Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pabundu. Fuhhh.. gerai, kad tai tik sapnas. Susapnuok gi tu man tokią nesąmonę. Kitas pasaulis, magai, ko tik nesusapnuosi, reikia Ramintai papasakoti.
Atsimerkiu, apsidairau. Kas vakar buvo? Mes apsistojome kitame viešbutyje? Ne. Pas mus gi skrydis vakare. Buvome Ostijoje, o paskui.. Prisiminimai užliejo įvykių nuotrupomis tarsi kino filmo kadrai. Ne jau, tai tikra? Aš gi nežinia kur, o Raminta.. ji gi jaudinasi, o mama, o idealioji sesė..
Širdis kalatoja krūtinėje. Pašokau iš lovos, karštligiškai galvodama, jei yra portalas į čia, turėtų būti ir atgal. Einu ieškoti Hovardo, kad sugražintų mane atgal. Koks adaptuotis, aš noriu namo. Ten manęs laukia. Man dar ruoštis įskaitai, kitaip skrisiu iš univero.
Su tokiomis mintimis ryžtingai nuėjau ieškoti magų. Išeinu į koridorių. Hmm.. O kur gi jų ieškoti? Apsidairau, žiūriu iš kito koridoriaus galo link manęs eina Hovardas, apsirengęs į šviesius leginsus ir ornamentu puošta balta tunika.
- Labas, atleisk nespėjau ateiti tau pabundant, - tarė jis artėdamas. – Kaip tu jautiesi?
- Gerai.
- Eime pasikalbėsime.
Nuvedė mane į vakarykštį kabinetą. Įsitaisiau aukštoje kėdėje kaip ir vakar. Jis atsisėdo prie stalo ištraukė popieriaus lapą.
- Taip, pradėkime nuo to, kad užpildysime blankus tavo asmenybės registravimui mūsų pasaulyje.
- Palauk. Aš nenoriu likti jūsų pasaulyje. Jei yra portalas, reiškia jus galite sugražinti mane atgal.
- Leira, aš maniau, kad tu jau susitaikei su tuo kad liksi čia. Mūsų pasaulis tik gauna atėjūnus, mes negalime tavęs gražinti atgal. – žiūrėdamas man į akis, ramiai aiškina Hovardas. – Šis portalas yra vienpusis. Jis sukurtas taip, kad kas papuola į mūsų pasaulio sluoksnį jis pritraukia, kad atėjūnai neišsibarstytų po mūsų žemes. Mums patogiau juos pasitikti ir padėti čia pritapti. Pas mus yra atėjūnų registracija ir adaptaciniai kursai, mūsų valstybė išskiria pradinį išlaikymą tokiems kaip tu, kad galėtumėt pradėti čia naują gyvenimą.
Eidama čia, buvau nusiteikusi atgauti savo gyvenimą. Gal kiek nevykusį, gal ne tobulą, bet savo. Su įprastomis man gyvenimo sąlygomis, net su pastoviai neišlaikytomis sesijomis, bet mano. Toks koks yra, be pagražinimų.
Užgriuvo suvokimas, kad atgal aš nebegrįšiu. Nebegrįšiu. Koks baisus žodis, kai suvoki jo prasmę, jog atgal kelio nėra, kad niekas nebebus taip kaip buvo. Kaip ten be manęs mama, o tobula sesuo? Norėjosi verkti. Akys prisipildė ašarų, bandydama jas suvaldyti pamirksėjau, bet.. Pravirkau. Karštos ašaros rieda mano skruostais. Kaip gali sugriūti per vieną akimirką mano dvidešimt dviejų metų gyvenimas. Praradau viską. Aš gi jauna. Nebaigiau studijų ir įskaitos neperrašiau, niekada jau neperrašysiu. Pasidarė taip gaila savęs ir savo nevykusio gyvenimo.
