Micraim

MICRAIM

Pieš valandą platus mėnulio diskas ridinėjosi ant žemės, kliudydamas medžius ir namų viršūnes. Pajuodęs žemės veidas slėpėsi nuo šaltos šviesos. Plikas, objektyvus, abejingas šviesulys ramiai kilo dangaus skliautu į viršų, kad iš aukštybių pažvelgtų į pelenus, dulkes ir (per dieną pakilusią žmonių) buitį. Naktį daug kas prasideda. Mirtis, trumpam, pargriauna mirtingojo kūną ir siela. Nusitempia į sapnų karalija. Naktis į organizmą įleis nuodų, kuria pasendins ir priartins prie amžinybės. Dar naktį prasideda gyvybė. Manau, kad daugelis iš mūsų buvo pradėti vėlyvu metu.
... Koridorius. Dar kažkas nemiega. Tai- išimtis iš taisyklės. Koridoriaus gale, ant žemės, švietė netaisyklingas rombas. Tai mėnulio šviesa gulė ant nutrinto linoleumo. Priėjau prie lango. Išvydau sumažėjusi šviesulį (pačiame zenite). Mažas. Pridengtas debesų. Vis mažėjo. Panašus į katino rainelės blizgesį. Traukėsi, transformavosi. Mirktelėjo. Dulkių į akis pateko. Pasitrynė grublėta ranka akiduobes. Pasijutau nejaukiai. Jis nusičiaudėjo. Snarglys nutyso, bet mėnulis nepastebėjo. Norėjau pasakyti. Neišdrįsau. Apsisukau ir nuėjau gulti. Pavargau. Kankina nemiga, užmigti negalėsiu. Rytais vos išsiritu iš lovos. Nemylėdamas pasaulio, nes vis dar noriu miego, o turiu keltis. Greitai pasikeičia nuotaika... Skubu, skubu į patalą. Gal ten prasidės kas nors nauja, nepatirta ir įdomaus.

M-1
Buvo vakaras ir buvo rytas. Išaušo kita diena. Ryte į darbą nereikėjo. Po pietų visas kolektyvas važiuos į Juodkrantę. Ten vyksta seminaras ir meistriškumo kursai pedagogams. Kelias dienas pailsėsim nuo buities.
Mokytoju įsidarbinau tik prieš savaitę. Vaikų mokyti dar neteko. Šiek tiek bijau, bet jaunatviškas optimizmas užgožia baimę, o energija kompensuoja nepatyrimą. Vaikus mokysiu piešti. Nepažystu kolegų.
Išsiviriau kelias saujas ryžių. Į košę įmaišiau šaukštą sėlenų ir truputi augalinio aliejaus. Pavalgęs nusiprausiau duše. Adata ir siūlu susitvarkiau apdriskusį rūbą.
Išėjau į lauką. Padange neskubėdami slinko debesų gniužulai. Saulė skaisti, beveik balta. Šiek tiek nekantraudamas skubėjau į naująją darbovietę. Dreba rankos.
Prieš kelis metus mokyklos direktorius pasakė, kad vienas iš tūkstančio dvejetukininku tampa mokyklos direktoriumi. Tuo metu buvau prasčiausiais klasės mokinys. Pasakiau sau, kad ateityje būsiu mokyklos direktoriumi. Aš (kol kas tik) dailės mokytojas. Mokytojas, Skamba išdidžiai. Tikiuosi, kad busiu geru pedagogu.

M-2
Mokytojai, aptarnaujantis personalas stoviniavo mokyklos kieme. Mokyklos direktorius mielai pasitiko. Pristatinėjo nepažystamiems žmonėms, kurie perdėtai meiliai, lipšniai sveikinosi. Klausinėjo: ką baigiau, ar turiu pedagoginės praktikos ir t., t. Pavargau atsakinėti. Perdėtas dėmesys išvargino. Norėjosi lysti į nuošalų kampą ir išbūti, kol susidomėjimas manimi praeis.
Kleganti minia sulipo į užsakyta autobusą. Sėdimos vietos negavau. Kelis kartus nugara atsirėmiau į sėdinčios, senos damos įspūdingą šukuoseną.
-Pasitrauk! - Sušuko ji. Autobusui darant posūkį praradau pusiausvyrą ir dar kartą kliudžiau „plaukuoseną“.
-Pasitrauk sakau! Ko lendi! Aš tavęs neuostysiu! - Keleiviai sužiuro į mus. „ Taip negalima“, gėdino damą. Senolė nepatenkinta murmėjo. Pasitraukiau nuo jos.
Kai autobusas užvažiavo ant kelto visi sujudo. Durys atsivėrė. Minia, smagiai triukšmaudama, pasklido po denį. Vaikščiodamas po keltą sutikau buvusį mokslo draugą. Nudžiugau sutikęs bičiulį. Daug smagių akimirkų patyrėme drauge. Nustebau, kai jis įlipo kartu su manimi į autobusą. Per sumaištį anksčiau jo nepastebėjau. Jis važiavo drauge. Draugavo su mokyklos direktoriaus dukra M. Susipažinome. Jei penkiolika metų. „Maištaujanti“. Ant marškinėlių pacifistiniai šūkiai, skatinantys meilę ir taiką, neigiantys bet kokią valdžią. Prie kelnių prisikabino grandines ir pacifistinius ženklus. Rankas apsipaišiusi tušu. Ji norėjo išsiskirti iš minios, bet bailios ir nedrąsios akys (kurios neramiai bėgiojo į šonus ir vengdavo tiesaus žvilgsnio) išdavė, kad mažas padarėlis tik pasitikėjimo ir pripažinimo trokšta.
Ji kalbėjo apie Bob Marlei, grupes „Kino“, „Pietnica“. Jei tai buvo svarbu. Nepikti ir kvaili juokeliai praskaidrino situaciją, nepastebėjome kaip atvykome į Juodkrantę. Autobusas sustojo prie poilsio namų „Ąžuolynas“. Suirutė pabiro po kiemą. Visi šypsojosi. Kitoje kelio pusėje už mokyklinio stalo sėdėjo senutė ir pardavinėjo obuolius. Susiraukšlėjusi ir sulinkusi. Mažos akutės blizgėjo. Retai mirksėjo. Abejingai stebėjo potencialius klientus.
Nuskubėjau į poilsio namus ieškoti paskirto kambario. Buvęs mokslo draugas sakė, kad antro kurso studentai (dailininkai) Juodkrantėje turi plenerą. Jis prisiglaus pas kolegas menininkus. Kvietė ir mane...
M-3
Poilsio namų administracija paskyrė mažą, tvarkingą ir jaukų kambarėlį. Kilias dienas gyvensiu švariai. Nustebau, kad apgyvendintas buvau vienas. Pamaniau, kad vėliau ką nors atkels. Neapsirikau. Naktį grįžęs, gretimoje lovoje, radau senyvo amžiaus vyrą. Malonių veido bruožų. Kietai snaudė. Truputėli knarkė.
... Pasidėjęs daiktus (pustuštę kuprinę) apžiūrėjau kambarį. Tvarka maloniai nuteikė. Prisileidau vonią karšto vandens. Įsimaudęs įsijungiau televizorių. Pažiūrėjau seną rusų filmą su „Nikulinu“.
20 val. turėjo įvykti koncertas. Turėjau dar kelias valandas laisvo laiko. Nutariau pasivaikščioti po raganų kalną. Pasėmiau eskizinio popieriaus ir gabalėlį presuotos anglies. Deja ką nors nupiešti nepavyko. Sutikau kurso draugą su panele M. ir keliais nudriskusiais pankais. (Jie buvo antro kurso dailės pedagogikos specialybės studentai.) Kartu vaikščiojome po parką. Juokavome. Žaidėme gaudynių. Linksmai prabėgo valandėlė. Kartais sutikdavome ką nors iš mokyklos darbuotojų. Panelė M. pasisveikindavo. Jie maloniai šyptelėdavo ir pasakydavo mielą žodelį, nuo kurio supykindavo. Pasisveikindavo ir su manimi kolegos, nieko neatsakęs vydavausi būrį jaunuolių. Jų tarpe jutausi savu. Atsidūrėme prie jūros. Sprindžio didumo bangos skalavo krantą. Nuo saulės paviršius pasidengė tūkstančiais atspindžių. Sunku buvo suprasti kur- vandenynas, kur- dangus. Erdvė skendėjo šviesoje. Paplūdimys buvo tuščias. Tik mes. Ant smėlio kas šimtą metrų gulėjo, apverstos skardinės valtys. Atsiguliau ant vienos iš jų. Jaunuoliai nulėkė prie vandens. Akimirką likau vienas. Gamtos idilė džiugino. Norėjosi čiupti popieriaus lapą ir užfiksuoti nuostabią panoramą. Nedrįsau piešti. Gėdijausi kolegų dailininkų.
Kairėje nuo manęs buvo vaikų sumeistrautos paplūdimio tinklinio aikštelė. Ribos pažymėtos nedideliais pylimais. Kampuose styrojo į smėlį įkastos žabos. Per vidurį pratemtas juodas tinklas, kurį vėjas stengėsi nuplėšti. Priėjau ir apžiūrėjau iš ko padarytas tinklas...
Jaunuolių krykštavimas nutilo. Paskendę saulės spinduliuose ramiai šnekučiavosi. Priėjau prie jų.
-Ateina. - išgirdau vyrišką balsą. Panelė M. pasimetė. Jos elgesys sudomino. Šiaip nebūčiau atkreipęs dėmesio. Norėjau sudrėkinti kojų pirštus jūros vandeniu. Turbūt tėvai neleidžia rūkyti. Supratusi, kad nuslėpti nebegalės žalą darančios veiklos, pradėjo prašyti, kad niekam nepasakočiau.
-Nereikia. - Nesupratau kodėl ji prašo. Tai jos gyvenimas ir pasirinkimas. Nepritariu, bet kištis neturiu teisės. - Neprašyk. Tai naivu. Elgiesi kaip vaikas.
-Kaip suprasti?.. - Ji nesuprato, o aš neturėjau jėgų aiškinti. Numojau ranka ir pasitraukiau nuo jos. Ji pasimetusi žiūrėjo į mane kaip į pakvaišusį kietakaktį.
Visi atsisėdome ant apverstos valties. Ji buvo ir stalas ir suolas vienu metu. Antrakursiai pavaišino sausainiais ir sūrio salotomis. Eidamas mišku link jūros sukramčiau pušies sakų, todėl valgydamas vis dar jutau kartumą. Kurso draugas susisuko žolės „kasiaką“. Jaunuolių akys sublizgo. Panelė M. neramiai pažvelgė į mane. Jei buvau mokytojas, asmuo turinti nemalonių savybių. Pasakiau, kad laikas eiti, už pusės valandos turi įvykti koncertas. „Noriu pažiūrėti. “
Keliaudamas mišku užtikau šaltalankio krūmą. Nors uogos dar nebuvo sunokusios, sugundė. Buvau alkanas. Sūrio salotos sužadino apetitą. Paskutiniu metu finansinė padėtis kritinė. Prieš dvi savaitės baigėsi santaupos. Prieš savaitę baigėsi maisto atsargos. Spintelėje liko tik puse litro aliejaus, sauja cukraus, keli maišeliai pipirų, šimtą gramų druskos, juodos arbatos.
Šalia bendrabučio, kur gyvenau, kerojo apleistas sodas. Prisiskindavau pusžalių obuolių, šermukšnių, erškėtrožių, žalių slyvų. Gaminau uogienes ir kompotus. Vaisiai nebuvo prinokę, todėl skonis gaminių nebuvo malonus. Nuo rūgštumo sutraukdavo burną. Pradėjo patikti orkaitėje kepti obuoliai. (Vaikystėje nemėgau.)
Kartais bendrabutyje studentai palikdavo (po išgertuvių) alaus tuščius butelius. Pridavęs tarą gaudavau kelias kapeikas, už kurias įsigydavau kokių nors kruopų.

M-4
... Muzikinio teatro vadovė plepėjo. Publikai entuziastingai pasakojo savo planus, kūrė naujo teatro viziją. Kai ji nustojo kalbėti pirmas pradėjau ploti, tikėdamasis, kad daugiau nekalbės ir kad galėsiu pasiklausyti muzikos. Ant scenos rinkosi orkestras. Spygaujanti masė garsų užliejo vasaros estradą, muzikantai derinosi instrumentus. Vadovė pristatė dirigentą V. K.
Atliko fragmentus iš P. Čaikovskio operos „Pikų dama“. Solistai ir choras dainavo rusų kalba. Prastai moku rusiškai.
Po koncerto mokyklos kolektyvas susirinko restorane. Vakarieniavo ir girtuokliavo. Man per brangu buvo net būti restorane. Išgėręs juodos arbatos padavėjai atidaviau paskutines kapeikas ir sprukau.
Vaikščiojau palei marių krantą. Vanduo nuo dumblių žalias. Kvapas nemalonus. Pūvanti, judanti masė. Kai gėlių vazoje ilgai nekeiti vandens, jis sušvinksta. Panašus tvaikas tvyrojo virš marių.
Sutikau kelis jau pažystamus studentus. Sužinojau, kad visą naktį jaunieji meninikai švęs. Pakvietė ir mane.
... Sėdėjau prie laužo. Į liepsną mečiau pusžales šakeles, kurios degė labai nenoriai. Vaikinas vardu Martynas grojo akustine gitara. Paryčiais dauguma užsnūdo. Susipažinau su Klaipėdos jaunuolių šaškių čempionu. Žaidžiau šaškėmis. 12 partijų pralošiau, dvi pavyko sužaisti lygiosiomis. (Jaunasis čempionas rūkė žolę, nuslopo dėmesys, nebesusiskaičiavo.)
Ryte prie laužo atsisėdo panelė M.
-Kaip sekasi? - Pasiteiravau. Tradicinis, nieko nereiškiantis klausymas. Ji linktelėjo galva. Nieko neatsakė. Buvo girta. Pušies šakele varčiau žarijas. Kartais pažvelgdavau į panelės susimąsčiusį veidą. Merginos skruostu nubėgo ašara. Valandą praleidome katu. Sužinojau, kad prieš kelias dienas buvo pabėgusi iš namų. Tėvai ieškojo su Interpolo pagalba.
-Kiek laiko nebuvai namuose?
- Beveik 4 dienas. – Pasakė išdidžiai. Tai didžiausias nuotykis šią vasarą. (Kai aš išėjau iš namų negrįžau 3 metus. Niekas manęs neieškojo.) Jos mama dirba tikybos mokytoja toje pačioje mokykloje, kur įsidarbinau, su tėvu (mok. direktoriumi) išsiskyrė prieš 4 metus. Jis vedė antrą kartą (liet, kalbos mokytoją). Panelė M. po skyrybų gyveno pas mamą, po nuotykio... pas tėvą.
- Nebe sutariu su mama.
- Kodėl?
- Jei stogas važiuoja. Fazė. Mėnulis turbūt veikia. Gal klimaksas prasidėjo. Tik niekam nesakyk, gerai?
- Gerai.
Grįžau į poilsio namus. Jau buvo prašvitę. Kambaryje mėtėsi drabužiai. Mano lova sujaukta... Gretimoje lovoje knarkė du pagyvenę, apkūnūs meilužiai. Vyras kuitėsi ir murmėjo per miegus. Moters apnuoginti pečiai ir „tešmenys“ švietė nesveika balta spalva.
Atsigulau. Išvargęs. Negalėjau užmigti. Kambaryje prakaito kvapas. Nepamenu, kaip netekau sąmonės.

M-5
Pažadino kambario bičiulis. Storosios veneros nebuvo nė kvapo.
- Eime, už pusvalandžio prasideda seminaras. – ragino jis. Neskubėdamas apsirengiau. Neradau savo mobilaus telefono. Neturėjau laiko ieškoti. Nutariau paieška užiimti po seminaro. [...] Grįžęs tvarkiau kambarį. Vis labiau nerimavau, nes mob. telefono niekur negalėjau rasti. Pabeldė į duris.
- Minutėlę. Luktelkit. - Atidaręs išvydau piktą moterį, sutaršytais, raudonais plaukais.
Ji pastūmė mane. Tylėdama įėjo ir paskui save uždarė duris.
- Dabar tave mušiu. – Pasakė ji. Nustebau. Nebuvau pasiruošęs tokiam pokštui.
- Kam to reikia?
- Mušiu tave. Nes lendi prie mano dukros.
- Kaip suprasti?
- Nelysk prie jos!
- Kokia prasme...
- Visom prasmėm! Jei paliesi ją bent pirštu, tada aš nežinau ką padarysiu. Už savo veiksmus neatsakau.  Supratai?!
- Supratau. – Ji atidarė duris. Ruošėsi išeiti. Tarpduryje sustojo.
- Bent pirštu ją paliesi, už savo veiksmus neatsakau! - Suraukė antakius. Viršutinė lūpa susiraukšlėjo. Trinktelėjo durys. Viskas nurimo. Nežinau ką galvoti! Gal užgavau panalę M.?

M-6
Lijo visą rytą. Per pietus pliaupti nustojo. Balos tarsi didelio veidrodžio šukės, atspindėjo dangų ir medžius. Pasaulis pasinėrė į ramybę, kontempliavo savo paties būtį. Maudė širdį. Vidus nerimo. Vaikštinėjau po mišką.
Pykau ant savęs. Priekaištavau sau, kad pasidaviau išgąsčiui ir sutikau įsiutusios moters pasiūlymui. Kaip teisingai pasielgus sutikus panelę M.? Nusprendžiau viską papasakoti. Jei nenorės bendrauti, vadinasi ne. Įtariu, kad mama su visais jos draugais šitaip elgiasi. Per griežta kontrolė aro žalą tarpusavio santykiams. Nepasitikėjimu ir tironija verčia dukrą maištauti.
Į poilsio namus grįžau išsekęs ir išalkęs. Griuvau į lovą. Tokioje būsenoje norėjau likti amžinybę. Kaip gerai būtų, jei rimtis sukaustytų mano būtį! Gyvenimas nutrūktų, nes dingtų laikinumas, judėjimas, irimas, griovimas ir naujo kūrimas.

M-7
Sutikęs mokyklos direktorių papasakojau kas nutiko su jo žmona. Nesmagu jam buvo tai girdėti. Jis rusakalbis, todėl pasakė: „ Štota nivrubajus“. Aiškinau iš naujo.
- Dėl ko tūrėtų tau grasinti?
- Nežinau, gal mano, kad flirtuoju su dukra.
- Nesąmonė. Negaliu. Jei su galva negerai. Dukra dabar gyvena su manimi. Ne jos rūpestis ką ji daro!
- Supratau... Maniau, kad tai ir jus liečia... Todėl ir papasakojau. – Nieko neatsakė. Atatupstas atsitraukiau. Abu jautėmės nejaukiai. Vėliau mačiau kai jis barasi su savo buvusia...
Prisiminiau sentenciją: „už savo veiksmus neatsakau“. Mažus vaikus vos išmokusius vaikščioti mokiname atsakyti už savo veiksmus. Bandome paaiškinti priežasties pasekmės dėsnį. Įkišai pirštą į liepsną, - nusvilai ir t., t. Už kiekvieno veiksmo slypi priežastis ir pasekmė. Suaugę iki galo neišmoksta šios mūsų realybės egzistavimo principo. Dėl nelaimių kaltina aplinkybes ir kitu žmones. Už polinkio i neatsakingumą slypi egoizmas ir nusikaltimai. Kai vaikas neatsako už savo veiksmus, pasekmės nebaisios, o baudžiame juos stipriai... O kai suaugęs nusikalsta, ramiai save pateisina ir tikisi išvengti bausmės, o pasekmės būna katastrofiškos ir kartais globalios.
Naktis. Negalėjau užmigti. Nuėjau prie jūros Lietus liovėsi. Dangus skaidrus. Žvaigždės... Toli jūroje žaibavo. Staigus blyksnis nuspalvindavo juodą ir tolimą debesų plutą. Atsitūpiau. Žiūrėdamas į siaučiančią stichiją pirštais kasiau drėgną smėlį.
„Dykuma. Smėlynai iš abiejų pusių, o per vidurį krokodilas. Tai- Egiptas. Taip. Būtent. Viskas gerai. Taip turi būti. A, prisiminiau... Žana D‘Ark ant laužo, arba prancūziškos virtuvės ypatumai... “

P. S.
Nuo šių įvykių praėjo metai. Mokykloje ilgai nedirbau. Nemokėjau suvaldyti neklusnių paauglių. Panelė M. dažnai taikėsi ir pykosi su mama. Prieš du mėnesius jos susipyko paskutinį kartą. M. vėl išėjo gyventi pas tėvą. Tikybos mokytoja pradėjo gerti. Nėrimas ją kankino. Turėjo kišeninį šunį prie kurio labai prisirišo. Naktį dažnai išeidavo pasivaikščioti su keturkoju mažyliu. Kaimynai rado šunį lakstantį be priežiūros anksti ryte... Paskambino šeimininkei į mob. telefoną. Atsiliepė morgo darbuotojas. Pasakė, kad šio telefono savininkė mirusi. Prašė pranešti giminėms. Reikėjo patvirtinti žuvusios tapatybę...
Naktis. Ji kaip visada vaikštinėjo kieme. Daug  rūkė. Girtas vairuotojas nesuvaldė mašinos. Užvažiavo ant šaligatvio. Nutrenkė pėsčiąją ir iš eismo įvykio pasišalino. Žmonės kalbėjo, kad moteris mirė ne iš karto. Alpo daug kartų ir tik po kurio laiko paliko ši pasaulį nukraujavusi.

P. P. S.
Gaila žmogaus. Panelė M. ilgai buvo prislėgta. Kartais ją sutinku mieste. Taisosi. Atrodo laiminga. Gyvenimas tęsiasi. Ko iš šios istorijos galiu pasimokyti? Nežinau. Tiesmuko atsakymo neturiu.