Papuoliau!2

2 Skyrius

Nusipirkusios bilietus ir žemėlapį kasoje, apsuptoje gracingų pinijų, nuėjome žiūrėti antikinių griuvėsių. Jau iš čia matosi akmenimis grįstas kelias, griuvėsiai ir vietinės pinijos pasipuošusios žaliomis, spygliuotomis karūnomis. Po jomis daug prikritusių, didesniu už delną, storų kankorėžių su riešutais. Šviečia akinanti saulė, bet nekaitina kaip vasarą, kvepia gaiviu miškų ir ką tik nupjauta žole, puikiausias oras vaikščioti po lauko ekspoziciją.
Vaikštome, dairomės antikinis miestas išties milžiniškas. Aplinkui raudonų plytų apgriuvusių sienų liekanos, kadaise buvusių namų, kareivinių, prašmatnių salių su išblukusiomis freskomis. Išdidžiai stiebiasi į viršų sugriuvusio kapitolijaus kolonos, baltos atletiško sudėjimo nuogų kūnų statulos puošia antikinio miesto aikštę. Didelis amfiteatras stebina savo įspūdingu didžiu ir byloja apie išvystyta kultūra antikos mieste. Mozaikomis išklotos grindys nežinomos šventyklos. Radome buvusias pirties patalpas, kažkuo primenančius turkišką hamamą, kadaise buvusio nuostabaus grožio fontano likučius. O vienose iš griuvėsių patalpų aptikome nuostabią besibučiuojančių vaikų statulą. Įspūdinga, o jei dar pagalvoti kiek jai amžių..
Galima prasieiti antikinio miesto gatvelėmis, kuriais kadaise vaikščiojo tokie pat žmonės, gal būt su tokiais pat troškimais ir svajonėmis kaip ir mūsų. Miestas turi ypatingą dvasią, vaikštant gatvelėmis, galima pajusti tą senovės dvelksmą.
Mėgaudamasios antikinio miesto atmosfera, vaikštome ne be takeliais, o miesto griuvėsiais įeidamos į visus užkaborius, fotografuojamės norėdamos įsiamžinti tarp griuvėsių. Priėjome dar vieną šventyklą, prie įėjimo ant akmens užrašas, apsidairėme ieškodamos lentelės su paaiškinimais - nėra. Užėjome į vidų. Nedidelė salė, mozaikinės grindys. Raminta tik dirstelėjo ir nuėjo į gretimą. Aš stoviu mozaikos piešinio viduryje dairausi. Žiūriu ant sienos užrašas, kas keisčiausia, jis matosi tik iš šio taško, jei kiek atsitrauki į priekį ar į šoną jis išnyksta. Priėjau prie sienos ant kurios yra užrašas, o jo nė pėdsako, grižau atgal, atsistojau piešinio viduryje, jis aiškiai matosi. Hmm..  Keista. Garsiai perskaičiau užrašą, žybtelėjo blykstė.
- Raminta, kam įjungei blykstę? Dabar aš nieko nematau. – nepatenkinta bambu ant Ramintos.
Stoviu apakinta, mirksiu, bandau greičiau susigrąžinti regėjimą, nes prieš akis tik baltas plėmas. Tai nepadeda, prieš akis vis tiek balta. Dairausi, tai kad aš jau normaliai matau, aplinkui balta.
Nesupratau. Patryniau prasivalydama akis. Vėl dairausi. Kodėl aš baltoje marmurinėje salėje, jei ką tik buvau raudonų plytų griuvėsiuose.
Ši salė nei kiek neprimena griuvėsių, balto marmuro sienos ir grindys, labai šviesu, švaru, ant grindų toks pats piešinis, koks buvo mozaikinis.
- Raminta, auuu. Kas per pokštai? Raminta. - šaukiu ją, - Raminta, tai nejuokinga.
Tyla. Nesuprantu, kas nutiko. Negali gi sienos staiga pasikeisti į prašmatnią baltą salę. Čia kažkas ne taip. Vaikštau, dairausi. Hmm.. Manęs taip paprastai neišgąsdinsi, turėtų sugalvoti ką nors baisesnio.
Salės gale pamačiau išėjimą, pagaliau iš čia išeisiu, patraukiau link jo. Tarpdury mane sustabdė leginsais vilkintis pusamžis keistuolis, įdėmiai mane apžiūrėjo, ženklais parodė, kad niekur ne eičiau. Gal jis nebylys? Stoviu, laukiu. Netrukus ateina du aukšti vyrai, keistai apsirengę leginsais ir tunikom. Hm.. nu ir apranga pas juos. Į italus nepanašūs, vieno šviesūs plaukai, kito kiek tamsesni, rugių spalvos, veidas ne toks ir iš vis jie kitokie.