Sėdžiu priešais Hovardą, jis padavė man servetėlę, galvoju apie savo trumpą nevykusį gyvenimą. Aš dar tiek nepamačiau, nepadariau, dar tiek nepatyriau. Susigraudinau dar labiau. Kodėl gi man taip nesiseka? Aš nežinia kur, kažkokiam Dievo užmirštam užkampyje. Gal užkampyje būtų geriau o čia visas pasaulis, dar ir magiškas. Hmm.. magiškas. Gal ne viskas taip blogai? Aš gi nenumiriau. Ko aš čia verkiu? Nusivaliau ašaras. Aš kitame pasaulyje. Dar ir magiškame. Nu kas nenorėtų į tokį papulti. Žada, kad padės adaptuotis ir šiokį tokį išlaikymą. Kiti apie tai gali tik pasvajoti, o man tai tapo realybe. Reiškia reikia pradėti naują, geresnį gyvenimą. Patirti, tai, ko nespėjau savo pasaulyje. Ašaros išdžiūvo, nuotaika pakilo, pakėliau akis į Hovardą.
Jis šypsosi mane stebėdamas.
- Pildom dokumentus? - paklausė šypsodamasis, imdamas į rankas rašiklį.
- Pildom.
- Sakyk vardą ir kiek tau metų.
- Leira Bareikaitė, dvidešimt du metai.
- Leira Avorija, nuo šiol tokia tavo pavardė. Nes tu atvykėlė iš kito pasaulio. – paaiškino jis man. – Raštinga?
- Studijavau universitete iki šiol, – pasakiau kiek tyliau, nuleidusi akis.
- Čia irgi galėsi studijuoti. – entuziastingai tarė Hovardas pildydamas dokumentus. - Jos kaip tik prasidės po mėnesio. Dabar pas tave bus dviejų savaičių adaptaciniai kursai. Tau kaip mažam vaikui paaiškinsiu viską apie mūsų gyvenimą. Taip pat privalėsi išmokti mūsų įstatymus.
- Gerai.
- Su šiuo blanku nueisi į registratą ir užsiregistruosi, tau išduos asmenybę patvirtinančią apyrankę ir skirs lėšų pragyvenimui, kad galėtum čia įsikurti. Apsigyvensi štai šiuo adresu. Čia geras kainos ir kokybės santykis. – paduodamas man dokumentus ir adresą užrašytą ant popieriaus lapo. - Visada gali pakeisti gyvenamąją vietą, jei tik panorėsi. Nuo rytojaus ateini čia devintai valandai, aš tau pravesiu kursą. Klausimai?
- Į kurią pusę man dabar eiti ir kur yra parduotuvės, nes aš turiu tik šiuos drabužius, tariau žiūrėdama į savo smėlio spalvos bridžus ir baltus marškinėlius.
- Kur eiti registruotis aš tau parodysiu, o tau tinkamos parduotuvės, - užrašė ant dar vieno lapelio kelis adresus ir padavė man, - šios. Perėjimo metu ant tavęs buvo kuprinė, štai jį. - ištraukė iš po stalo ir padavė mano kuprinę.
Mes išėjome iš kabineto ir nuėjome prie išėjimo, kur aš jau buvau. Apsidairiau, tą pati gatvė, žmonės skuba savo reikalais. Saulė šviečia, ne karšta, pučia gaivus vėjelis, įkvėpiau, čia oras neužterštas, gaivus.
- Matai tą pastatą gatvės pabaigoje? – parodė į dešinę pusę, kurioje gan toli matėsi skersai stovintis aukštesnis už kitus namas.
- Aha.
- Tau reikia ten nueiti, dėl registracijos, gyvensi tu nuo to pastato paėjus du kvartalus į kairę, tiesiai, į dešinę ir pamatysi. Paskui pavaikščiok po miestą susipažink su juo.
- Ačiū ir iki rytojaus.
- Iki.
Su jauduliu einu registruotis naujame pasaulyje ir naujame gyvenime. Dairausi į visas puses bandydama įsiminti kelią. Gatvės danga išklota gražiu šviesiu marmuru, aplinkui balti dviejų aukštų namai. Gražu. Nei vienos šiukšlės visur tvarkinga. Čia bus gera gyventi, nutariau dairydamasi į visas puses.
