Paukštuko diena

PAUKŠTUKO DIENA

Vieną dieną
Pasijutau esąs paukštis
Iškėliau sparnus
Būties ir nebūties dvelktelėjimas
Pakėlė pirštus į dangų
Tada kažką suvokiau
Prisilietęs prie pasaulio esmės
Buvo gera.
AITVARAS


ANTRADIENIS
Neblaivus rytas kiša rankas po ratais
Pakvaišęs žaltys sprunka nuo kamanės
Vaikutis žaidžia
Aš ir tu lekiame tiesiai
Nepastebėti rudens.


TREČIADIENIS
Šiandien mačiau du kamuoliukus (vidury plento).
Jie žaide nesuprantamą žaidimą.
Ž. vėjas sukosi jų tarpe.
Pasigirdo mašinų ūžesys.
Kamuoliukai pagelto, pavirto zylutėmis.
Nulėkė.
Pasislėpė žaliajame tankumyne.


KETVIRTADIENIS
Tris savaites ritinau ratuto ir pasirodo veltui. Varginau plunksną. Nesusipratimas šalia…
Kam?
Gal dar atsiras žvaigždelė. Bet mažai tikėtina, nes mano akys nepastabios ir atsiradimo nepas (…) ėtų. Tad kaip ir nebus.
Dabar norisi suploti rankomis, nekantriai tryptelėti koja ir lėkti į tują (kaip mažas paukštukas-medinis sakalėlis).
Ištaršyti sau plaukus?
Išmėtyti plunksnas?
Sulesti raidikes?
Bet…kam? Tik sąnariams lengviau.
Tik pykčio iš vidurio.
Gal…
Gal taip ir geriau, motule mano.


TREČIADIENIS
Jutau nerimą.
Kažkoks neaiškumas suko aplink mane ratą. Rankos ir kojos sustingo iš baimės. Jutau kaip nebūtis pagriebusi už galūnės trenkia m. į vidurius.
Bet tai buvo tik būsimo įsivaizdavimas.
Blaškiausi, sukausi ir pavirtau į kamuolį.
Būtent tada juodulys prisiartino…
Pasijutau kaip lengvas pūkelis (vėtros nasruose).
Panirau.
Mačiau rankas. Žydrą dangų. Begalę purslų. Vandens paviršių (kuris priminė veidrodį).
Panirau į gelmę. Nusisukau sprandą. Kažkokia jėga parbloškė m. Tada tarsi ištirpau.
Garsų ir vaizdinių masė užliejo Viską. Buvau priblokštas nuostabaus įspūdžio.
``Tai…Štai…Va…``, kartojau mintyse. Kakofonija. Muzika įsiurbė tai kas esu AŠ.
-Manęs nebėra. -Pasakė kažkas iš vidaus. Gal pats tai pasakiau. Šiuo metu toks įspūdis, kad visur tik aš esu.
-Čia tu? -Vėl kažkas…Nežinau ar tai man skirta.
-Eik! -
-Tuoj!!!
Pakibau virš balsų. Kaip šešėlis. (Kabu virš tavęs. Virš artimo.) Trumpam. Nieko nesuprantu…Darosi savaime. Kabu ir žiūriu tau į pakaušį. (Naivu.) Darau tai pirmą kartą, tačiau žinau: taip turi būti, taip sumanyta.
Kam?
Šiaip.


SEKMADIENIS
Mažas voriukas (24h.) nusileido iš debesų... Pririšo šilkini siūlą prie angeliuko nosies ir vėl dingo dausose.
O,, mano`` dėmesys pasiliko su NOSIMI (angeliuko).
... Ten buvo senas, išdžiuvęs fontanas. (Borte pilna skylių.) Sudžiuvę lapai ir dumbliai dengę F. dugną. Per vidurį stovėjo (0. 5 m.) granitinio angelo skulptūra.
Prieš 20 metų jį išskaptavo, išdaužė, iškankino akmens kaltais, kompresoriumi apkurtino GRAVERIS, LIAUDIES MEISTRAS IR ARKITEKTAS G. P.
... Dirbinį pardavė indišku bruožų moterėlei. O ji angelą nuskandino fontane. (Prieš tai nudažius  aliejiniais dažais.)
-Dabar angeliukas primena mažą Paną.
-Kas ten? -Prabilo drakono galva. (Nors kas ten iš tikro nežinau.) Ant viršutines laiptų terasos stovėjo skulptūra. Akys užlietos storu dažu sluoksniu, o kojos įklimpusios į kietą betoną.
-Nukasiu galvą!!! -Draskėsi baisuolis. Išsigandęs šoktelėjau į orą. Nerimas pagavo ir nunešė į ... Šalį.


ŠEŠTADIENIS
Susimąstymas įstrigo tavo rainelėje. Nuovargis ir laukimas įsipainiojęs, kriokia, tavo plaukuose. Mes laikinumo vaikučiai lekiame, kaip strėlės, kartais užkabindami tavo ramumą. Bet taip jau pas mus yr: strėlės sulūžta, nulekia rankos ir kojos. O tavo veidas (neparprantamas) vis toks pat.
  Tėvai tave mini. Sako kad atsiradai prieš 30m. Taip tu čia ir stovi. Greitai mirs mūsų c-v-l-z-c-j. Gandas eina mūsų lūpomis.
  O tu stovi.
Kai lėksiu paliesiu tave pirštu. Pasinersiu į nebūtį, o tu... nežinau.