- Kar amub? - klausia aukštas vyras rugių spalvos plaukais.
- Aš jūsų nesuprantu, - atsakau jiems laužyta italų kalba.
Jie palingavo galvomis, paskėsčiojo rankomis, rodo, kad manęs nesupranta. Gal ne taip tariu. Tuomet pasakiau tą pačią frazę angliškai. Ne. Lietuviškai, nei nesitikėjau kad supras. Nesuprato.
Šviesiaplaukis, kiek pagalvojęs pavedžiojo rankomis prie manęs, kažką pamurmėjo ir vėl.
- Kar amub?
Papurčiau galvą parodydama, kad nesuprantu jų. Bet juk jie klausia ne itališkai. Nesuprantu kuri kalba tai galėtų būti. Dažnai išgirdus kalbą, bent numanai kurios kalbos nesupranti, o čia - neaišku. Ir ko jie taip nori su manim pakalbėti, geriau eisiu paieškosiu Ramintos.
- Klausykit vyrai, mes nesuprantam vienas kito ir nereikia, aš visai netrokštu su jumis bendrauti, geriau eisiu paieškosiu savo draugės, - pasakiau jiems norėdama praeiti, bet jie stovi trise praėjime nesitraukdami. Aš kantri, bet ne tiek. Suraukiau antakius, rankas sudėjau ant krūtinės, stoviu prieš juos kaip pasišiaušęs žvirblis.
Šviesiaplaukis nenurimsta, vėl murma mosikuodamas palei mane rankomis.
Kiek galima čia stovėti, gal pravirkti, vyrai juk nepakenčia moteriškų ašarų, pasimeta. Pabandykim gal suveiks. Jau įkvėpiau, kai išgirdau.
- Kas tu? - paklausė eilinį kartą pamurmėjęs šviesiaplaukis, žiūrintis su viltimi į mane.
- Aš Leira, o jus kas?
- Pagaliau, tiko burtažodis, - tarė atsidusęs su palengvėjimu šviesiaplaukis.
- Nu-nu, burtažodis sakai, - pakėliau antakius ir žiūriu į jį skeptiškai, sudėjusi rankas ant krūtinės.
- Taip, niekaip negalėjau parinkti tau tinkamą burtažodį, mes juk nežinome iš kurio tu pasaulio.
Kur aš papuoliau, jis juk čiūžtelėjęs. Reikia nešdintis iš čia ir kuo greičiau.
- Aš gal jau eisiu, netrukdysiu jums žaisti, - bandau juos apeiti, bet jie nepraleidžia.
- Tai nežaidimas, - tarė rimtai tuo tikėdamas ligonis. – Iš kurio tu pasaulio atvykai?
Papulk gi man taip. Gal kur buvo ženklai, kad muziejuje šiandien vyks, tokių persižaidusių kompiuterinių žaidimų pasirodymai, o lig rimti suaugę vyrai, iš pirmo žvilgsnio ir nepasakysi.
- Aš nedalyvauju,
- Iš kurio tu pasaulio? - palinkęs virš manęs kantriai laukia atsakymo.
Tikrai ligonis. Geriau neprieštarauti, o tai pasidarys nenuspėjamu.
- O jus iš kurio pasaulio? – paklausiau ramiai, kad nesunervinčiau bepročio.
- Mes esam Avorijos pasaulyje, miestas vadinasi Avoras, - tai mūsų pasaulio sostinė, - išdidžiai tarė ligonis. - O tu iš kur?
- Fuhh.. – atsidusau, ką galima jam atsakyti, bandau įsijungti į šį žaidimą - Aš ne iš tokios įdomios vietos kaip jus. Aš atkeliavau pas jus iš Romos priemiesčio. Gal aš jau eisiu, man reikia dar draugę susirasti, - tariau bandydama juos apeiti.
- Kur gi tu eisi? - klausia stabdydamas mane ligonis, - nebijok, mes tavimi pasirūpinsime.
Nereikia manim rūpintis, jis gal apsirūkęs, narkomanas koks. Kaip man jų atsikratyti?
- Aš ne viena, kažkur turi būti mano draugė, – atsakiau suirzusi, apeidama juos ir išeidama iš tos nelemtos salės.
