paskutiniai eilėraščiai. Atsisveikinimas su poezija.

***


           
Vasara bėga per pievas
lyg basakojė dukra
plaikstos plaukai tarsi ievos
lapais žaliais na ir ką

dar panorės apkabinti
laumė viliokė šita
jau iš žolynų supinti
draikos plaukai na ir ką

dar pabučiuot ji norėtų
veidą paliesti delnais
kol dar piršliai be karietų
rudens pakinkytais žirgais







































              ***


Lai tęška laikas lyg lašai
į vasaros lietaus balas
kuomet eilėraštį rašai
kuomet bandai suprasti kas

mus priveržė lyg spyruokles
paleidęs suktis vilkeliu
kai išsisukti baigsim mes
ar grįšim vėlei tuo keliu

kaip tie lašai kurie delne
pakils dangun kuomet išdžius
kad kristų vėlei į mane
išplaudami akių vyzdžius


































              ***


Vėjas - toks didelis vėjas
priplakęs žoles prie vandens
liejas -nuo vėjo jau liejas
upelė nors trūksta vandens

lietų - nors vasaros lietų
prišauktų jisai pagaliau
lyg ašarą sunkią išlietų
ir taptų krūtinėj lengviau








































                ***



Per gyvenimo plynes
per kalvas ir upes
einam ten kur likimas
mus už rankos nuves

einam ten nors atrodo
tarsi pats dar gali
apsispręst bet išduoda
pėdų raštas kely

kad ties kryžkele laukta
abejota ne syk
kad prieš srovę vis plaukta
nors širdis liepė likt

kad gyvenimo upė
neša mus lyg šapus
kad viduj paukštis tupi
ir augina sparnus






















            ***

Gražesnis už gražiausią žiedą
tyresnis už tyriausią upę
mažytėj sieloj paukštis gieda
širdies erškėčiuose nutūpęs

skaidrus jo balsas lyg šaltinis
iš aukštumų uolų ištryškęs
randai išgyja - dyla vinys
ir šypsos kankinys išblyškęs


anksti jis kelias - trečią mišios
nes ketvirta jam reikštų mirtį
taip gieda paukštis lyg pamišęs
o jis apsimeta kad girdi







































          ***

Mūsų mintys - tik vėjas
mūsų žodžiai - tik dulkės
atėjai kur norėjai
tad ant kelių parpulki
ir pagarbinki Nieką
arba Viską (kaip nori...)
Jis be vardo išlieka
kai pajuntam Jo svorį...








































          ***

Aš priklydau čionai iš dausų
ir jaučiuosi be galo keistai
nuo minios šurmulingų garsų
man tyla ir vienatvė vaistai

nebeatmenu kas aš buvau
nors gyventa ne syk - aš jaučiu
praradimų albumą vartau
ir nešu juos ant savo pečių

o kai skausmas rakina jausmus
aš ant nieko daugiau nenirštu
taip siela sau augina sparnus
šitaip Viešpats pakviečia pirštu





































              ***


Nuženk o Viešpatie į tyrus
paimki mano silpną ranką
tiek nevilties kančių patyrus
Tavęs ilgiuos ir to užtenka

nereikia man bažnyčių bonių
ir kunigų seniai nereikia
garsių apaštalų vilionių
ir lai agnostikai iškeikia

nes nežinau kodėl pažinti
Tave norėdamas parpuolu
kiekvieną paiką savo mintį
sveriu Tavim - ar nenutolau?

bet Tu tyli todėl belieka
tikėjimas aukščiau už protą
ir garsas OM kuris iš nieko
sukurs ir mus ir tai kas duota...

























              ***

Nejaugi viskas pasibaigs
melodija nutils iš lėto
paliks namai vaikai laukai
ir tu paliksi valtį Letoj...

nejau siela bus nemari
ir karmos genama sugrįš čia
ten debesų dirvas ari
o čia - pro debesis į įsčias

tas ilgesys žemyn nuskries
ten kur aistroj sulipę kūnai
ten kur aistra vėliau išblės
ir liks tik skiautė laiško sūnui,, ... aš išeinu, sūnau, atleisk,
ir tu vėliau tenai išeisi
mylėk visus, mylėk, neteisk,
mes amžinybės medžio vaisiai... „





























            ***


Retsykiais jinai pražysta
nors bežiedė irgi būna
be kantrybės ji nuvysta
be ištikimybės žūva

kartais ji svaigina kviečia
ne retai praranda kvapą
būna kad dygliais paliečia
ir kažkam papuošia kapą

ji savaip visus išbando
grūdina nors ir kankina
kas to jausmo išsigando
meile jį vis tiek vadina
































              ***


Tai tik mažytis kraujo lašas
raudonas it šermukšnio uoga
kai skausmo upė sielą neša
išduotą sužeistą ir nuogą

tai tik dyglys sužeidęs veidą
erškėtrožių sunkus vainikas
tai senos brangios mūsų klaidos
ir tai, kas dar iš mūsų liko ....









































                  ***


Nenuspėjamas amžinas gyvas
lyg viršukalnių gėlas šaltinis
tavo gyslomis tvinkčios jutimas
jog esi šiam virsme paskutinis

kad galėsi stebėdamas mintį
slaptą kodą  būties iššifruoti
egzistencinę mįslę įminti
ir ieškoti ieškoti ieškoti

dar truputį dar kartą iš lėto
į save vis gilyn kur nebūta
kur minčių sąvartyne dar mėtos
neiššautos emocijų tūtos






































                        ***


Aš myliu Viešpatie tave
daugiau protu o ne širdim
tačiau širdies visa galia
pavers tai didele viltim

kuri nelyg žvaigždė žibės
beribiame dangaus skliaute
o ten be paliovos skambės:
Aš myliu Viešpatie tave


























                              ***




lėtai pasaulis keičiasi nežmonišku greičiu
kažkaip keistai mes randamės su karminiu kraičiu
ir viskas šitaip sukasi kad net suspėt gali
atrasti kas nežemiška šiam žemiškam kely…







































                          ***




viskas turi vertę – viskas turi prasmę
žemėj kalnus vertę – kalnus ir prarasime

viskas užtarnauta – viskas užpelnyta
kas šaknim išrauta – ne visur prigyta

viskas pasibaigia – ką dabar pradėsime
gyvastim apsvaigę – mirtimi blaivėsime…







































                        ***

       


vėl vakaras atplaukia kaip andai
juoda migla įsismelkia į širdį
taip liūdesį prisijaukint bandai
kurio žingsnius gal ne kiekvienas girdi

ir jau nebesakau aš jam sudie
nes palydėtas jis ir vėl sugrįžta
kaip kapinių nerimstanti vėlė
praradusi atsiskyrimo ryžtą

todėl aš vakare nebeliūdžiu
kai vėl regiu neįnoringą svečią
kuriam nereikia vaišių nei kėdžių
jis sielą tik išsineša už ačiū…