Vėl dainoje išsidaviau

Vėl dainoje išsidaviau, kas mane slegia
Iliuzijoj tarsi rūke, vis braidau

Vagiu sava laiką pro stiklą žiūrėdamas vėjui į akis
Ir laikraščių kvapo pasiilgęs žinių neskaitau

Verkiu tik svogūną lyg obuolį kandęs
Juokuos tik iš savo gyvenimo žalio

Ant stogo užlipęs aš paliečiu rankomis dangų
Su žvaigždėm susilieju neatrastom

Tik didelis vaikas nemato šypsenos paukščio
Klausiamo žvilgsnio, krentančio spyglio širdin

Nejaučia metų laikų svaigių aromatų
Plaukiančio laivo gyvenimo savo tolyn ir gilyn