PIRMADIENIS
Sekmadienis baigėsi, o aš negalėjau užmigti. Mintys blaškė. Ausyse spengė.
Tai ne sapnas. Tik išsigalvojimas. Kažkoks svetimas, bauginantis ir lendantis į realybę.
Išlikęs vaizdinys nunešė 3000m. atgal. Ju. Turėjau tris sūnus. Karalius vyriausiąjį sunų liepė išvasti į dykumą. Išvedžiau ir palikau. Ten jau laukė laukinis žvėris. Baisuoklis vaiko nedraskė. Pasiėmė. Užaugino. Antrąjį sūnų liepė išvesti į mišką... Dėje jį... Trečiąjį paliko auklėti man.
Vaizdinys truko sekundę. Bet aš pakraupęs išgulėjau visą naktį.
PENKTADIENIS
Keista ši diena. Priaugau svorio. Sustorėjau. Kaip numesti?..
KITAS PENKTADIENIS
Einant iš darželio, jau prie pat namų, sūnus užuodė jūrą. Pajuto jodo aromatą. Bangų ūžesį.
-Noliu ula. - Pasakęs patempė ranką.
-Eime, pažiūrėsim į jūrą.
-Alio! -Taip jis sako valio. Esu dailininkė. Tapau portretus. “Gogeno stiliumi”. Taip sakydavo d. mokytojas. Prie jūros, mane, stebina debesys. Rudenį. Saulei leidžiantis. Spalvų verpetai. Upės. Šilumos ir šalčio kova. Chaosas ir harmanija “draugej”... Didžiuliai, liepsnijantys pykų kalnai. Milžiniški, abstraktūs, ledo masyvai. “Rudens tapytojas pamišo”. Naivumas ir tikrumas dera.
Niekada sau neleidau tapyti tikio reginio. Nesugebėčiau atkartoti įtikinamai. Nes tai ką matau, per daug idiliška. Sunku patikėti, suprasti, pakelti... Ką gali kuriančios (Kurėjo) rankos. Atkartoti tai... Kičas. Jau žinau, kad gautus “chalturkė”. Rimtų marionistų pasaulyje nedaug.
-Žiūrėk kokie debesys! -Sūnus buvo išsiblaškęs. Į jūrą net nežvilktelėjo. Norėjo nusiauti batukus.
-Šalta. Negalima.