Maniau, kad labai išsiskirsiu iš minios, bet aš klydau. Čia žmonės vaikščioja apsirengę labai įvairiai, taip kad mano apranga nei kiek nepatraukė jų dėmesio. Tik vyrai daugumoje vilki leginsus ir tunikomis, buvo ir su mums įprastomis kelnėmis, bet su leginsais daugiausiai. Moteris, rengėsi, kiek spėjau pamatyti įvairiausiai. Kažkokios mados krypčių neįžvelgiau.
Registracija įvyko labai sklandžiai, padaviau Hovardo užpildytus blankus, man užmovė apyrankę, kuri kaip mat įaugo į mano riešą. Man paaiškino, kad tai yra mano pasas ir atsiskaitomoji kortelė viename. Gaila nepaklausiau kiek turiu pinigų ir kam jų užteks, nes man reikia apsipirkti ir dar gyventi ir dar.. nežinia ko man čia gali prireikti.
Pažiūrėjau į lapelio adresą ir nuėjau klaidžioti miesto gatvėmis ieškodama, kur aš apsigyvensiu. Einu neskubėdama, dairausi į naują pasaulį. Dar nežinau kuo jis skiriasi nuo mūsų. Žmonės kažkur eina, saulė šviečia, gal švariomis gatvėmis? Ir gražiais baltais namukais, bet ir pas mus yra baltų namų miestai. Gal tuo kad nemačiau nei vieno automobilio ar kitos transporto priemonės, grynu oru.
Suradau nurodytą lapukę adresą, tai niekuo neišsiskiriantis baltas dviejų aukštų namas kaip ir dauguma jų čia. Pabeldžiau į duris. Skambučio nėra, aš gi nežinau, kaip šiame pasaulyje įeiti į kitų namus. Man atidarė stambi pusamžė moteriškė.
- Laba diena, man sakė, kad čia galėčiau apsistoti, - pradėjau aš.
- Kas tau taip sakė? – gan grubiai paklausė ji.
- Hovardas mane čia atsiuntė, – nedrąsiai atsakiau, pagalvojusi, jog suklydau.
- Aaa, jei Hovardas gali, užeiti. Tu nevietinė?
- Ne.
Ji nusivedė mane į antrą aukštą, parodė man nedidelį butuką, paprastas interjeras, šviesiai dažytos sienos, svetainė su sofa ir staliuku ir miegamasis su lova ir spinta, koridoriuje vonios kambarys. Viskas švaru, gražu ir jauku. Ko dar norėti?
- Nori su maitinimu ar be?
- Pradžiai gal su maitinimu, kol apsiprasiu.
- Gerai, aš Magda, kuo tu vardu?
- Aš Leira.
- Valgyti nori?
Prisiminiau, kad aš paskutinį kartą valgiau pusryčius, savo pasaulyje viešbutyje, kai čia papuoliau, nieko burnoj neturėjau. Suvokiau, kad valgyti noriu ir net labai, atsakydamas į mano mintis sugurgė pilvas.
- Taip, labai. – išraudau sutrikusi.
- Už dvidešimt minučių nusileisk į apačią paruošiu tau pietus.
Likau kambaryje viena. Apėjau aplinkui dar kartą viską apžiūrėjau. Kiek čia gyvensiu, nežinau. Pradžiai reikia apsiprasti, baigti kursus, o paskui žiūrėsiu, kaip klostysis įvykiai.
Išėmiau iš kuprinės drabužius, išdėliojau į spintą. Jie beveik neužėmė vietos, taigi į trumpą kelionę ir tik rankinį bagažą ėmiau minimum daiktų. Man reikia apsipirkti. Daug nepirksiu, kol kas tik būtiniausius daiktus. O rytoj kai susitiksiu su Hovardu paklausiu, kuriam laikui, jų pinigų man gali užtekti. Ko tai abejoju, kad man išskyrė daug pinigų prabangiam gyvenimui, būtų pernelyg neįtikėtina.
Skaniai pavalgiusi šeimininkės paruoštus pietus, paklausiau Magdos, kur yra lapelyje nurodytos parduotuvės ir nuėjau apsipirkti, bei apžiūrėti miesto, kur praleisiu gal būti likusį gyvenimą.
