Jaučiu, girdžiu, atsimenu kiekvieną žodį, bet iš kur tai, kieno jie? Atmintyje miglojasi ir tik vėliau apniukusioje erdvėje neskuba įsišviesdamas įsiterpti žmogaus siluetas: galva žila, panosėje trumpai pakirpti ūsiukai, švarkas atlapotas ir matosi spalvotais kvadratais „išrašyti“ baltiniai, o ant kaklo – palaidai, nevaržomai užrištas žalias, lengvas šalikas. Dar vis neatpažįstu, bet girdžiu:
– To turbūt neišmoksi, net jei labai norėsi, bet jei trūksta kelių varžtelių, tai gali bandyti rašyti.
Ak, atsiminiau. Tai pasakų kūrėjas Kęstutis Kasparavičius. Būtent taip išgirstu, taip matau jį, atsakantį į klausimėlį: kas įkvepia rašyti pasakas? Ir pasijuntu laimingu, nes galiu numanyti, spėlioti, įtarti, norėti sužinoti: kažin, be kelių varžtelių savo knygelę „ Tas mano AŠ“ rašė Pranas? Apie tai joje nekalba, tačiau lyg atsimenu, kad kažkur skaitęs, kažkur rašęs apie tai.
– Ir, regis, rimtai tai daręs, – atsiliepė į mano mintis ant palangės nutūpęs varnas.
– Tu, Goliau? Kaip tu čia? Kokie vėjai atpūtė? Seniai matėmės, – regisi, tiek pat kartų iškalbu tuos pačius pasisveikinimo žodžius, kiek jis ant šios palangės tūpė. Niekuomet nebuvo dažnas. Ir nereikėjo. Susitikdavome daug kur.
– Nori pasakyti, kad jau sunkiai skraidau? Yra kaip yra. Ir Pranas rašo: „Varnas Golius nutūpė į savo lizdo pušį ir iškvėpdamas nuovargį atsiduso “...
– Fantazuoja?
– Nuovargio neiškvėpsi. Ir tokie supratimai manęs nevargina, bet... Labas, Vidini. Sakei, kad seniai matėmės. Įdomu, kada?
– Labas. Tu - ką? Neprisimeni? Netoliau už gegužę. Tarkim, apie Jonines. Bet argi reikia stebėtis. Aš jau neprisimenu, kaip mano pusryčiai atrodę
– Butelį gersim? – ūmai klausdamas atsiliepė varnas ir nuo palangės stryktelėjęs prie kompiuterio, dar netikėčiau iš po skverno išsitraukė butelį „Bajorų“. O sako, kad stebuklų nebūna. Golius su degtinės buteliu!
Žiūrėjau į butelį kaip nepažįstamą žvėrį ir, ko gero, pirmą kartą taip aiškiai suvokiau, koka stiprybė jame tūno, kokie ugnikalniai kūrenasi. Ir šie keli žodžiai ne tuoj atsirado
– Goliau, ir tu? – veptelėjau. O jis:
– Įpilk, tuomet ir durnų klausimų neatsiras.
Įpyliau. Sau irgi nemažiau. Tačiau dingo ne tik klausimai, bet ir žodžiai. Tokia gera tyla užgriuvo, kad... be žodžių supratau, jog dar reikia po vieną.
Tylos, regisi, irgi nesumažėjo, bet matau, kai akyse atsiverčia kalendoriaus lapelis. Tas pats, su nupiešta trispalve ir su užrašu:
Sausis. 2019
Saulė teka 08: 42, leidžiasi 16: 02, d. ilgumas 7. 20
Delčia, 25 mėnulio diena
1
ANTRADIENIS
– Nepyk, Vidini, –prakalbo varnas Golius, bet atėjau pas tave ne geriausių ketinimų paskatintas. Pirmas kartas mano gyvenime toks, kad nenujaučiu, kada Pranas sugrįš. Žinau, supai jį, išsupai, bet vis dažniau išgirstu ir tavo nerimą, tarkim, skundą, kad nežinai, kas tave išsupo. Daug apkalbų, tačiau numanai jų pobūdį ir į tikrovę nepriimi. Va, ir pats mąstai apie pasakų rašytojus. Garbė jiems. Tačiau visi tingi pagalvoti, kas atsitinka, kai galvoje kelias varžteliais per daug.
– Ar ir taip būna?
– Nežinau. Ir neįsivaizduoju, kaip tie varžteliai atrodo.
Todėl nei giriu, nei peikiu, kad pradėjai neršti Prano knygą. Juolab, kad ji kaip paveldas tau palikta. Taip juk?
– Yra dokumentai, Goliau. Vadžios antspaudais užtėkšti.
– Na va. Ir dokumentai yra, – pasikartojo žinią varnas Golius, nors nepamaniau, kad jis to nežinojęs. – Yra, yra, – atsiliepiau dar kartą. – Ne dovana gi, o būtent paveldas. Man tai solidžiau atrodo.
– Man irgi, kaip sakai, solidžiau atrodo. O dabar klausyk, Vidini, ir spęsk: atėjau tavęs paprašyti leidimo būti man prie jos redagavimo. Prano knygoje būtinai reikia surasti vietų ir jas įkuždėti taip, kad jos neatrodytų pasakomis. Suprask, Vidini, suprask – įkuždėti tai, kas ne tik tau, man, Pranucui ar dar kažkam, bet ir visam šilinių kraštui labai rūpi. Ar bent privalėtų rūpėti. Kad nebūtų tokių nuoskaudų dėl nežinojimo, kas, kur Vidinį supo. Kaip atrodęs jo lopšys, kaip...
Neatrodė, kad varnas Golius skubėjo tokią kalbą sakyti. Neatrodė, kad ji paini ir kad nesuprantu apie ką jis kalba, tačiau mano akys it iečių antgaliais įsibedė į varną ir anas sunerimo.
–Trečiosios, Vidini, nekelsiu. Ne žemes keliukais šliaužioju, o dangumi skraidau. Ir vis dėlto, gerbiamas redaktoriau, ką atsakysite į mano prašymą.
– Nepasitiki manimi?
– Nepasitikiu, Vy Vidini. Pranucu taip pat. Ir nė vienu, palikusį šĮ kraštą. Žiūrėk, tai vienas, tai kitas pargrįžta, neretai netgi slapstydamiesi ir net iš kapų kaip kurmiai iškapsto artimiausių žmonių palaikus. Viešpatie, atleisk jiems, bet man, varnui Goliui, taip padaryti neįmanoma.
– Patylėsiu, Goliau.
– Tai ne geriausias dalykas. Štai, matau ant tavo stalo popieriaus lapas. Irgi tyli. Tačiau krustelėk, pabudink. Ir ką išgirsim? Na, pabandyk Tu geriau skaitai.