Vav

Vav

Nakties metas. Judėjimas sutrinka. Trumpam apmiršta. Užmiega tie, kas diena buvo aktyvūs. Gyvenimas tęsiasi, net tada kai esi miręs. Suplanuotas, globalus ciklas valdo mus, likimo dėsniams paklūstančius. Vėl gimstame. Kentėdami ir kitus kankindami. Tai- progresas. Žmonijos kelionė į šviesų rytojų. Vėl Mirtis. Vėl Gyvenimas. Vėl viltis sukurti gėrį.

V-1
Jaučiu psichologinį ir fizinį nuovargį. Basčiausi be darbo po kaimą. Pagyvenęs senukas paprašė, kad padėčiau supjauti malkas. Už atlikta darbą pažadėjo krepšį agurkų ir pomidorų. Sutikau padirbėti.
Prieš pradedant darbą senukas iškepė tešloje voliotos silkės gabaliukus. Pamaitino mane. Kol ruošė valgį į virtuvę įėjo apkūni 30 metų moteris. Pamačiusi mane keistai nusišypsojo.
- Pasisveikink su dėde. - Paragino ją senukas.
- Labas. - Pasimetusi atsisėdo šalia. Senukas pateikė valgį. Senukas nevalgė, tik gėrė arbatą su medumi. Mes su moteriškaite smagiai pusryčiavome. Senai neragavau žuvies. Buvo skanu.
Šalia namo suversta didžiulė krūva medienos. Traukiau 6 metrų lentas ir vieną galą stačiau ant ožio. Senukas su elektriniu siaurapjūkliu pjaustė lentas. Medienoje buvo daug vinių. Daug kartų užsigavau. Kartais, pjaunant siaurapjūklio grandinė kliudydavo vinukę. Elektrinis aparatas sudrebėdavo senelio rankose. Tada jis spjaudydavosi ir keikdavosi.
Diena karšta. Išsirengiau iki pusės. Norėjau įdegti.
- Eime, padarykime pertraukėle, parukykime. - Pasiūlė darbdavys. Sutikau. Atsisėdome verandoje. Jis ant žvejybinės sulankstomos kėdutės, aš ant apversto kibiro. – Čia aš ilsiuosi. Žiūriu į dangų. Užsirūkau. Pasaka. Pailsiu. Atsipalaiduoju. Vale, Vale, atnešk mums arbatos!
- Ne, nenešiu. Aš ne tarnaitė. Kodėl turėčiau nešti? - Pasigirdo nepatenkintas, nemalonus moters balsas.
- Sunku su ja. Ką padarysi, jau 35 metus vargstu... Nesveikas žmogus. Ką darysi. Nepaslenku, gal gali užkaisti vandenį? - Nuėjau į virtuvę. Užkaičiau elektrinį virdulį. Padariau juodos arbatos su medumi ir išnešiau į verandą.
- Ačiū.

V-2
Kol senelis gėrė arbatą išsitiesiau ant žolės. Liepos šešėlis užstojo nuo saulės. Sukosi galva. Nuovargis pritraukė prie žemės. Pasidarė gėda, kad esu toks lėtapėdis ir greitai pavargstantis. Nieko negalėjau padaryti. Užmigau. Kai pabudau, senelis jau buvo nuėjęs. Paliko tik kelias nuorūkas ir tuščią puodelį. Gera nuotaika ir energija nustebino. Pasijutau labai gerai pailsėjęs. Pagal mano apskaičiavimus snaudžiau 20 min.

V-3
Sapnavau, kad snaudžiu prie upės, šalia senovinio tilto. Pro šalį skuba žmonės. Rieda, barškėdamos mašinos. Šurmulys migdė. Pramerkęs akis išvydau tuziną jaunų balandžių. Apsupę mane kraipė galvas. Iš kišenės išsitraukiau duonos gabaliukus. Maitinau juos iš rankų. Atsargiai prisiartindavo, čiupę iš pirštų geidžiamą trupinį sprukdavo šalin. Nusičiaudėjau. Išgąsdinti paukščiai nuskrido.

