Laiškas są

LAIŠKAS SĄ

I

Užmigęs ir apatiškas,
Nežinau ko imtis,
Kad nusivylimas ir apmaudas
Kuris trukdo irtis
Per gyvenimo marias
Nueitų. Gal tai prakeikimas
Kankinantis „keturias
Kartas“? Dėkingas būčiau, jei likimas
Bent vaikams palengvintų
Būtį. Kol kas atrodo,
Kad gyvenimas žiauriau
Atžalas kerta ir ardo
Padorumo, pakantumo
Ir žmogiškumo
Uolą. Baisu, nes mano
Ranka prisidėjo prie nuopuolio.
Gėda prieš save ir visuomenę,
Nors supa tik abejinga bendruomenė.
Niekas nebaus ir nežiūrės piktai.
Jei svarbu tik tai
Kas liečia ją akivaizdžiai…
Dažnai į pagalbą ateina per vėlai,
Kai jau būna sukurta
Priežastis verkti. Kalta
Savimeilė…

II

Skauda širdį, vėl savęs meilė
Kankina ir žlugdo. Nušvito saulė,
Bet grožėtis ja negaliu.
Malonumo priimti nenoriu.
Sąmoningai atsisakau.
Tikriausiai nieko kvailiau
Sugalvoti negalėjau.
Dabar kitaip negaliu.
Siela priešinasi srautui
Džiaugsmo. Spindulių,
Akiplėšų, vis tiek patenka
Į sąmonės sukurtą
Niūrią liūdesio celę.
Šypsnys nevalingas
Veidą iškraipo. Maža smulkmenėlė
Tarsi burtas galingas
Užvaldo ir ašaroms dar nenudžiuvus
Laimingas juokas nustumia vargus.
Taip jau žmogus sutvertas-
To ką turi nėra vertas,
Nori ir geidžia daugiau,
Dėl to kenčia labiau ir labiau.
Ribą pasiekęs sustoja.
Savybės keičiasi. Gimsta,
O kažkas miršta…

III

Atidavei viską ką galėjai,
Paaukojai net tai, ko teisės aukot neturėjai.
Todėl išsekai, piktavaliai smagiai
Iščiulpė gyvybės Syvus. Nuvytai,
Tarsi gėlė, niekam netinkama tapai.
Numetė, atstūmė tarsi bjaurią
Pamėklę. Išniekintas moteriškumas
Greitai nyksta. Gašlumas
Pagaliau subrandino vaisius.
Nežinau kokius vaistus
Pasiūlyti. Nieko nepriimi
Ir nesugebi pripažinti,
Kad suklydai. Vis dar netiki
Tuo kas senai tapo akivaizdu.
Gaila ir sunku
Matyti kaip tu
Žlungi. Nebėra derlingų laukų.
Tik betikslis vargas. Krutų
Užtrūkusių kūdikis nenori liesti.
Kas kaltas? Aš ir tu. Padėti
Bandau, bet veltui
Meilės daigui
Nėra vietos.
Dykuma... Sielos.

IV

Pačiam neramu,
Kankinuosi, skaudu,
Kad taip nutiko.
Mano košmaras liko
Praeityj. Tikriausiai atleidęs
Bus gyvenimas,
Nes džiaugsmas
Ir laimė vis dažniau
Širdį kutena. Norėčiau
Pasidalinti...
Sunku prisipažinti,
Bet tai vienintelis būdas
Sustoti. Nebūtina visai
Degraduoti, kad savo klaidas
Pamatytum. Susikaupk ir drąsiai
Atsigręžk. Tikriausiai sunku?
Ne tau vienai taip nutiko,
Begalybė žmonių
Suklydo ir klupo.
Visada atsirasdavo teisuolių
Kurie pakėlę jungą varguolių
Sukurdavo džiaugsmą
Sau ir kitiems. Tikiu,
Kad gali, Tai- įmanoma.

V

Dėl savo nelaimių ieškai kaltų.
Pati kalta.
To sakyti nederėtų,
Tai- nekorektiška.
Nebegaliu, įgriso.
Elgesiu savo
Sukūlei... Dabar bandai
Atsakomybę suversti aplinkai.
Taip nieko nebus.
Kankindama save ir vaikus
Ko pasiekei? Nelaiminga,
Juk taip? Prisipažink. Nesąmoninga
Veikla „čia“ atvedė.
Intelektas darė
Viską, kad patenkintų vienadienius
Širdies įgeidžius. Kokius kelius
Trypė pėdos? Ar ne pati
Pasirinkai? Privalai priimti
Pasekmes. Jos tavo
Darbo vaisius. Tikrai ne šito
Geidei... Tiesa apnuogino,
Nuplėšė puošnų melo rūbą.
Kokia skurdi
Ir nepatraukli
Pasirodė
Siekiamybė!

VI

Gal manai, kad smerkiu
Ir teisiu?
Taip nėra. Tokių
Kvailų minčių
Neturiu.
Bet vertybių
Kurias žmonija formavo
Tūkstančius metų pakeist negaliu.
Tau nepatinka. Turiu
Arba tylėti,
Arba sakyti
Tai ko nenori girdėti.
Sakai, kad už šiuos žodžius
Pasirižusi nužudyti.
Tiesos tai nepakeis. Grasinimus
Pasilik sau. Mokėsiu pasipriešinti.
Tikiuos, kad likimas bus palankus
Ir leis nuo smurto išsigelbėti.
O tu... Kaip gaila,
Žudai be gailesčio save.
Agresija akla
Luošina tave.

VII

Žodžiai baigėsi, grįžau prie to
Nuo ko buvau pradėjęs. Trukdo
Apmaudas optimistiškai žvelgti
Į rytojų. Gal derėtų nurimti
Ir tyliai, kantriai dirbti
Kasdienius darbus? Nesu
Tikras, kaip anksčiau...
Neturiu kuo kliautis daugiau,
Tik viltimi ir tikėjimu,
Kad gyvenimas pats sudėlios
Painią dėlionę. Valios
Neturiu ieškoti prasmės.
Esu pavargęs, noriu
Miego. Tikiuos padės
Kantrybė... Dar švelnių
Žodelių ištarsiu, gal glamonių,
Moteriško dėmesio sulaukęs nurimsiu.
Lauke siaučia audra.
Su ja susilieti trokšta siela.
Sujungęs siautulį ir švelnumą,
Gal užmiršiu košmarą,
Kurio autorius esu.
... Išeitis šita-
Laikina.

VIII

Racionalumas ir jausmai maišo
Kortas. Tikiuos, kad atsitiktinumas
Lems laimingą būtį. Mistiško
Įkvėpimo apimtas virpu. Gerumas
Kutena širdį, su meile žvelgiu
Į būtiną žmogaus ribotumą.
Tai- maistas poetų.
Idilę ir tobulumą
Sukuria iš šviesos skeveldrų.
Įkvėpimą ir jėgų
Suteikia noras gyventi.
Dar dažnai tenka tverti
Nesėkmes ir skurdą.
Taip Gyvenimas žlugdo ir puoselėja
Individualų egoizmą.
Sukurta įtampa
Gimdo terpę, kurioje
Vystosi tikras žmogus.
Todėl gėryje ir blogyje
Įžvelgiu planus,
Kuriuos numatė nepažinus
Manęs Kūrėjas.

IX

Patyčios ir pažeminimas
Skaudina. Apmaudas
Tarsi didžiulis kalnas
Slegia krutinę. Kūnas
Virpa iš pykčio
Ir noro atkeršyti
Skriaudikams. Blogio
Nenoriu išlaisvinti.
Gero neduos pašėlęs smurtas
Nenoriu, kad pasaulis būtų sugriautas.
Koks yra, toks yra,
Gal būt kada
Suprasiu, kodėl tai vyksta.
Meldžiu, širdis lai nepyksta,
Pasistenk, mieloji mano,
Būti laiminga. Iki galo
Išlik kilni ir dora,
Bus dar ne viena proga
Įsitikinti, kad vien gėris
Išlieka. Visa kita, kaip smėlis-
Nepastovu ir laikina.
Tikiu, išauš diena,
Kai kančia
Atrodys juokingai
Ir bus užmiršta.

X

Esu susijaudinęs, jaučiuosi įskaudintas.
Sutrikęs, todėl spręsti kas- kaltas
Nedrįstu. Galiu tik padėkoti
Už teisingą teismą Kūrėjui. Klajoti
Prie jūros patraukiau. Galinga
Dangaus ir vandens stichija
Susilieja horizonte. Širdgėla,
Tikiuos, taip pat išsiverš į erdvę.
Apvalys ir išlaisvins vergę
Sielą. Gamtoje pailsėsiu,
Gal minčių neramių
Nors trumpam nebeliks.
Regimybė išnyks,
Gal suprasiu
Principą dėsnių
Kurie verčia
Gyventi ir kuria
Mane. Kiekvieną
Rytą gaunu akstiną
Kilti į darbą,
Kovoti už retą,
Bet malonią
Akimirką.

XI

Iš natų popieriaus išlanksčiau
(Origami) leliją. Žiedą numečiau
Ant palangės. Aš sensiu,
O ji žydės. Snausiu,
O gėlės įvaizdis kalbės,
Kaip Aušrinė žvaigždė,
Sapnu virtusi į ausį įlies
Nuodų, malonumo. Kaltė
Išnyks sudūlėjus kūnui,
O sūnus kaip jaunieji Hamletai
Lips apsišaukėliams ant kulnų. Tikiuosi tai
Jų pačių nepražudys.
Taikiai ir laimingai
Gyvendami išvys
Prasmę, kurios pačiam apčiuopti
Nepavyksta. Einu ilsėtis.
Pabudęs iš knygų kaupsiu išmintį,
O tobulėti padės gyvenimo patirtis.

XII

Lapai panašūs į sukarpytus
Šešėlius, kurie prisišlieję prie
Kamieno užstoja dangų. Nematytus
Vaizduotės kūrinius išlaisvina
Prieblanda. Šešėliai didina
Karalijos valdas.
Artėja permainų metas,
Gyvenimo vitališkumas
Pasislepia. Ramumas
Užvaldo sąmonę, pasyvumas
Apėmęs parklupdo.
Jau sutemo.
Pirmos trys žvaigždės
Tuoj pradės
Žibėti. Šnibždės,
Tyliai, lūpos: „šma... “
Visiems atleidusi širdis atlėgs,
Pasiners į mistišką malonumą,
O siela palikusi kūną
Įsilies į begalinį gerumą.
Taip baigėsi šios dienos pasaka.