Užrašų knygelė, ant kurios nupieštas susimąstęs zebriukas

UŽRAŠŲ KNYGELĖ, ANT KURIOS NUPIEŠTAS SUSIMĄSTĘS ZEBRIUKAS


Nepratusios rankos
Prie fizinio darbo.
Apleido jėgos,
Nors trumpo

Atokvėpio trokštu.
Rodos, kad alpstu,
Bet ne, Kūrėjas
Gražina jėgas.

Kentėdamas privalau
Laukti, kol pagaliau,
Pareigą atlikęs,
Jungą numetęs

Galėsiu džiaugtis begaline,
Nevaržoma laisve.


Maniau, kad esi
Likimo skirta.
Moterišką spindesį
Mylėjau. Garbinta

Buvai aklai.
Gal negerai
Dariau,
Gal apsirikau?

Malonu užsimerkus
Nieko nematyti.
Bendravimas- nejaukus,
Tiesą tenka pripažinti, -

Esu grubus,
Esu naivus.







Norėčiau nutraukti
Santykius. Nekyla
Ranka. Apgauti
Save pavyksta

Lengvai, bet nesmagiai
Jaučiuos… Ir tu
Labai dažnai
Nuliūdus, dėl paikų

Žaidimų. Ką
Daryti, Ką
Keisti,
Kaip užmiršti

Nuoskaudą ir įsisenėjusią širdgėlą,
Kuri gimdo manyje poetą?



Prieš šimtmečius sudėtas
Poeto sonetas
Vis dar- aktualus
Ir naujas. Žavus-

Lyg architektūros
Šedevras.
Žodžiai atgimsta vaizduotėje,
Rodos, kad tavyje

Tobuliausios savybės užkoduotos
Ir nuo senėjimo užkonservuotos
Eilėraščio tekste.
Gyvenime jūs susiliejote!

Apie tavo moteriškumą- rašoma,
Iš kur autoriui yra tai žinoma?


Spektaklis prasidėjo,
O tavęs vis nėra.
Gyvenimo scenoje
Absoliuti tyla.

Nežavi gėlės
Ir pagarba,
Kai tavęs
Šalia nėra.

Darbo savaitė
Sunki ir ilga
Pagaliau pralėkė,
Atėjo atpildo diena,

Kaip nuotaka mylima
Suteikė poilsį ir palaimą.



Kur tu esi?!
Nekantraudamas laukiu.
Akimirka žavi
Pralėks. Pasauliui

Sustoti nevalia,
Nusineš mane.
Galva žila
Nesiskirs su ja…
Bet kas iš to,
Jei akimirka
Neišnaudota? Paseno
Kūnas ir sveikata

Silpna… Vis dar tikiu,
Vis dar laukiu.




Nuobodžiauji, nerūpestingai
Dairais, abejingai
Stebi gyvenimo
Dramą. Likimo

Siusti sunkumai
Tik linksmina,
Gana lengvai
Krizę klastingą

Pamatai ir įveiki.
Atrodo, kad veikti
Šiame gyvenime
(pažinus jo gelmę)

Nebeturi ko. Mes nesuvokdami tą patį patirti
Trokštame… Bet gauname amžiną atilsį.

Prakaitas teka
Smilkiniais.
Akys merkiasi,
Bet nepaleis

Gyvenimas.
Vaidinimas
Tęsis tol
Kol

Režisierius neištars
Pakaks. Publika
Sužavėta užtars.
Pasakys, kad suvaidinta

Kančia
Atrodė kaip tikra.



Esu apgautas
Ir išnaudotas.
Konfūzytas
Ir sužalotas

Protas-
Prislėgtas
Savivalės ir įžūlumo.
Užsispyrimo
Nepakaks, nes
Ryžtas ir valia
Išblėso. Nuliūdęs,
Varginanti laukia

Kova. Už išlikimą,
Gerbūvį ir malonumą.




Tikrai įdomu
Retkarčiais justi
Trūkumą. Abstraktų
Liūdesį jaučiu.
Iš sąmonės gelmių,
Tarsi pro rūką,
Kaip švyturys, išnyra
Optimizmas.
Nemielas faktas:
Sutraiškytas
Pasitikėjimas
Savimi. Ateitim dar tikiu,
Todėl lemties kirčius
Lengviau ištveriu.




Kaip greitai
Keičiasi planai!
Vakar skendai
Džiugesy, svajojai

Apie ramų
Ir sotų
Gyvenimą.
Akimirka

Truko saviapgaulė,
Spalvinga idilė
Sprogo kaip muilo
Burbulas. Liko

Tik duženos ir suirutė.
Ką atneš kita minutė?



Ką daryti,
Kas galėtų patarti,
Kaip teisingai pasielgti?
Pats negaliu nuspręsti.

Sustingęs ir kupinas
Abejonių. Kūnas
Pasiduoda abejingumo
Hormonams. Nusilpo

Širdis. Neliko
Jaunatviško
Ryžto.

Gal švelni ramybė
Sugrąžins
Sielos stiprybę?




Išeidamas norėjau
Išvysti tavo žvilgsnį.
Pranykti delsiau
Iš akiračio. Laukti

Ilgiau negalėjau.
Akis nusukai.
Nusivyliau,
Apiplėšei mikliai…

Apmaudo ir kartėlio
Apimtas skubėjau
Namo. Pelėsio
Kvapą jutau.

Be mielo tavo žvilgsnio
Nenoriu tverti nei mirksnio.

Ruošiu apdriskusį
Kūną gatvei.
Parodysiu nušiurusį,
Bet gyvą. Praeiviai

Nesupratę trauksis,
Gal kas bus sužavėtas?
Estetinis grožis
Gal parklupdys. Ar apkaltintas

Būsiu
Akiplėšiškumu.
Negaliu
Tylėt. Gabumų

Neišreiškęs dustu,
Kankinuos, mirštu.






Bijau ir noriu
Stoti prieš publikos
Teismą. Tikiu,
Kad yra racijos

Žodžiuose ir muzikoje,
Kuri gimsta lūpose.
Išlaisvinus save,
Kūrybines galias mene

Noriu išlieti.
Savotiškais darbais
Gal ką paguosti
Man pavyktų, Švelniais

Žodžiais nuraminti,
Muzika pralinksminti?




Neišdrįsau viešai parodyti
Nemokšiškumo.
Gal išėję būtų gražiai,
Bet nemėgstu neapibrėžtumo.

Patobulinti norėdamas
Atlikėjišką techniką
Atsisakiau... Drovumas

Nebuvo pagrindinis
Apsisprendimą
Lėmęs veiksnys.

Patyrimas,
Protas,
Liepė pakentėti
Ir pasimokyti.




O, kaip pavargau!
Šiandien nieko
Ypatingo nedariau.
Sulaukęs vakaro

Jaučiuos išsekęs.
Blėstančios saulės
Spinduliai
Nudažė raudonai

Padangę. Atėjo
Metas mesti
Darbus; Orfėjo
Lyrą čiupti,

Išlaisvinti kūną
Ir sielą.




Ypatinga diena-
Poilsio pilna.
Tai- gyvenimo jėgų,
Atgaivos šaltinis. Visų

Kitų savaitės dienų
Vainikas, vestuvinis žiedas.
Dirbdamas jos laukiu.
„Nuotakai“ atėjus džiaugsmas

Ir nenusakomas
Pasitenkinimas
Apima širdį.
Brangų laimikį

Likimas dovanojo
Už tai jam dėkoju.



Ankstų rytmetį
Susidūriau su savo
Neplautu veidu. Suvokti
Nesistengiu, kas iš tikro

Esu. Tokia neapibrėžta
Situacija trugdo
Gyventi. Dėl to apgauta
Mylimoji liko,

Nes nežino
Kam atidavė
Savo
Jaunystę.

Šventas moteriškumas patyrė
Intervenciją. Amžina metamorfozė.




Nuoskauda užstrigo.
Nepavyksta nuryti,
Ar išspjauti gumulo

Kuris drasko
Gerklę ir širdį.
Lemta likimo
Viską ištirti.

Tu klusniai
Skanavai
Gyvenimą.
Skausmą

Ir džiaugsmą noriai,
Negalvodama čiupai,
Nesirinkdama pasirinkai.

Tikiuosi, kad tavo
Ieškojimus vainikuos
Sėkmė. Dabar tik nerimo
Platybėse, laukuos

Braidai, ieškodamas
Pamesto rakto.
Daug svajodamas
Pašalini iš akiračio,

Nepasitikėjimą
Keliančius, stabus.
Vieną dieną pas mylimą
Nukreipęs žingsnius,

Išsklaidęs kerus,
Rasi, jos širdies, raktus.






Kaip tikras sūnus
Ėjau šalikele.
Pamestus raktus
Kojos trypė,

Bet taip ir neradome
Pusiaukelėje sustojome,
Tu nerimo apimtas
Verkei. Senolio ašaros

Susigėrė į barzdą.
Buvau šalia.
Žiūrėjau į lauką,
Spalva žalia

Ramino mane,
Tik mane.







Laimingas būčiau
Galėdamas nuraminti,
Rūpesčiu apgaubčiau,
Skraistė sauganti

Būtų rankos,
Nuo naktinės vėsos.
Visą dieną sunkiai
Dirbau. Žemės vaisiai

Glėby. Skubu
Namo. Jaučiu
Nuovargį.
Pro kurį

Smelkiasi agresija,
Kaip susilpninti Ją?




Nunešei žinią,
Kaip Hermis.
Nulėkei, Smagia

Nuotaika užkrėtei,
Bet neužilgo sugrįžai,
Parnešei
Tai ką žinojau senai.

Vyliausi, bandžiau
Įsitikinti,
Maniau: „gal suklydau“.

Bet ne, žiauri-
Tiesa... Susitaikyti?!
Tikiuosi valia stipri
Gali dar ką nors pakeisti.




Turtingų tėvų
Išlepintas vaikas-
Tvarkingas ir meiliu
Veidu. Paskalas

Girdėjau, kad išprievartavo
Lietuvių kalbos mokytoją,
Kad pradangino
Jauną merginą.

Tėvai įtakingi,
Todėl įtariamasis
Laisvas. Laimingi
Papirkti pareigūnai.

Gal jis- nekaltas,
Gal tai- melas?






Saldžialiežuvis
Buvau. Įžūliai
Kalbėjau. Kaip piktavalis
Suvedžiotojas uoliai

Raičiau, kūriau
Epitetus.
Žemai galvą lenkiau
Tavo grožiui. Kelius

Apkabinti geidžiau,
Bet tyras moteriškumas
Neleido pulti. Greičiau
Širdis plakė. Gašlumas-

Pavergtas,
Sukompromituotas.




Piktavališkumas su
Kuriuo susiduriu
(Iš manęs ir kitų
Žmonių

Liejasi
Tarsi
Srauni

Upė) pakerta
Jėgas. Darosi neįmanoma
Gyventi. Karta
Išmirė, o problema,

Kaip geidžiama
Aukso moneta,
Paveldima.




Neištikimas ir nekantrus,
Suvaldyti jausmus
Dažnai nepavyksta.
Akys nukrypsta,

Suviliotos naujo
Objekto...
Savojo
Būdo

Esu suerzintas.
Nesugebu nieko
Pakeisti. Prakeiktas
Vyriškas ego

Padaro silpnu,
Lengvai pažeidžiamu.