Jie mane jau nervina. Kiek galima stovėti ir vaidinti, kad mes ne antikiniuose griuvėsiuose. Gal į bilieto kainą įskaičiuotas šis vaidinimas. Reiks pranešti administracijai, kad nevykęs.
Suirzusi išėjau sparčiu žingsniu ir nustėrau. Atsidūriau, šviesaus akmens salėje su įspūdingo didžio kolonomis. Palei sienas stovi didžiuliai vazonai su nematytais augalais. Viršuje nei lubų nei dangaus nesimato, tik sklinda šviesa. Stoviu priblokšta, nevalingai įsižiojusi, dairausi aplinkui. Negaliu patikėti, kas tai?
- Tai magų susirinkimų salė, - atsakė į mano nebylų klausimą, įėjęs paskui „ligonis“.
Kokie magai? Beprotis. Reikia nešti kudašių iš čia ir kuo greičiau.
- O kaip iš čia išeiti?
- Eime, palydėsiu, - tarė geranoriškai, vesdamas link išėjimo. – Prašau. – nurodė į arką.
Paspartinau žingsnį, norėdama kuo greičiau iš ten ištrukti. Priėjusi išėjimą, lengviau atsipūčiau. Pagaliau. Žengiau pro arką. Išeinu į gatvę. Į gatvę!
Prasmė ta, kad gatvė pilna ten atgal vaikštančių žmonių. Priešais balto akmens namai, gatvės grįstos baltu marmuru. Stoviu spoksau į visą tai bandydama suvokti kas čia vyksta. Raudonų plytų griuvėsiai ir baltut-baltutėlis miestas, juk to negali būti. Negali!
Gal tai dekoracijos? Dairausi sumišusiais jausmais. Kas čia vyksta? Juk to negali būti!
Cha, supratau ir nusišypsojau. Pričiupo mane, palingavau galva su šypsena. Gerai pričiupo, vos nepatikėjau.
- Kur slapta kamera? – garsiai tariau, dairydamasi, laukiu kol prieis vedėja ir nurodys man, kur šypsoti. - Taip, pričiupote mane, galite pasijuokti. – į mane dirstelėjo praeiviai, kaip į keistuolę ir nuėjo toliau. - Gal jau pakaks? Kas per nesąmonė? – šaukiu ieškodama filmavimo grupės. - Kas čia vyksta? – suglumusi paklausiau priėjusio „ligonio“. Širdis smarkiai daužosi, delnai sudrėko, pykina. – Ko tai man negera.
- Ramiau, nesijaudink taip. Kvėpuok, - tarė šalia stovėjęs šviesiaplaukis vyras, kuris atėjo kartu su „ligoniu“. Matydamas mano būseną, pasodino ant gretimo suoliuko.
- Tu gavai šoką, - tarė jis ir palenkė mano galvą prie kelių, – tuoj pribėgs į galvą daugiau kraujo ir pasijusi geriau. Tavo smegenys atsisako priimti pokyčius. Pasistenk kvėpuoti ir nesijaudinti.
Sėdžiu apkabinusi save rankomis, linguoju. Negaliu priimti fakto, kad priešais mane visai kitoks miestas. Jis neantikinis, bet ir šiuolaikiniu negaliu pavadinti, jis tiesiog - kitoks.
- Gal grįžkime į vidų ir pasikalbėkime, - pasiūlė „ligonis“.
Bandau atsistoti, kojos tartum vatinės manęs neklauso. Jie iš abiejų pusių paėmė mane į parankes ir padėjo atsistoti, nuvedė į baltą kabinetą, pasodino ant kėdės, patys atsisėdo prie stalo. Tas kuris mane saugojo liko stovėti prie durų.
- Dabar ramiai pasikalbėkime, - švelniai, kad neišgąsdintų, kalbėjo šviesiaplaukis. – Ar gerai supratau, kad tavo vardas - Leira?
- Taip.
- Mano vardas Hovardas, - prisistatė šviesiaplaukis, - aš esu magas, čia Agėjus – magas gydytojas, o už tavęs stovi Mingirdas, jis pasitinka tokius kaip tu.
- Ką reiškia „tokius kaip tu“? – kiek atsigavusi, pasitikslinau aš.
- Tu atvykai per uždarą portalą į mūsų pasaulį. Ne į miestą, o į kitą pasaulį, - sako jis švelniai, kaip mažai pasimetusiai mergaitei, lėtai pabrėždamas kiekvieną žodį.
Koks kitas pasaulis? Bandau susivokti, mintys padrikos painiojasi, bet aš gerai atsimenu jog vaikščiojau antikinio miesto griuvėsiais. Sėdžiu priešais juos bandydama suvokti, jo pasakytus žodžius. Smegenys sąžiningai neigia kito pasaulio egzistavimą ir aš jiems pritariu.
