Jungiam vaizdą

Niekad nesusimąstei ką tavo atvaizdas gali veikti kitų žmonių pasamonėje?.. Arba tiksliau ką kitas gali su juo veikti?..

Viename niekuo neįprastame name trečioje laiptinėje antrame aukšte gyvena niekuo neįprasta paauglė vardu Anabelė. Kiekviena jos diena prasideda paprastai: pusryčiams dribsniai su pienu, prabėgomis sumesti sąsiuviniai kuprinėn, keletas brūkštelėjimų lupdažiu ir pirmyn į kelionę link troleibuso stotelės. Kiekvieną rytą tas pats: stotelėje atsiveria durys, kairė koja paliečia pirmąjį laiptelį, keletas žingsnių iki vienišos kėdės, šlept, ramu, suspėta...

Dabar valandėlę jos galvoje įsijungia televizorius: kaip visada rodo tą patį kanalą – šiandien čia dar tolumoje labai neryški jaunuolio figūra... Jis artėja pajūriu saulėtą vasaros pavakarį. Vaizdas pamažu ryškėja: šis vaikinas bus kažkur matytas, tikriausiai užvakar biochemijos paskaitoj. Čia juk naujokas Edvinas! Tik šiame kanale jis truputuką patobulintas: akys dangaus žydrumo, plaukai šiek tiek ilgesni, na ir apranga paderinta, kad būtų gražiau... Jis aukštas, apsivilkęs ilgas plačias baltas drobines kelnes, kurios beeinant šiek tiek plėvesuoja vėjyje. Lėtai jo pėdos švelniai paliečia smėlį ir praeidamos palieka tobulų įdubų taką. Kad filmas būtų tobulas, „pagerintas Edvinas“ būtinai turi būti be marškinėlių, lengvai įdegęs ir ant dešinės rankos užsirišęs odinę virvelę. Nežinau kodėl, bet Anabelei atrodo, kad be virvelės nieko gero neišeis, jos būtinai čia reikia. Pavakario saulės spinduliai žaidžia jo garbanotuose šviesiuose plaukuose ir savo žydromis akimis jis dabar žiūri tiesiai į ją. Anabelė paspaudžia mygtuką ir sustabdo šį vaizdą kuriam laikui. Jis toks angeliškai gražus, toks švelnus, mielas ir šiltas. Ji taip norėtų šį Edviną - paveiksliuką pačiupinėti, užuosti, paglostyti, pagaliau... turėti jį tik sau. Išbučiuoti, išglamonėti, sulįsti į jį ir išlįsti patyrus didžiulį orgazmą. Bet suvokimas, kad taip niekada neįvyks, yra čia pat. Skauda, kai negali turėti, tai ko taip nori, geidi, vis labiau ir labiau, giliau ir giliau... Šūdas! Stotelė, reikia išlipti. Vaizdas dingo, na bet gal šiandien ir vėl pasiseks pamatyti tikrąjį jį seminaruose...

Valio! Atėjo, valiooo, ne ne žiūrėti į tą pusę negalima, dar pamatys, kad žiūriu. Ai, gerai, pavartysiu sąsiuvinį, ką čia užsirašėm praeitą paskaitą. Nieko gero kaip visada, tingiu klausytis. Bet koks jis gražus, mmm. Ne ne, negalvosiu. Oh tu velnias, ką ta višta čia prie jo veikia. Ne!

Tikrasis Edvinas yra populiarus biologijos studentas, merginų dėmesio jam niekad netrūksta. Fiziškai jis tikrai neprastai sudėtas, o dar samojingas ir mėgstantis paplepėti nuo dušios... Tai nenuostabu, kad dar viena „musė“ Jolanta ką tik prilipo. Jau sutarė abu popiet keliaut į dainų slėnį bandelių skanaut.

Anabelė nekenčia savęs už tai, kad drįsta svajot apie tą, kuris ne jos nosiai. Paskaitos nuobodžios, slenka taip lėtai... Atrodo, kad jau niekad nesibaigs ir ji iš čia neištrūks. Kada kada atsidarys troleibuso durys? Greičiau greičiau! Paukšt: vėl įsijungė... Tik dabar Anabelė pyktelėjusi, pavydi ir suirzusi. Edvino paveiksliukas vis toks pats gražus, saulė, jūra... Bet kažko trūksta. Taip negerai. Nejučia ji pajunta rankoje turinti ylą. Iš visų jėgų smogia jam į šlaunį. Jis nugriūva apimtas šoko ir didelio skausmo. Per baltas drobines kelnes sunkiasi kraujas. Jis dejuoja, bando išsitraukti ylą. Anabelė patenkinta žiūri, lyg būtų patogiai įsitaisiusi už ekrano. Dabar gerai, dabar taip kaip turi būti. Gavo! Sužeistas jis atrodo visiškai tobulai gražus, tegu šiek tiek pasikankina, išgydysiu kitoj serijoj…

Ir taip keletą mėnesių „tobulasis Edvinas“ ateina pas Anabelę kiekvieną dieną, kad gautų tai ko nusipelnė – ar durių ir skausmo, ar švelnių glamonių... Bet tikrasis Edvinas mėgsta dažnai pradingti iš paskaitų nežinia kur. Vis mažiau ir mažiau pasitaiko Anabelei pamatyti jo ne visai žydras akis ir šiek tiek spuoguotą veidą... Kažkaip neryškiai pradėjo rodyt mėgstamiausias Anabelės kanalas. Bėda, reikia skubiai kažką keisti.

Na gerai, kaip nors ištversiu, einu su kursioke Milda į miestą „pasižmonėti“, gal kas kris į akį... Anabelė nemėgsta vietų, kur buriasi daug žmonių, tai tokia vieta kaip „Laisvės alėja“ jai kelia šiurpą, bet ko nepadarysi dėl kanalo. Reikia ieškoti naujų vaizdų, naujų paveiksliukų. Anabelės paveiksliukai jai yra viskas. Kai tai turi, nieko daugiau nereikia, nereikia nieko tikro... Gali sau tyliai lindėti savo kiaute ir išdarinėti bet ką baisaus savo kanale ir niekas niekad nesužinos.

Abi su Milda nusipirko po butėlaitį alaus ir besišnekučiuodamos pasiekia Nemuno  krantinę. Atėjo „žvejot“. Netoliese garsiai juokauja vaikinų būrys. Vienam kažkodėl šovė mintis, kad reiktų merginas pakibinti mėtant į jas spragintų kukurūzų gabalėlius. Anabelė atsisuka, nužiūri jį nuo galvos iki kojų, o galvoje jau dėlioja naują siužetą:
- Tau netinka šitie kareiviški batai, apausim juodas odines basutes su dirželiu tarp pirštų. Ir tie ūsiukai, ne ne, nuskusim. Šiandien tu iššinarinsi petį, ne gal geriau čiurną... O gal geriau abu, man patiks tavo riksmai. Nebijok, rytoj pagydysiu, jei būsi geras...