Auksinės žvakės kamienu riedėjo auksinis vaškas

Auksinės žvakės kamienu riedėjo auksinis vaškas, vos tik išsilydęs ugnyje. Bėgo žemyn sutikdamas kliūtis - sustingusį kitą vašką. Tačiau laimei žvakidė dar buvo pasidabruota - nepakeitusi spalvos į pigią ir tokią "turginę". Nesvarbu. Reik susikaupti ir baigti nerti "šedevrą", tačiau taip jį įsivaizdavau tik pradedant - ne dabar. Hrm atsikrenkščiu. "Didžiausias menas gimsta paskutinę akimirką" - tikėdama šia mintimi kabinau siūlą ir čia pat ištraukiau pro kilpelę. O mano lentynoj vis dar gulėjo šakutė, medaus statinaitė - ne medinė, o tik gelsvas stiklainis ir acetonas su liniuote. Keisti daiktai, ar ne? - Šakute nevalgiau medaus pyrago ir nesivaliau lako matuodama savo nagų ilgį. Ne! Šakute man dredus darė ir medum tepė. Paimdavo sruogą ir veldavo, kedendavo - taip kaip aš dabar siūlus bandau atnarplioti... Acetonu bandžiau "ištrinti" žodžius, kurie įbrėžti liniuotėj - aš šalia, ir tave stebiu, visada tai atsimink - tačiau nebetikiu tuo, todėl ir naikinu. JIS nenorėjo minėti žodžio meilė, nebuvo jai dar pasiruošęs, kaip ir aš. Keistas žmogus buvo, dabar tikriausiai keista siela, ir mus skiria daugiau nei skyrė tada, kol tie žodžiai bylojo tiesą. Nenoriu prisirišt prie prisiminimų - ir klaidų, todėl ardau visą "šedevro" eilutę. Auksinis žvakės vaškas jau spalvina ir žvakidę - užpučiu. Užpučiu miglą ir ant savo akių - tegu ilsisi po sunkios darbo dienos, kad ir ryt ištvertų.