Kas būdamas blaivaus proto tuo patikėtų? Mano žvilgsnis laksto aplink, apžiūrėdamas kambarį, tai grįždamas į priešais sėdinčius vyrus. Galutinai sutrikau, norėjosi tik susigūžti kamputyje, apsiverkti su žodžiais: „Noriu namooo“
Tai pamatęs Agėjus, pritūpė prie manęs, paėmė už rankos ir švelniai ramina.
- Kvėpuok ramiai, visada sunku priimti tokią žinią, dar ir mūsų pasaulis tave veikia.
Nuo jo rankos sklinda maloni šiluma, ramybės banga perėjo per visą kūną, pasijutau atsipalaidavusi, šiek tiek mieguista, į juos žiūrėjau tarsi pro rūką. Toks jausmas kas viskas sulėtėjo ir aš į šią situaciją žiūriu tarsi iš šalies. Pamažu man palengvėjo.
- Dabar gali kalbėti? – paklausė manęs Hovardas.
Aš jam lėtai linktelėjau. Tikiuosi šiame pasaulyje supranta, šį kūno kalbos gestą.
- Pasakyk man, kaip tu čia patekai ir ką darei prieš patekdama pas mus.
- Su drauge vaikščiojome antikinio miesto griuvėsiais, kadaise ten buvo miestas, dabar tai muziejus po atviru dangumi, - paaiškinau jiems. - Viename iš nedidelių salių pamačiau mozaiką, įėjau apžiūrėti, perskaičiau užrašą ant sienos ir atsidūriau čia.
- Hm.. tokios istorijos dar neteko girdėti, – tarė Hovardas, parėmęs ranka smakrą. – O tavo draugė?
- Nežinau, salė jos nesudomino, ji nuėjo į gretimą, - atsakiau žiūrėdama į juos su viltimi, kad gal suras Ramintą.
- O kokia buvo mozaiką ant grindų, gal atsimeni piešinį?
- Galiu parodyti, - atsakiau ištraukdama savo išmanųjį telefoną ir parodžiau jiems paskutinę daryta nuotrauką.
- Tai portalo ženklas, kaip jis galėjo atsirasti, jūsų pasaulyje? – pakėlęs nuo telefono akis, klausia Hovardas.
Normalu ar ne? Jis manęs klausia.
- Į šį klausimą turėtumėt jus man atsakyti. – tariau žiūrėdama jam į akis. - Mūsų pasaulyje nėra portalų.
- Kaip taip nėra? Jei kažkas išdėliojo jį ant grindų.
- Tu minėjai, kad Mingirdas, pasitinka tokius kaip aš..
- Bet ne iš jūsų pasaulio. Iš jūsų buvo per visą istoriją tik keli žmonės.
- Keista, patys pagalvokite, jei senoviniam mieste buvo portalas, tai turėjo juo naudotis. Pažiūrėkite, gal dar ką atpažinsite, - pasiūliau jiems rodydama nuotraukas iš antikinio miesto.
Tarp nuotraukų buvau ir aš stovinti tarp griuvėsių ir Ramintos nuotraukos.
- Jei surasite šią merginą, - gerklę suspaudė spazmas, akis pritvinko ašarų, negalėdama ištarti nė žodžio giliai įkvėpiau bandydama nurimti.
- Tai tavo draugė?
- Taip. – nulenkiau galvą, bandydama paslėpti neprašytas ašaras.
- Supranti, jei ką išmeta į mūsų pasaulį, jis atsiranda būtent čia, todėl paskirtas budėjimas, kad atvykėliai iš kitų pasaulių neklaidžiotų, nepasimestų papuolę į neįprastą aplinką. Yra tų kurie nesugebėjo priimti mūsų pasaulio ir išprotėdavo. Todėl mes rūpinamės atvykėliais ir padedam jiems čia adaptuotis. Agėjus, tave nuramino ir sulėtino informacijos priėmimą. Dabar tave palydėsime į kambarį ir užmigdysime. Ryt kai pailsėsi, o kūnas šiek tiek adaptuosis prie mūsų pasaulio, aptarsime ateities planus.
Aš te sugebėjau linktelėti. Jų balsai tarsi aidėjo mano galvoje. Viskas sulėtėjo. Akys merkėsi.
Mane palydėjo į gretimą, tokį pat šviesų kambarį su lova, vos atsigulusi su drabužiais iškart užmigau.