Eiti reikėjo netoli, vos kelis kvartalus. Užėjau į parduotuvę, o drabužiai kaba ne ant pakabu, o ant kažko nematomo ore, kai tik įėjau, drabužiai sujudėjo ir į priekį išplasnojo mano didžio drabužiai su visais mano išlinkimais. Taip aš galėjau matyti, ar gražiai gulės drabužis ant manęs. Galiu teigti, kad tai superinis išradimas. Išsirinkau, sau kelis komplektus laisvalaikio ir elegantiškų drabužių, kitoje parduotuvėje, išrinkau vienus aukštakulnius, kitus patogius be kulno batelius. Galima sakyti aš apsirengusi.
Su pirkiniais, patenkinta apsipirkimu grįžau namo. Išdėliojusi pirkinius, nusileidau vakarienei, kur manęs jau laukė Magda.
Ji man įdėjo į lėkštę skaniai kvepiančio maisto, pati atsisėdo greta. 
- Žinau, kad Hovardas siunčia man atėjūnus, kaip tu čia papuolei, mergyt? – paklausė ji.
- O pas jus daug tokių buvo? – paklausiau kramtydama skaniausią kada valgytą daržovių troškinį.
- Ne daug, bet buvo.
- Ir kokie jie?
- Keistoki, - pradėjusi juoktis atsakė man.
- O aš jums irgi keista?
- Taip, jus visi ne tokie.
- Aišku. Aš iš kito pasaulio, vakar netikėtai papuoliau į šį. Vaikščiojau su drauge po griuvėsius ir staiga aš jau čia. – atsakiau nusiminusi. Prisiminiau savo mamą, sesę, draugę, kaip jos ten?
- Nepergyvenk mergyt, viskas susitvarkys. – guodžia mane Magda, pamačiusi mano pasikeitusią nuotaiką. -  Nėra nieko blogo kas neišeitų.
- Pas mus irgi taip sako, tik dar priduria - į gerą.
- Matai visuose pasauliuose žino, kad nereikia nusiminti, viskas bus gerai. - paguodė ji mane.
- Tikiuosi, - giliai atsidusau.
Pavalgiusi padėkojau ir nuėjau į kambarį. Ką veikti? Televizoriaus nėra, kompiuterio irgi. Nėr ką veikti. Ką šio pasaulio žmonės veikia vakarais? Pasiklojau lovą, atsiguliau ir ilgai varčiausi negalėdama užmigti. Mane kamavo mintys, kas bus? Kaip bus? Ar pritapusiu? Savo pasaulyje apsupta pažįstamų žmonių ir įprastos aplinkos, žinodama taisykles, buvau užtikrinta dėl ateities, o čia.. Nors kas iš to? Štai aš čia ir viskas kitaip. Aš žinau, kad prisitaikysiu, išmoksiu gyventi šiame pasaulyje, bet kol kas jaučiuosi nesaugiai ir labai vieniša.
Ryte atsikėliau neišsimiegojusi. Iš kur žinoti dabar rytas ar dar ne? Hmm.. Mano telefonas laiko nerodo, ryšio nėra, pats kol kas veikia. Reiks Hovardo paklausti, kaip čia su laiku, juk jie turėtų turėti laikrodžius. Kaip kitaip gali žinoti kiek valandų.
Nusipraususi ir susitvarkiusi nusileidau į apačią, Magdos nebuvo, pusryčiai stovėjo ant stalo uždengti dangčiu. Aš pas ją viena gyvenu? Ko tai kitų nuomininkų nesimato, o namas ne toks mažas. Ar aš čia taip vėlai nusileidau, kad visi jau pavalgė ir išėjo?
Papusryčiavusi, jau žinomomis gatvelėmis nuėjau pas Hovardą. Kabinetas uždarytas, nieko nėra. Atsisėdau prie įėjimo ant suoliuko stebėdama skubančius praeivius. Žiūrėdama į gatvę supratau ko trūksta man šiame pasaulyje, o gi nesigirdi paukščių čiulbėjimo. Ir čia nėra žalumos. Visas miestas balto akmens, jei yra gėlės, tai tik vazonose. Prisiminiau, kad dar nemačiau nei musės, nei kokio kito erzinančio skraiduolio.
- Labas, tu vėluoji, - tarė Hovardas, ištraukdamas mane iš minčių.
