7. Tas mano AŠ: o sako, kad stebuklų nebūna. Antai, Golius su degtinės buteliu!

    Jaučiu, girdžiu, atsimenu kiekvieną žodį, bet iš kur tai, kieno jie? Atmintyje miglojasi ir tik vėliau apniukusioje erdvėje neskuba  įsišviesdamas įsiterpti žmogaus siluetas: galva žila, panosėje trumpai pakirpti ūsiukai, švarkas atlapotas ir matosi spalvotais kvadratais „išrašyti“ baltiniai, o ant kaklo  – palaidai, nevaržomai užrištas žalias, lengvas šalikas. Dar vis neatpažįstu, bet girdžiu:
  – To turbūt neišmoksi, net jei labai norėsi, bet jei trūksta kelių  varžtelių, tai gali bandyti  rašyti.
  Ak, atsiminiau. Tai pasakų kūrėjas Kęstutis Kasparavičius. Būtent  taip  išgirstu, taip matau jį, atsakantį į klausimėlį: kas įkvepia rašyti pasakas? Ir pasijuntu laimingu, nes galiu numanyti, spėlioti, įtarti, norėti sužinoti: kažin, be kelių varžtelių savo knygelę „ Tas mano AŠ“  rašė Pranas? Apie tai joje nekalba, tačiau lyg atsimenu, kad kažkur  skaitęs, kažkur rašęs apie tai.
  – Ir, regis,  rimtai tai  daręs, – atsiliepė į mano mintis ant palangės nutūpęs  varnas.
– Tu, Goliau? Kaip tu čia? Kokie vėjai atpūtė? Seniai matėmės, – regisi, tiek pat  kartų iškalbu tuos pačius pasisveikinimo žodžius, kiek  jis ant šios palangės tūpė. Niekuomet nebuvo dažnas. Ir nereikėjo. Susitikdavome daug kur.
– Nori pasakyti, kad jau sunkiai skraidau? Yra kaip yra. Ir Pranas  rašo: „Varnas Golius nutūpė į savo lizdo pušį ir iškvėpdamas nuovargį atsiduso “...
  – Fantazuoja?
  – Nuovargio neiškvėpsi. Ir tokie supratimai manęs nevargina, bet... Labas, Vidini.  Sakei, kad  seniai matėmės. Įdomu, kada?
  – Labas. Tu - ką?  Neprisimeni?  Netoliau už gegužę. Tarkim, apie  Jonines. Bet argi reikia stebėtis. Aš jau neprisimenu, kaip  mano  pusryčiai atrodę
  – Butelį gersim? – ūmai klausdamas atsiliepė varnas ir nuo palangės  stryktelėjęs prie kompiuterio, dar netikėčiau iš po skverno išsitraukė butelį „Bajorų“. O sako, kad stebuklų nebūna. Golius su degtinės  buteliu!
  Žiūrėjau į butelį kaip nepažįstamą žvėrį ir, ko gero, pirmą kartą taip aiškiai suvokiau, koka stiprybė jame tūno, kokie ugnikalniai kūrenasi. Ir šie keli žodžiai ne tuoj atsirado
  – Goliau, ir tu? – veptelėjau. O  jis:
  – Įpilk, tuomet ir durnų klausimų neatsiras.
  Įpyliau.  Sau irgi nemažiau. Tačiau dingo ne tik klausimai, bet ir  žodžiai. Tokia gera tyla užgriuvo, kad... be žodžių supratau,  jog dar  reikia po vieną.
    Tylos, regisi, irgi nesumažėjo, bet matau, kai akyse atsiverčia  kalendoriaus  lapelis. Tas pats, su  nupiešta trispalve ir  su užrašu:

Sausis. 2019
Saulė teka 08: 42, leidžiasi 16: 02, d. ilgumas 7. 20
Delčia, 25 mėnulio diena

                1
                ANTRADIENIS

    – Nepyk, Vidini, –prakalbo varnas Golius, bet atėjau pas tave ne  geriausių  ketinimų paskatintas. Pirmas  kartas mano gyvenime toks, kad nenujaučiu, kada Pranas sugrįš.  Žinau, supai jį, išsupai, bet vis  dažniau išgirstu ir  tavo nerimą, tarkim, skundą, kad nežinai, kas tave išsupo. Daug apkalbų, tačiau numanai jų pobūdį ir į tikrovę nepriimi.  Va, ir pats mąstai apie pasakų rašytojus. Garbė jiems. Tačiau visi  tingi  pagalvoti, kas  atsitinka, kai galvoje kelias varžteliais  per daug.
  – Ar ir taip būna?
  – Nežinau. Ir neįsivaizduoju, kaip tie varžteliai atrodo.
Todėl nei giriu, nei  peikiu, kad pradėjai neršti Prano knygą. Juolab, kad ji kaip paveldas tau palikta. Taip juk?
  – Yra  dokumentai, Goliau. Vadžios antspaudais užtėkšti.
  – Na va. Ir dokumentai yra, – pasikartojo žinią varnas Golius, nors  nepamaniau, kad jis to nežinojęs. –  Yra, yra, – atsiliepiau  dar kartą. – Ne dovana gi, o būtent paveldas. Man  tai solidžiau atrodo.
  – Man irgi, kaip sakai,  solidžiau atrodo. O  dabar klausyk, Vidini, ir  spęsk: atėjau tavęs paprašyti leidimo būti man prie jos redagavimo. Prano knygoje būtinai reikia surasti vietų ir jas įkuždėti taip, kad jos neatrodytų pasakomis. Suprask, Vidini, suprask – įkuždėti tai, kas ne  tik tau, man, Pranucui ar dar kažkam, bet ir visam šilinių kraštui labai rūpi. Ar  bent privalėtų  rūpėti. Kad nebūtų tokių nuoskaudų dėl  nežinojimo, kas, kur Vidinį supo. Kaip atrodęs jo lopšys, kaip...
  Neatrodė, kad varnas Golius skubėjo tokią kalbą sakyti. Neatrodė, kad ji paini ir kad  nesuprantu apie ką jis kalba, tačiau mano akys it iečių antgaliais  įsibedė į varną ir anas sunerimo.
  –Trečiosios, Vidini, nekelsiu. Ne žemes keliukais šliaužioju, o  dangumi skraidau. Ir vis dėlto, gerbiamas  redaktoriau, ką atsakysite  į  mano prašymą.
  – Nepasitiki manimi?
  – Nepasitikiu, Vy Vidini.  Pranucu taip pat. Ir nė vienu, palikusį šĮ kraštą. Žiūrėk, tai vienas, tai kitas pargrįžta, neretai netgi slapstydamiesi ir net iš kapų kaip  kurmiai iškapsto artimiausių  žmonių  palaikus. Viešpatie, atleisk  jiems, bet man, varnui Goliui, taip  padaryti neįmanoma.
  – Patylėsiu, Goliau.
  – Tai ne  geriausias dalykas.  Štai,  matau  ant  tavo  stalo  popieriaus lapas. Irgi  tyli.  Tačiau krustelėk, pabudink.  Ir ką išgirsim? Na, pabandyk Tu geriau skaitai.