Broliai žvirbliai

PENKTADIENIS

Geras ramus, rudens vakaras. Kaip niekad šiltas oras maloniai nuteikė vokalistą, - girtuoklių gerkles. Vyrukai judais kostiumais sėdėjo skvere, -ant suoliuko, tarp seniai pastatytu namų, architektūrinių paminklų, priešais didžiulę vario skulptūrą-sėdėjo tylėdami, taupydami stygų klostes. Valgė duoną užsigerdami kefyru. Jau buvo tamsu. Seno miesto “ažūriniai”, ornamentuoti žibintai skleidė šiltą (rožinę) spalvą. Iš seno namo išėjo dvi pagyvenusios damos. Sustojo, Sutrikusios apžiūrėjo jaunuolius, susižvalgė.
- Kaip gera. - Pasakė viena dama. Kita pritariamai linktelėjo. Moterys susikibusios už parankių pavaikščiojo po skverą. Kartas nuo karto šūktelėdavo, išreikšdamos žavesį nereikšminga vakaro detalė... Ar nenatūraliai nusijuokdavo. Pusvalandį paslankiojo ir dingo, iš ten, kur atsirado. Du vyrukai išsitraukė “ Bobelinės” butelaitį ir plytelę šokolado su lazdyno riešutais. Tyliai, nekalbėdami, dorojo maistą. Į skverą išėjo žmogus darbiniais rūbais, pamatęs dvynukus stabtelėjo, pagalvojo, nuėjo sau. Po minutės pralėkė mažas žmogutis 1, 25m. Skveras prisipildė skardaus bildesio. Žmogus ir žmogutis tempė didžiulę metelinę pastolių dalį. Žmogelis puškavo. Metalinis griozdas iškrisdavo iš mažų rankelių ir plodavosi į akmeninį grindinį. Žmogus tyliai keikėsi. Žmogelis vėl stverdavo ir už kelių žingsnių pats vos nepervirsdavo, su visu griozdu ir žmogumi priešaky. O dvyniai tyliai baigė doroti butelaitį ir šokoladą, sugulo ant ilgų suolų, pabandė užmigti. Vokiečių porelė garsiai aptarinėjo varinę skulptūrą. Vienas iš dvynių pakilo, gal ką negero norėdamas padaryti. Brolis sulaikė, toliau abu gulėjo. O žmonės, šį tylų vakarą, išlyzdavo iš už kampo, truputi patriukšmaudavo ir dingdavo už kito kampo. Po vidurnakčio dvyniai ėjo senamiesčio gatvėmis ieškodami landynės nakvynei. Rado pora purvinų skylių prie žaliojo tilto. ”Blogiausiu atveju tiks”. Paskui broliukai brovėsi į seną apleistą namą, išplėšė duris. Viduj mėtėsi kalnai plytų, gelžgalių, padangų, nutrupėjusio tinko. Išgriuvusios lubos, išvirtusios sienos. Rade paradines duris pasiklojo jas ant statybinio laužo. Kažkokia po ranka pasitaikiusia mazgote  nuvalė dulkes. Atsigulė, tylėdami žvelgė kas sau. Apie 3h pabudo, išgasdino triukšmas, viršutiniuose aukštuose kažkas vaikščiojo, cypė, šnopavo. 4h broliai atsigulė skulptūrų parke, po ąžuolu. Buvo išvargę. Drėgna žolė, žibintų nušviesta, atrodė kaip jaukus patalas. Iškart abu užsmigo, miegojo iki 5, 30h. Pasidarė šalta. Jie tylėdami kėlėsi, nieko nesakę patraukė į traukinių stotį.

SEKMADIENIS

Gražus šiandien oras, dirbti nereikia. Malonumas liejasi upeliais, šviesos pavidalu. Į parkelį išėję žmonės prisimerke svekino  nepažystamus, kaip katinai mėgavosi saulės voniomis, o ant suoliuko, parko pakraštį sėdėjo abejingasd veidas. Sulinkus figura, flegmatikas. “... Buvusi pareiškė, kad esu žemo intelekto” Svarstė žmogus. ”Buvusi mokytoja taip pat mano. Tai gerai. Proto testas visai kita parodė. Nesamonė kokie jie subjektyvūs. Tik paviršius, giliau neko neišžiųri. Net neitaria, klipa nelaimynga, jie padės man pakilti, sustiprėti. Būsiu švarus. Buvusi sako, kad mano visa šeima prakeikta, o aš labiausiai. Tėvas, brolis, ši realybė spaudžia mus. Kodėl? Esame viena sistema. Kančia verčia mąstyti, vienas noras neleidžia užmigti. Kenčiantis turi empatiškumo savybių. Viskas tik į gerą. Be gėrio nieko nėra. Šopenhaueris gerai pasakė, kad tobulo blogio nėra... Jame visada esti gėrio aspektas. ” Mažas žvirblis nutupė prie “flegmatiko” kojų. Snapeliu kuitėsi išgvaldytų salėgražų kruvoje.