įkaitas

Aš naktimis pro sukąstus dantis
vis kartoju savąjį vardą, kad
tik nepamiršt, jog tamsiausia naktis
praeina be pėdsako rytą.


aš įkaitas ansvorio...
Magelanas savųjų salų,
geriau būčiau gimęs prieš
kelis šimtus metų, kai numirdavo
drąsiai visi; dar prieš trisdešimt.

nevalgiau, vien vandenį gėriau,
kol skrandis pavirto į lakūjį smėlį.

vien barbarės musės, kai miegu
man šnabžda, jog gyvas esu.
gyvas lavonas - ant patalo balto,
kaip sniegas. vis kaltinu
macdonaldą, hamburgerius, mėsą.

be mūzos visos dienos, tai tuščias
dangus, į kurį man skirta žiūrėti
per amžius. it Sizifas keliu savo
ankštą kūną - uolėtą, kad nueiti siauru
takeliu į šventyklą - tuoletą.


naktimis pro sukąstus dantis
vien išstumiu savąją gėlą...
it bitės knygos naminės vis gelia
ir ramindamos, ir primindamos
nenueitą kelią.


po žinksnį... kaskart vis sunkiau
atstumai tarp akmenio inkste ir opos
vis dyla. aš įkaitas, tik bankų plėšikams,
bet sau. po truputį nutylu,
užsidengiu rankomis riksmą
ir mirštu. tik musės nesivaržydamos
primena jaunystėje slepiamą tylą.