Bum.
Tada dar kartą – bum...
Įdomu, už ką mane muša?
Va – vėl. Bum bum.
Bet muša gerai – profesionaliai: skaudžiai, ir be kraujo. Gal net mėlynių neliks. Tas gerai.
Bum bum.
Bet ir gerai užtaiko...
Bum.
Keliese jie čia?
Bum bum.
Apmaudu, kad net negaliu nustatyti, keliese jie mane muša.
Bum.
Čia tas geras. Net kvapą užėmė.
Kokie jie faini – palaukė, kol vėl pradėjau kvėpuoti. Humaniški.
Bumbumbum.
Serijomis varo. Pradžioje pavieniai smūgiavo.
Gal taip ir geriau – konkrečiau.
Mėgstu konkretumą.
Bumbumbum.
Bet už ką jie mane taip?
Bum.
Skaudžiai.
Bum.
Muša.
Bum bum.
Jaučiu, kad ir jiems pradėjo patikti.
Bum.
Be priežasties juk nemuštų. Vadinasi – yra už ką. Taip, tikriausiai yra. Ką gi tad...
Bum BUM.
Ohoho... Akyse net pažaliavo.
Laukia. Gal pavargo? Taip! Pavargo.
Kur čia nepavargsi.
Dabar kaip tik gera proga pasiteirauti, už ką mane muša.
Bum.
Ot.
Nespėjau.
O gal net nebeverta stotis?
Bum bum spyrst.
Improvizuoja. Šaunuoliai.
Bum bum.
Silpnokai jau. Nelengva juk tokį tempą palaikyti.
Bum.
Jau visai skystas...
Susikaupiau.
Kvėpuoti vis dar sunku.
Pakilau.
Atsitiesiau.
Ramu.
Mhm. Trise. Susilenkę, garsiai kvėpuoja. Valosi prakaituotas kaktas drebančiomis plaštakomis – aš juos suprantu.
– Atleiskite, - tarstelėjau. Pakėlė galvas. Regis, išgirdo. – Už ką, vyrai?
– Nieko asmeniško. Nepyk.
Nepykstu, žinoma. Kaip galėčiau.
– Bet – vis dėlto...
– Gediminas?
– Taip.
– Rulevičius?
– Ne, Ulevičius.
– Velnias... Suklydom.
– Nieko tokio, vyrai, nieko tokio. Kam nepasitaiko...
2012-12-25