virtuvinis

dievas visur yra.
o kartais,
pats nuo savęs besislėpdamas
susirango ant fotelio
mano virtuvėje.
vienoje rankoje laikydamas stiklinę,
kitoje – cigaretę, žvelgia tuščiai pro langą.
o su kuo man išgerti kai šitaip sninga
kai šitaip esi apleistas.
sakysit, neįmanoma,
kaipgi čia fotelis virtuvėj.
bet visas mano gyvenimas
šiek tiek neįmanomas.
negi išmesi.
dar visai geras,
tik šiek tiek apsitrynę ranktūriai,
o dešiniajame tokios mažos skylutės,
į kurias pats nejausdamas
vis įkiša pirštą ir sukioja.
tada didžiuodamasi
galiu papasakoti apie tai,
kad tai senelio fotelis,
kad gero žmogaus būta.
tik kartais mėgo išgerti,
o išgėręs visus namus
pastatyti ant kojų.
besitaškydamas seilėmis
įnirtingai pasakodavo
kaip karo metais
skeveldra nuplėšė ranką.
ir nors mokykloje mokė,
kad žmonėms rankos neatauga –
aš stebėjau senas jo akis,
iš jų besisunkiantį liūdesį.
žiūrėjau kaip iš nutrauktų pirštų
ant fotelio byra žarijos
ir aplink jas plečiasi juodosios skylės.