linksi tarsi į vystiklus kūdikis baigęs

Atsiplėšia sąulėgražos sūditos
Ir sklendžia ant batų nusėst
Tarsi dulkės nusivelka šurmulį
Kai pirštai palaiminę tūžmastį
Psichopato žvilgsniu Betchoveną
Išrėžia.

Sėdžiu už sienos ir linksiu
Jei kas pamatytų sakytų
Atrodo kvailai. Metuose vyras,
O linksi tarsi į vystiklus kūdikis
Baigęs.

Man gera kai natos
Išplėšo ausis ne triukšmu
Bet elegantiška klasika.

Vanduo lietvamzdžiais nekrenta
Ropščias į dangų sugrįžt
Kai nematom.
Taip kaip aš klausydamas
Grįžtu į praeitį.

Sėdžiu aš, išgalvotoji ji
Ir romanas, kuriame
Papasakota, kaip turėtų
Susiklostyti mano
Gyvenimas.