai  dabar jis pats tai rašo, pats kuria!

Istoriją pradėjo nuo savęs ir Samantos. Bet žmona vis labiau ir labiau priminė Leilą: tas pats žvilgsnis, ta pati išraiškinga kakta. Tik figūrą paryškino ir padailino nosytę, o plaukus net nebemąstydamas nuspalvino šviesiai. Na štai, kaip nulieta. Reiks jai parodyt prie progos, Toras žinojo, kad Leila supras.

„O gal pasirodyt jai sapne? Kad išvengt tų visų aiškinimųsi, kur ir kodėl buvau dingęs? “, - sukikeno, patenkintas savo idėja.
2016-12-04 22:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-23 10:15
sesė_mėta
Dabar klausimas: kaip tu planavai? Ar pasakojimas iš Toro pusės bus tęsinys ar atskiras pasakojimas? Jei atskiras, tai ten kur kalbi apie Toro veiklą "sveikos gyvensenos" kryptimi man norėjosi daugiau paaiškinimo.

"Pijaus tėčio beveik niekuomet nebuvo namie, o Toras net vaizdais retokai apsikeisdavo su saviškiu." - kuo saviškiu?

Aha, man tos pašto dėžutės irgi ne į temą, jei prisimeni Leilos pasakojimą, kad popieriaus buvo sunku gauti. kam jos reikalingos, jei nėra popieriaus? Gal lankstinukus geriau palikti prie durų, ar prilipinti prie sienų, na nežinau, kur nors kitur.

"permatomo skysčio"? Gal skaidraus užtektų?

Bet ir vėl Toras labiau kabina, negu kabino Leila. Tobulėjate, autore. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-07 17:39
Lengvai
Toks techninis klausimas, kokios dar pašto dėžutės, jeigu pusę gyvenimo žmonės gyvena virtualioje erdvėje?

Visa kita - gerai, neturėčiau prie ko kabintis, lengva, neįpareigojanti fantastika. Man, beje, Toras patinka labiau nei Leila, tiksliau Toro perspektyvos pasakojimas. Jis (pasakojimas) - gyvesnis, ne tiek daug prikaišiota techninių aprašymų(ar tik nesikartoju) ir yra daugiau aplinkos, skaitant Leilą buvo jausmas, kad viskas visada vyksta viename uždarame kambaryje. Brrrr

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 20:15
Aurimaz
Palauksiu kūrinio pabaigos, nes išties nesinori komentuoti kai nematai iki galo, kas ir kaip.

Viena svarbi detalė - Toro versijoje pats kūrinio pasaulis šaudo per siūles. Kadangi Leilos versijoje jis nebuvo aiškiai nupasakotas iki galo, dabar ima atsiskleisti tam tikros smulkios detalės, kurios mane pagauna nepasiruošusį (ar nenusiteikusį joms). Pats kūrinys išties stokoja gilesnio apmąstymo iš autoriaus pusės. Antra vertus, intriga vis dar išlaikoma.

Ai, galiu dar iš anksto perspėti, jog kaip skaitytojas, iš sekančios dalies tikrai tikiuosi vieno iš dviejų - atomazgos arba intrigos pagilėjimo. Kadangi ši dalis kartu su praeita sukelia šiokį tokį stagnacijos pojūtį, sekančioje bet kokia stagnacija garantuotai pereis į nuobodulį. Nepamiršk pagalvoti apie mus, savo skaitytojus. Mes esame godūs.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 15:48
cerera
Loke, Bosco, dėkinga už palaikymą :)!!!

Širše, tavo lūkestis buvo teisingas, nes iš Leilos pozicijos viskas taip ir atrodė. O Toras jų santykius vertino kiek kitaip, iš čia ir ta dviprasmybė.

Andrėnai, labai teisingos pastabos. Visos. Ir dėl perlų :))
O šiaip jau nerašau ir nesiekiu rašyt madingai ir nelabai mėgstu trumpus kūrinius. Čia tik šiaip, eksperimentas, deja, ne itin pasiteisinęs. Ar bent jau nepritaikytas vyriškai auditorijai, kaip parodė komentarai :)))
Skaičiau tavo Prieštamsį. Man asmeniškai smagiau skaitėsi, nei kad dabartinės miniatiūros. Ir stilius artimesnis manajam.Tobulėji, reiškias, nes juk maniškis akivaizdžiai niekam tikęs, ar ne taip :) ?
Na aš čia tik taip liūdnai juokaujau, žinoma... :)

Bevardi, jau supratau, ko tau reikia: veiksmo, tempo ir įtampos, bet man kažkodėl rašosi visai kitaip :) Verčiau jau pats papublikuok ką nors, tavo bent jau nenuobodūs!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-05 23:46
Andrėnas
Kalba daugumoje sklandi, tačiau perlų dar palieki. Pavyzdėlis: Nebe tokį pasitenkinimą teikė net lipdymas -> Net lipdymas neteikė pasitenkinimo. Jauti skirtumą?

