Rytas

Tą vieną rausvą, ankstų rytą,
Netinkamu metu ir tonu,
Ištartas mielas žodis sau.
Galbūt sarkastiškas,
Tačiau toksai be galo liūdnas,
Jog priverčia nusižudyt sapne.
Taip prievarta įsiklausyti
Drebant tyliai,
Mažoj erdvėj,
Mažoj baltoj patalpoje,
Į jau nutilusius riksmus mažylių,
Ir visa tai nužvelgt svaigom
Pabalusiom akim.
Tai atsitiko tik dėl vieno
Kvailo ryto.
Kai paruoštoj vietelėj
Saujos vidury,
Įsiskverbia tau nepažįstama būtybė
ir tyliai siūlo tik
Pasistūmėt pirmyn...
Nuo tos akimirkos,
Kasdien iš ryto,
Tiktai pabudus nepalieki
Vietos kambary,
Nuo nerimo ir dar tylių
Riksmų mažylių
Stumiesi vis smarkiau pirmyn.