- Labas, pasiteisinsiu tik tuo, kad mano laikrodis nebeina, o kitur aš jų nemačiau, nežinau kiek dabar valandų ir žadintuvo neturiu.
- Tuomet čia mano kaltė. Žiūrėk. – tarė jis pravesdamas ranka virš savo įaugusios į odą apyrankės ir ore prieš jo akis pasirodė elektroninis laikrodis, -  dabar jei nori nustatyti žadintuvą, padaryk taip, matai šį žadintuvo ženkliuką? Prilieti ir nurodai kada tau reikia keltis, - paaiškino jis man.
Aš atkartojau, tai yra pravedžiau ranka virš savo apyrankės ir nieko. Vėl pravedžiau ir vėl nieko. Pakėliau į Hovardą akis.
- Kai ranka virš apyrankės galvok apie laikrodį ir iš delno siųsk signalą į apyrankę.
Aš kaip gera mokinė, po kelinto karto sugebėjau „pasiųsti signalą“.
- Pas mus magijos pasaulis ir daug kas valdoma mintimis, turėsi prie to priprasti.
- O ką dar šį apyrankė gali?
- Daugiau nieko.
- O kiek pas mane pinigų, kaip sužinoti?
- Taip pat kaip su žadintuvų, pravesi virš jos ir pamatysi.
- Sakyk, o pas mane daug pinigų, nežinau kiek galiu išleisti.
- Pas tave pakankama suma pragyvenimui ir pradžiai, nes dažniausiai papuola čia be nieko, turėtų užtekti pragyvenimui, drabužiams ir maistui keliems mėnesiams į priekį.
- Hovardai, ar daugiau nieks neatkeliavo per portalą? – paklausiau žiūrėdama į jį su viltimi. Juk Raminta buvo gretimoje salėje, gal irgi užėjo į tą pačią ieškodama manęs ir pamatė užrašą.
- Leira, suprask, per šį portalą labai retai kas atkeliauja, kartą, du per kelis metus. Neturėk bergždžių vilčių ir kuo greičiau susitaikyk, pačiai bus lengviau.
Mes su juo užsiiminėjom iki vakaro, negaliu pasakyti, kad pavargau, bet žinių gavau daug. Kai kas taip kaip ir pas mus, kai kas ženkliai skiriasi. Pas juos negalima trukdyti asmens jei jis nepakėlė į tave akių arba neatsakė į tavo žvilgsnį, kitaip skaitomas grubus kito asmens privatumo pažeidimas, kas užtraukia atsakomybę, tai yra gali pasodinti vienai parai, jei tas asmuo geranoriškai neatleis. Čia dauguma žmonių turi magijos, magai skirstosi pagal galią ir jų valdomą stichiją.
Kaip atskira magų kategorija yra magai-drakonai, pagal legendą, kadaise gyvenantis drakonas pasidalino su jais savo krauju ir nuo to laiko jie galingesni ir skiriasi tuo, kad žymiai ilgiau gyvena, jie sveikesni, žaizdos greičiau gija, jei dar yra kokių privalumų, jie laiko tai paslaptyje, nes gyvena kaip atskira bendruomenė. 
Mūsų pamokos vyko ne tik jo kabinete, mes daug vaikščiojom po miestą, jis man rodė ir aiškino kas leidžiama kas ne, viską kaip mažam vaikui. Dvi savaitės adaptacinių kursų prabėgo akimirksniu. Paskutinę kursų dieną jis manęs paklausė kokie ateities planai.
Pati netikiu, kad tai sakau, nes mokytis man nesiseka ir nesinori, bet reikia kažko išmokti šiame pasaulyje, kad galėčiau dirbti ir gyventi, abejoju, kad mane ilgai išlaikys jų valstybė.
- Aš norėčiau stoti mokytis, reiks pažiūrėti ką siūlo jūsų akademija. Kaip tai daroma?
- Visi norintys studijuoti atvyksta į Akademiją per priėmimo savaitę, kai testuoja, kas kam tinkamas.
- Tą prasme, ne pats renkiesi, o jie?
- Taip, jie patikrina ir būna pasiūlymai, kai kuriems iš kelių pasiūlymų būna tik vienas.