Kuomet lendi į technologijas, kurių nežinai 100% - arba konsultuokis, arba specialiai būk labai paviršutiniška. Pvz. vietoje įvairių virusų pagalba įsilauždavo geriau jau rašyk trumpai - įsilauždavo. Lai skaitytojas pats susigalvoja kaip. Tas pats galioja apie popieriukų palikinėjimą pašto dėžutėse (iš kur toks anachronizmas?) bei barstymą iš orlaivio (health and safety anyone?).

Neskubėk mėtyti sakinių į naujas pastraipas, ypač kai to pasekoje pastraipa prasideda žodžiu "Tad".

Jeigu tai būtų dalis ilgo romano, monotoniškas aprašymas dar būtų pamanoma, nors šiais laikais nemadinga. Trumpame kūrinyje mano nuomone netinka. Man asmeniškai kol kas tai labiau primena labai gerus autoriaus užrašus kūriniui - susidėliojai kas toks Toras, kaip ir kodėl reaguoja, o jau paskui aprengsi išeiginiais nuotykių irgi lyrikos rūbeliais, apkabinėsi pagalbiniais veikėjais, ir prikiši pilnas kišenes puikių dialogų. Būčiau labai nieko prieš tokį kūrinį paskaityti, kad ir po pusmečio ar metų.
O kad ginkdie nenusimintum - gavau lygiai tokią pačią pastabą, kai išdidžiai atnešiau ir pateikiau rašykams savo (vis dar nepabaigtą) romaną "Prieštamsis". Jei tingi skaityti patį kūrinį, tai bent jau peržvelk komentarus. Yra labai gerų ir naudingų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-05 21:23
Loke1
šauniai sumanei istoriją papasakoti is kitos puses.
Gaunasi filosofine mintis. :)
Uztikrinciau rašai dalis apie Torą.
Patiko dalis apie tikrąją Leilą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-05 18:24
lllllllll
Gana įtikinamas moteriškas portretas. Nors ši dalis yra lyg ir Toro perspektyvos, bet vistiek nuolat pramuša Leilos pasaulis, jausmai ir samprotavimai. Nieko keisto, sunku persiorientuoti taip greitai į priešingą lytį :)
Paties Toro paveikslas ir pasaulėjauta nekliūna, jis yra vyriškas ir visai logiškas - taip, tikrai mes kartais elgiamės :))
Galbūt šioje dalyje, jeigu ji vidurinė, reikėtų gilesnės peripetijos, negu seno draugo atsilnkymas ir naujo žaislo atsiradimas. Galbūt sugalvojus kažkokį esminį lūžį, istorijos krypties pakeitimą, būtų ir pačiai įdomiau rašyti tą vidurį ?
Dėstymas, kaip visuomet sklandus, kalba turtinga, daugumoje vietų gana išjausta, bet dėl pasakojimo strūktūros priekaištai iškieka tie patys.

Dar norėjau atkreipti dėmesę į štai šitą sakinį:
" Tačiau vėliau, sugriežtinus bausmes už spaudos sandėliavimą, Toro gimdytojai jų visų atsikratė. O mažajam Torui tos knygelės prilygo stebuklui..."
Ne pats sakinio turinys čia svarbus, bet jo struktūra ir kaip pateikiama informacija. Iš karto yra paaiškinama knygų naikinimo priežastis. O norėtųsi dar paspėlioti, dėl ko iš mažylio buvo atimtas stebuklas ir džiaugsmas.

Kaip bebūtų, žavi lengvas dėstymas, aiškumas, geri psichologiniai portretai. Laukiame istorijos išrišimo Toro akimis ;)

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-05 12:11
pikta kaip širšė
Skaičiau skaičiau ir supratau, kad su šituo tekstu yra tik vienas blogas dalykas - skaitytojo lūkestis ir įsivaizdavimas. Tiesiog pagavau save svarstant, kad Toro meilė Leilai per mažai išreikšta. Ir tik tada žybtelėjo "pala pala, mieloji, o kas tau sakė, kad toks daiktas, kaip meilė Leilai išvis egzistuoja?". Pasirodo turėjau kažkokį šio teksto įsivaizdavimą ir bukai juo sekiau, nelabai įsigilindama į tai, ką sako autorė. Po šio "atradimo" daug kas sustojo į savo vietas ir mano pastabų rezervuaras ištekėjo, lyg sušaudytas iš kokio Ak 4MT
Pasistengsiu sekančią dalį skaityti atviromis akimis ir be jokio išankstinio įsivaizdavimo, kaip turėtų būti ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-04 23:34
matrica qr
Tau puikiai sekasi! Labai sklandžiai rašai, tikrai miela skaityti. Tik tie šiuolaikiški vardai kažkiek grąžina į tikrovę ir  negi tėvai nesugalvoja vaikams naujesnių vardų? O gal jie perduodami iš kartos į kartą? Taip kaip Toras - skandinavų dievybė. O Leila tai grynai arabiškas vardas, įdomu ar dar laikosi ji Korano ir dengia savo plaukus hidžiabu? O Grantas - negalima gyvūnų vadinti žmogaus vardais! Taip kaip karvių Vilmomis ar Ramunėmis.
Matai koks aš šiandien griežtas :)
Pasibariau ir nekantriai lauksiu tęsinio 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą