Sudie

Šituos priešmirtinius žodžius rašau, būdamas... Po perkūnais, velniop tuos formalumus... Po poros minučių aš mirsiu, ir paliksiu nemžą šleifą nežinios, kurį tempiausi paskui save visą savo nelaimingą gyvenimą... Pradėkime nuo mano mylimosios... Meile, žinok tai, kad niekad tavęs neišdaviau... Kitų nebuvo nei prieš tave, nei per tą laiką, kai buvome kartu... Gyvenime nesu nieko mylėjęs, bet kai atsiradai tu, viskas apsivertė aukštyn kojom... Kai tik tave pamilau -nustojau būti atšiaurus žmonėm, pradėjau mylėti gyvenimą, pasaulis nušvito visokiausiom spalvom, atsirado mano būties tikslas ir paskirtis... Pradėjau tave garbinti, dievinti, nešioti tavo nuotraukas visur su svimi... Įsiminiau kiekvieną tavo tubulo veido vingį, išlinkimą, kiekvieną tavo akių blykstelėjimą... Tavo akių... Tavo didžiųjų, svajingųjų, rudujų akių... Galvodavau apie tave dienų dienas... Galėjau prabusti vidurį nakties ir įsijungęs šviesą žiūrėti į tavo nuotraukas iki paričių... Buvau tavimi visiškai apsėstas... Tau užtekdavo tik tarstelti žodį ir aš, tarsi paklusnus šunytis vykdydavau tavo paliepimus... Bet kad ir kiek aš šaukdavau, kad tave myliu, kad ir kiek sakydavau, kad esi tobula, kad esi nepakartojama, tu manimi netikėjai... Nenorėjai net prisileisti tos minties... Kartais man iš beviltiškumo nusvirdavo rankos ir aš eidavau į artimiausią barą ir ten nusigerdavau... Skandinau savo liudesį karčiosios stikle... Bet ateidavo nauja diena ir aš su ryžtu kopdavau į tavo abėjingumo kalną... Kaskarta, aš paslysdavau ant iš vieno jo šlaitų, ir kuliavirsčias risdavausi žemyn... Kaskart, dėl mano neišmanymo aš žengdavau žingsnį pirmyn ir du atgal... Kaskart aš tave kuo nors įžeisdavau... Kaskart, aš vis labiau grauždavausi... Tai buvo Sizifo vargas... Bet jis man patiko... Mėgaudavausi kiekviena akimirka, praleista su tavimi... Bet išaušo viena diena, kai ji pasipainiojo trap mūsų... Apsvaigintas alkoholio, geismo ir aistros, aš pasielgiau labai kvailai... Nors tai buvo tik vienas bučinys, bet ir maža skylutė, gali paskandinti dižiausią laivą... Ir mūsų laivas pradėjo skęsti... Kad ir kaip stengiausi jį išlaikyti marių paviršiuje, jis vistiek grimzdo gilyn... To nebuvo įmanoma išvengti... Ir aš nusprendžiau... Nusprendžiau, jei aš šį laivą paleidau iš dokų, aš su juo ir paskęsiu...
Panašu, kad nespėsiu pasakyti visko, ko norėjau, ir išpainioti mano paslapčių gordijaus mazgo... Raminamieji perdaug greitai veikia... Atleiskit už tai, kas buvo negerai ir nepamirškit to, kas buvo gerai... Aš išeinu... Sudie...