TREČIADIENIS
Neramus mažumas suklupo.
Medžio šešėlyje tūno miegas.
Prigavo rankeles ir šiuolaikinis jaunimas užsnūdo.
Gyveni sau.
Mašinos, staklės, technika supa galvą.
Tai būtina patogumui ne sielai.
“Dūšia’’ pasiilgusi „šalumo“.
Šešėlio.
Šakos.
Suklumpa.
Ir miega mažasis burbulis.
Toks koks buvo prieš šimtmečius.
Toks koks bus po mirties.
Dabar iliuzija saldi tampa realybe.
Neramus laikinumas mėgaujasi esatim.
Buvimas į nebūtį.


PIRMADIENIS
  Rito ritulio.
Paukštuko sparnelis slepia širdelę.
Gal būt rytoj vaiko burnytėj išdygs dantukai.
Suleis iltis į užrašus.
Ir tampys rudenio lapus.
Po lietų.
Po kaštonų alėją.
Po kelius nepažystamus.
Ten kur pasimeta gyvenimai.
Karoliai išsibarsto.
Lieka senos, liūdnos akys.
Ir mažo vaiko žodelis
Kurio
Nesupranta suaugęs.


TREČIADIENIS
Pabudęs supratau, kad esu paukštis. Dar visai mažas viščiukas. Kadaise matytas...
Vištidė nesvetingai dvelkė į plunksnas. Kol atsiminiau praeitį, viskas aplink gązdino. Paskui paukščio prigimtis išstūmė sąmoningumą. (Refleksija? Cha!) Gyvenau vedamas instinkto. Šia diena. Taip sakau dabar, atgavęs protą.
-Kas atsitiko? -Klausia snapas.
-Žodžiais neapsakysi. -Atsako akys.
-Ilgai jūs šitaip?
-Jau trys metai, -atsako plunksnos. -Va spaly atidarys nakvynės namus. Eisiu ten. Dabar miegu prie M. teatro. Po laiptais. Kai sutemsta palendu. Gerai. Šilta. Nors iš pat ryto vėsoka. Rasa šalta.
- O ligos... Turbūt dažnai sergate?
- Visko būna. Turiu vaistų. Paracitamolio išgeriu kiekvieną vakarą.
- Laikykitės.
- Dieve duok...


KETVIRTADIENIS
Užu tai kas suprantama užkliuvau, parkritau.
O “aprėdas” suplyšo.
Tad paukščio plunksnom apėjęs ritinau akmenį.
Judinau gluosnio stygas.
Slėpiau kepalėlį, kąsnelį gražumo.
Paskui pabudau.
Bet pabudau tik šiaip. (Tarp kitko.)
Žinau pabusiu kada nors toli horizonte.
Dabar vaikštau apsnūdęs.
Giedu giesmes.
Šalia pelės vargelį ritina.
Ką daryti?
Ką kalbėti?
Kur širdelė suklupo ramumą išvydus?


PENKTADIENIS
Vakar sumaniau pakilti virš iliuzijos ir tikrovės.
Pakilau ir pamačiau kad esu virš.
Pasinėręs į nebūtį.
Iš čia nesimato išsigalvojimų.
Nemačiau nei “fantazijų”, nei pilko, nuogo pasaulio.


PIRMADIENIS
Čia stabtelėjau naktį.
Praėjo sergantis žmogus.
Siūlas prikibo prie uodegos.
Atsigręžiau.
Apsvaigimas nubloškė sąnarius į vakarykštę dieną, į vakarykšti kampą.
Buvau viščiukas nieko nesuvokiantis.
Tiesiantis snapą į begalybę.
Atmušantis sparnus į sausą eglę.
Į ribotumą.
Blaškiausi ir leidau virpesius.
Malda į tamsą.
Siena skilo.
Durys atsivėrė.
Tavo petys ir rankos.
Dabar aš čia.
Visa kita tik šuolis į V.


TREČIADIENIS
Ritinu dienelę į vakarėlį.
Bilda ratukai.
Tai tik atsitiktinumas.
Tylu.
Šulinys džiūsta.
Dangus skaidrus.
Lizdai laukia debesies.


KETVIRTADIENIS
Dar visai neseniai buvau sugalvojęs įspūdingą skridimą, bet vejas nupūtė priežastis ir visą kitą...
Liko tik muilo burbulas.
Nubėgusi akvarelė.
Ir mano išsigandusi sąmonė... Lekianti virš milžiniškų medžių.
O apačioje, tarp žalių viršūnių, tamsi praraja.
Bedugnė audrinanti vaizduotę.
O kas ir kodėl neatsimenu.
Kodėl būtent taip?


ŠEŠTADIENIS
Išbarsčiau atsiminimus.
Liko sauja žvilgsnių, kurie nieko nereiškia.
Gyvenu ir mokausi.
Būnu save palikęs (svetimą nusirašęs).
-Žinau buvo dar kažkas, tai kas tikra, bet šiuo metu neapčiuopiama.
-Ko tu lauki, kvailas paukšti?!!


KETVIRTADIENIS
Tapęs baidyklę, įsidarbinau vaikų darželyje.
Baidžiau nuo stogų balandžius.
Užmigęs pavirtau pelėkautais.
Kai pabudau, mano, nasruose ²ilsėjosi² zylutė. Išspjoviau pasišlykštėjusi. Įlipau į medį. Ten radau ramybę.