V-4
Iš didžiulės krūvos traukiau lentgalius. Stačiau ant ožio. Senukas pjaustė elektriniu pjūklu. Dažnai darėme pertraukėles, Nepavargdavau, bet atsikvėpti neatsisakydavau. Senelis atsisėsdavo verandoje ant kėdutės, surūkydavo kelias cigaretes. Išvirdavau arbatos. Atsipūtę toliau dirbdavome. Keistos išvaizdos moteris buvo senio dukra. Mums dirbant ji už pavadžio išvedė didžiulį šunį pasivaikščioti į mišką. Pamatęs tą žvėrį išsigandau. Milžiniškas senbernaras, dusinamas antkaklio, veržėsi į priekį. Apkūni mergina įsirėžusi į žemė laikė šunį už pavadžio. Gyvulys be vargo galėjo parversti moterį. Jei tik panorėtų ištrūkti.
- Nebijok . - Pasakė senelis. - geras šuo. Dar niekam nėra įkandęs. Ilgai nebūk. Už dviejų valandų eisime pietauti.
- Gerai! - Pasakė uždususi moteris. Šuo tempė, ji pasišokinėdama bėgo iš paskos. Laimingas gyvulys išleidęs liežuvį gaudė orą. Karšta šiandien.
Dirbome dar valandėlę. Tada senelis nuėjo ruošti pietų, o aš sunešiau malkas į ūkinį pastatą. Baigęs darbą vaikščiojau po sodą. Valgiau neprinokusius obuolius ir slyvas. Radau agrastų krūmą, ties juo prastovėjau iki pietų.
Grįžo Valė. Kur uždarė šunį paklausti neišdrįsau. Didžiulė būda ties ūkiniu pastatu tuščia. Pavalgę, aš ir senelis, išėjome į verandą. Pasakojo apie savo žmoną. Ji išvykusi į Slovakiją. Komandiruotė. Vienam su dukra susitvarkyti nepavyksta. „Šiandien ji gerai jaučiasi. Prieš kelias dienas buvo sunku. Teko diržo duoti. Tada nurimo... “
- Užteks, eime dirbti. - Senukas pakilo. - Užlipk į antrą aukštą, pasakyk Valei, kad suplautu indus.
Pakilau į antrą aukštą. Ten buvo dvejos durys. Vienu metu pabeldžiau į abejas.
- Kas beldžia? - Pasigirdo vaikiškas altukas iš už durų dešinėje. Pabeldžiau dar karta.
- Nebelskite! Nenervuokite manęs. - Pasimečiau. Akimirka abejojau, ką daryti? Pabeldžiau dar karta ir pravėriau duris. – Nebelskite. Kodėl nervuojate mane?
- Labas. - Ji gulėjo ant lovos. Žiūrėjo filmus vaikams. – Tėtis sakė, kad išplautum indus.
- Ne. Aš negaliu.
- Kodėl?
- Aš dabar guliu. Esu pavargusi.
- Nekalbėk nesąmonių. Eik plauti indų. - Juokaudamas suraukiau kaktą. Vėliau gailėjausi pajuokavęs. Ši moteris juokų nesupranta...
Nulipau į apačią. Senukas buvo prapuolęs. Nusprendžiau dirbti vienas, nuėjau į ūkinį pastatą pasiimti darbinių pirštinių. Pravėręs duris krūptelėjau. Didžiulis šuo šoko ant manęs. Uždariau duris. Net staktos sudrebėjo nuo smūgio su kuriom šuo įsirėmė. Spynos duryse nebuvo. Tik mažas kabliukas. Užkabinau duris, bet įtariau, kad šis mažylis šuns pastangų išsiveržti į lauką nesustabdys. Teko pačiam laikyti duris. Šuo nustojo loti. Įsirėmęs nugara laikiau duris ir akimis ieškojau pagalbos.
- Vale! - Pašaukiau. Merginos veidas pasirodė lange ir dingo. Ji nesiruošė nieko daryti. Laukiau kol pasirodys senelis ir išlaisvins iš nepatogios padėties. Durys sudrebėjo. Kabliukas, kaip ir tikėjausi, neišlaikė, sulinko ir nulėkė. Truputėli prasivėrusias duris užguliau kūnu ir uždariau. Šuo draskėsi kaip pasiutęs. Durys daužomos buvo su tokia jėga, kad stingau iš siaubo pagalvojęs kas atsitiks jei jų neišlaikysiu... Valė abejingai stebėjo pro langą. Kartais pamodavau, ar sušukdavau, kad ateitų. Ji nereagavo.
- Po paraliais! Ką darai?! - Išgirdau senelio balsą. Jis sklido iš ūkinio pastato. Apsidžiaugiau ir išsigandau. Per klaidą jį laikiau ir neleidau ištrūkti. Tai jis trankė duris bandydamas išeiti. - Pasiutai? Daryk duris. Kodėl taip padarei? - Papasakojau. Senelis pralinksmėjo- Būna visko... Che, che, che... Papasakosiu kaimynams, bus smagu. Che, che, che, anekdotas.

V-5
Dirbome iki vakaro. Senelis nuėjo su krepšiu į daržą skinti agurkų ir pomidorų. Šuo ramiai gulėjo, pririštas šalia būdos, abejingas stebėjo kaip nešu glėbius malkų į ūkinį p. Truputėli aptvarkiau aplinką. Radęs šluotražį sušlaviau pjuvenas į vieną krūvą. Senukas pasiūlė išsimaudyti K. ežere. Netoli kaimo buvo didelis ežeras. Krantai aptverti pušų miško. Aš, senis, Valė ir šuo susėdome į seną mašiną. Šuo ramiai įsidrėbė ant galinės sėdynės, iškišęs liežuvį gaudė orą. Sustojome prie gražaus vandens telkinio. Šuo puolė į priekį. Ant priekinės sėdynės, keleivio pusėje, sėdėjau aš, supratau, kad gyvulys įpratęs išlipti pro priekines keleivio dureles. Išleidau. Šuo iššoko lauk, skaudžiai numynė šlaunį. Valė nusitraukė drabužius ir šoko į vandenį. Senbernaras puolė paskui ją. Du kūnai drumstė ramų ežero paviršių. Nusirengęs atsisėdau ant kranto. Įmerkiau kojas į vandenį. Senelis įbridęs iki pusės šampūnu plovėsi galvą.
- Ateik. Eime, murzini kaip „biesai“. Reikia nusiprausti. Nebijok. Vanduo šiltas. - Švelniai ragino senolis. Įbridau į šaltą ežerą. Išsitryniau muilu. Aplipęs putomis nėriau į ežero gilumą. Po vandenių suskaičiavau iki 22 ir išnirau į paviršių netoli tos vietos kur panėriau. Plaukiau iki ežero vidurio. Pasirodė kad kažkas šaukia.
- Kas?! Kas nutiko!
- Atsistok! - Šaukė senis. Atsistojau. Netikėtai pasiekiau dugną. Gylis tik iki juosmens.
- Tai tau... - Nustebau. Senolis patenkintas nusijuokė.
- Užteks. Jau temsta. Eime. Išgersime arbatos. Parvešiu tave namo. - Jis išlipo į krantą.
- Gerai. – Apsivertęs ant nugaros plaukiau į krantą. Padangėje skaidė daug gyvių. Labai aukštai. Tarsi taškai klajojo po skaidrią erdvę.
Valė ir šuo vis dar mirko vandenyje. Ir nors senis ragino paskubėti, ši porelė net nemanė lipti į krantą. Šuo plaukiojo ratais aplink savo šeimininkę. Jį stūmė jo snukį nuo savęs.
- Atstok! Plauk ten! Negeras šuo! Kitur plauk! Klausyk manęs! Neklaužada! Nuo tėtės diržo gausi! Palauk ten! Klausyk! Baik!..
... Atėjo nakties metas. Erdvė pakeitė išorinį rūbą, prisipildė neapibrėžtumo ir vėsos. Jauku buvo vienadienėje realybėje.