Publicistiniai: su Poe IV

Aš
Tu nuostabi, Poe.
Dievais beveik jau netikiu
Galbūt todėl ir tu
ne būki bet kuriuo iš jų.
Visi Šventieji vaikščioja po dvasią
tačiau ir jų  kohorte
(sakau, prašau, meldžiu),
nebūk švenčiausia,
bet stebūklu pabūti privalai.

Žinau, ne vienas į kaip į kvailį rodys
nepatikėjęs, kad matau,
kaip tavo žodyje
į mano dieną rytas kelias,
kaip vyturys giedoti
įsiterpia į dangų žiemoje.
Po jį ir aš trapus,
tačiau laiimingas kaip mintis
klajoju po pasaulį
kaip partizanų giesmėje –
šiandieną Čia,
o ryt jau Ten.

Bet – ne. Atsiprašau, Poe.
netgi rytojaus laukti man nereikia
Čia pat visi marštutai,
adresai visi kartu,
laimėjimai ir pralaimėjimai
kaip kortų kaladėlėje
Va, tik akimirka, kai Ten
O po akimirkos jau Čia

Poe
Tokia dalia.
Dievu nenoriu būti,
tačiau kad būtet šitokia esi
matyt, tai pasirūpinta  Aukščiausio
TUOMET, ANKSČIAU
kai dar neklausė
kokia ji, priežastis, visagalybę kūrusi
Va, ją ir priimu kaip realybės Dievą.

Aš
Atrodytų, kad apie tai lig nuobodumo pakalbėta –
visaip  matuota ir manyta,
O sieloje vis ne gana,
Ir ką sakyti?
Taip kraujas suteka į širdį
ir iš širdies – atgal...