- O jei pats kažko nori?
- Leira, tavęs nieks čia nemokys to, kas tau ne prie širdies ar kam esi negabi.
- O iš kur jie žino ko aš noriu?
- Tam yra skirtas magiškas kristalas, jis žino kam esi tinkama.
- Tu minėjai, kad jūsų pasaulyje visi turi daugiau arba mažiau magijos, o kaip gi aš?
- Tave reikia patikrinti, dauguma iš jūsų turėjo.
- O kaip tai padaryti?
- Kai stosi tave patikrins ir sužinosi.
- O yra kažkokia medžiaga pagal kurią galima būtų pasiruošti stojamiesiems egzaminams?
- Kam?
- Egzaminams, nu testams, žinių patikrinimui, – bandau paaiškinti parinkdama žodžius.
- Ne. Viskas kas yra, tai tavyje, viso kito išmokys Akademija.
- O man užteks pinigų mokėti už mokslus?
- Pas mus studijos nemokamos. Bet paskui reiks atidirbti paskirtoje vietoje. Metų skaičių nurodys pagal pasirinktas studijas.
Adaptaciniai kursai baigėsi. Aš vis labiau ilgėjausi namų ir savo geriausios draugės. Man liko vienintelis pažįstamas, Hovardas, su kuriuo palaikėm ryšį. Jis kaip įmanydamas stengėsi, kad čia pritapčiau. Jo palaikymas man padėjo sulaukti stojamųjų į Akademiją.
2016-12-02 08:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 21:03
Aurimaz
"Mes su juo užsiiminėjom iki vakaro, negaliu pasakyti, kad pavargau, bet žinių gavau daug."

Jėzau, kokie abu ištvirkę. Užsiiminėjo...

Tavo kūrinys kol kas atrodo pernelyg utopinis ir naivus. Kitas pasaulis, visi ten žino apie galimus atėjūnus iš kitur. Priima juos išskėtę rankas ir netgi turi paruošę sistemą šiems adaptuoti. Aš irgi taip norėčiau. Rimtai gražiai atrodo, bet literatūriniai kūriniai nėra rašomi apie stagnuojančius dalykus. Jie rašomi apie problemas, ir kuo neįprastesnes. Nuotykiai, detektyvai, siaubo istorijos, romantika - nė vieno iš šių elementų kol kas nevystai. Galima sakyti, jog kol kas tik pieši pasaulį dailiomis spalvomis. Taip, kūrinio pasauliai gali būti tokie, bet ne apie juos turi suktis kalba. Galvok kažką siaubingo/išradingo/nuoty...kingo (mano naujadaras)/ romantiško/ intriguojančio savo herojei. Įmesk ją į patį dugną, ar atvirkščiai - iškelk į netikėtas aukštumas, kur ji turėtų kuo daugiau įdomių problemų. Jei to nebus kitoje dalyje - pravalas garantuotas, pažadu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-05 08:08
Muza4Svajokle
Ačiū, Andrėnai.
Gerai kai kažkas iš šalies paskaito, nes pati to nematau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-04 20:52
Andrėnas
"Pas mus gi skrydis vakare", "kalatoja", "kiek pas mane pinigų" - priimtina tik tuo atveju, jei tavo herojė "šneka" ir "pasakoja" slengu, tačiau tokių iškritimų per mažai, kad skambėtų įtikinamai. Dabvar panašiau į klaidas.

pasigendu intrigos - te babkes, te adresą, mokslas ir medicina nemokamai, maistas geras, jei gražiai elgsiesi, galėsi po mėnesio smart-apyrankei tetrį parsisiųsti. Neskaitant vangaus namų ilgesio ir vos juntamos vienatvės, herojei belieka grėsmė numirti iš nuobodulio.

Dialogai pernelyg sintetiniai - pabandyk prieš rašydama įsivardinti 2-3 veikėjo būdo bruožus. Pvz: griežtas, nekantrus, plepus, narciziškas, nuobodžiaujantis, draugiškas ir t.t. Stenkis juos varijuoti, Jeigu Hovardas yra draugiškas, tai Magda geriau jau būtų griežta ar pan.


Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą