Pagalvėlė

PAGALVĖLĖ

Salėje grojau pianinu. Mokiausi akomponuoti neapolietišką dainą.
- Tėti. – Į salę įbėgęs sušuko sūnus. – R. Gidalja kviečia visus suaugusius.
- Kas nutiko?
- Papasakos istoriją, nori kad suaugę taip pat išgirstų. – Pakilau nuo instrumento ir nusekiau sūnų. Jis prisėdo prie kompiuterio. Atsisėdau netoliese. Klausiausi balsų sklindančių iš garsiakalbių. Šiuolaikinė technika ir internetas leidžia organizuoti tarptautines vaikų pamokas. Labai naudingai išnaudojamas išradimas. Vaikų mokytojas kalbėjo. Mokiniai iš skirtingų pasaulio vietų, klausimais, tikslinimais trukdė pasakojimui lietis laisvai. Dažnai nutraukdavo mokytojo kalbą prašydami pakartoti, ar paaiškinti atskiras pasakojimo detales. Vaikai dar nežino istorijos aplinkybių, todėl buvusi tikrovė atrodo nesuvokiama ir absurdiška.
– ... Prieš vienuolika metų dirbau mokytoju Baku. Su nostalgija prisimenu šį laiką. – Šypsodamasis pasakojo R. Gedalja. – Noriu papasakoti įdomią istoriją. Mėgstu ją. Mano sūnus jau daug kartų girdėjo, manau, kad su malonumu dar karta išklausys. Jis sėdi šalia ir linkčioja galvą. Tai parodo sutikimą. Pabandytų nelinkčioti... – Šypsodamasis juokavo mokytojas. – Tada į mane kreipėsi moteris. Ji vyko gyventi į Vokietiją. Daug asmeninių daiktų negalėjo pasiimti, nes bagažo limitas jau buvo išnaudotas. Ji man pasiūlė padovanoti jos senelio šventas knygas ir kitus daiktus. Keliavome po seną Bakų kvartalą. Ji rodė į senus kiemus. Pasakojo jų istoriją. Apie šeimas kurios ten šimtus metų gyveno.
- Mes esame paskutinė šeima. Kai išvyksime, niekas nebežinos, kad visas šis rajonas priklausė Tfilin nešiotojams.
Taip man ji kalbėjo. Užėjome į seną namą. Visi daiktai buvo supakuoti išskyrus televizorių ir dėžę su šventomis knygomis. Šios knygos mano tėvo ir senelio. Pasakojo močiutė. Išimu pirmą knygą. Oalei Jaakov. Įsivaiduojat? Daug kitų senovinių knygų. Ten dar buvo tuščiaviduris patronas - sviedinys. Jame slėpė Megilat Ester, kad KGB nesurastų. Ištraukiau voką, o jame ktubot. Klausiu, kieno tai? Ji atsako, tai mano senelio ir močiutės iš mamos pusės, o čia senelio ir močiutės iš tėvo pusės, o čia mano tėvo ir mamos ktuba. Ir jus norite tai palikti? Iš nuostabos vos nesurikau. Tai jūsų geriausi įrodymai, kad esate Tfilin nešiotojų šeimos dalis. Paskui ištraukiau dailiai išsiuvinėtą maišelį. Jame buvo talit gadol ir Tfilin. Ar žinote kas čia?
- Taip. Tai mano senelio. Su šia pagalvėle yra susijusi mūsų šeimos istorija. Tai atsitiko 1938. Pasklido gandas, kad po kelių mėnesių, Baku mieste bus vykdomas „valymas“. Tai reiškė, kad daugelį vyrų ištrems į sibirą. Didelė dalis žmonių bus nukankinta. Represuoti ketinta tik Tfilin nešiotojus. Vyrai slapta susirinko ir bandė sugalvoti, kaip išvengti žūties. Buvo nutarta surinkti pinigus ir papirkus traukinių stoties vadovybę, nusipirkti vagoną, ir garvežį. Dieną prieš „valymą“ ketino išvykti į Maskvą. Ten tikėjosi išlikti. Visa operacija buvo slapta. Niekas iš namiškių nežinojo apie gresiančią nelaimę. Sutartą dieną, mano senelis, pasakė, kad eina į tuoletą ir išėjo. Neskubėdamas, nerupestingu žingsniu ėjo link traukinių stoties. Ten jau laukė traukinys su keliais kelieiviniais vagonais. Tyliai rinkosi žmonės. Senelis prisiminė, kad Beis knesete pamiršo maišelį su Tfilin ir Talitu. Su juo nesiskyrė nuo trylikos metų. Nenorėjo palikti, nes tai buvo tėvo dovana. Pirmą pasaulinį karą praėjo su juo... Nusprendė bėgti ir pasiimti. Išoko iš vagono ir nulėkė. Manė, kad spės... Kai grįžo stotyje nieko nebuvo...
Nusiminęs ir išsigandęs parėjo namo. Atsisėdo po langu ir taip išsedėjo visą naktį. Laukė, kol ateis pasiimti milicija. Bet neatėjo. Laukė visą savaitę. Išėjo į gatvę. Tikėjosi, kad ten jį pažins ir sulaikys.
- Sale maleikum. – Pasisveikino milicininkas stovėjęs sąnkryžoje.
- Maleikum asalam. – Atsakė senelis atsargiai. Nedrąsiai pasišalino. Pareigūnas nepersekiojo. Po savaitės nusprendė vykti į Maskvą pas brolį. Traukinių stotyje pridavė pasą. Manė, kad bus sulaikytas, bet kasininkė nusišypsojo ir davė pirmos klasės bilietą. Nuvykęs į Maskvą, pas brolį išbuvo du mėnesius. Grįžo į Baku. Gyvenimas tesėsi. Daugelis moterų nustebusios verkė. Nes nežinojo, kur prapuolė jų vyrai, sūnus, anūkai...
Senelio bičiuliai negrįžo. Vėliau sužinojo, kad tą naktį garvežį su sąstatu sustabdė NKVD pareigūnai. Išlaipino iš vagonų ir sušaudė. Manau, kad šią žmogžudystę suplanavo NKVD. Paleido „antį“, įbauginti žmonės prarijo jauką. Tik mano senelis išgyveno, dėko šios pagalvėlės.
... Išklausęs šią istoriją pakėliau maišelį su Tfilin ir talitu. Pakauliau:
- Jus norite šią „pagalvėlę“ palikti?...