Orfėjas nusileido
Į pragarą.
Sužavėjo,
Savo lyra,

Vėles. Kas iš to,
Sielvarto
Išvengti nepavyko.
Moterys įsiuto.

Suviliotos svajonių,
Panoro dailių
Eilių ir muzikos.
... Kvailos ir kerštingos

Deivės sudraskė jauną
Auksaburnį poetą.



Iš tamsos išnirai,
Apsirengusi juodai
Pasidažiusi kukliai,
Iškart kritai

Į akį. Lengvai
Užkariavai
Širdį. Prieiti,
Ar bent pamoti

Ranka geidžiau.
Neišdrįsau.
Tik žvilgsniu
Godžiai rijau

Tamsoj pranykstančią esybę,
Geidžiamą, nepasiekiamą tobulybę.




Numečiau odinius batus,
Plaukus, barzdą ir nagus
Apleidau. Nesiprausęs
Prakaitu aptekęs

Gedžiu. Nes manoji
Ieva vengia
Žvilgsnio, įstabioji
Venera

Įbauginta žodžių lavinos.
Auksaburnio talentas
Nepadeda. Garbingos
Moters ilgesys vertas

Pagarbos. Dorybėms jos
Žemai lenkiuos.

Ne teisingai pasielgiau,
Tradicijai nusižengiau,
Automatiškai tai padariau,

Negalvodamas.
Patikrintas
Gyvenimo būdas-
Laimės garantas.

Neturiu noro veltui gaišti
Bandant dviratį išrasti.
Protingiau įsisavinti,

Tai kas amžiais šlifuota,
Seniai atrasta.
Dėl klaidų atsiprašau
Jomis save apiplėšiau.






Alkanas...
Pats pasirinkau,
Ne vienas
Šitaip darau.

Ar yra prasmė –
Nežinau.
Ar sukūriau laimę –
Pasakysiu vėliau.

Kol kas
Tik bandau.
Liejasi prakaitas,
Išsekau.

Kiekviena nauja diena
Šviežių jėgų atneša.







Per mažai
Dėmesio skyrei,
Per trumpai
Žavėtis leidai

Savimi.
Užsimerkus,
Nors atminty
Regiu plaukus,

Veido bruožus,
Patrauklų kūną.
Vaizduotėje atkūrus
Balso aksominį tembrą

Girdžiu, kaip įsakai,
Save užmiršti visiškai.




Vis dar jaučiuos
Tau nusikaltęs.
Tikiuos,
Kad niekšybės,

Kuriomis varginau
Seniai – pamirštos.
Padėti sau
Neįstengiu. Surištos

Rankos nešvarios
Sąžinės. Ramios
Nakties linkiu.
Pailsėti pats negaliu,

Nes likimas
Primena klaidas.




Bent žvilgsniai
Mus suvienija.
Bijodami, atsargiai

Kaip plėšikai
Sekame vienas kitą.
Ne atsargūs gestai
Baugina, gąsdina.

Vaizduotės įaudrinta
Siela – jautresnė.
Mano garbė suteršta,
Todėl visuomenė

Nepalankiai vertina,
Tai, kad tau
Jaučiau aistrą.





Esi tarsi nuostabi
Knyga,
Tik žodžiai užrašyti
Nesuprantama kalba.

Prašau atverk
Man savo širdį.
Įvertink
Pastangas išmokti

Tavo kalbą.
Padėk.
Mielą veidą
Nuo manęs neslėpk.

Būsiu tavo mokinys gabus,
Ištikimas ir uolus.






Geismo numalšinimas
Pilnatvės neduoda.
Nusivylimas, trūkumas
Atsiveria. Apsunksta

Širdis. „Visi gyvuliai
Po lytinio akto
Atrodo nuliūdę“, taikliai
Helenų išminčius pavyko

Pasakyti.
Eikvoti
Laiką
Vertė aistra.

Be meilės pasiekti pilnatvės neįmanoma.
Bandyti nesiūlau, neverta. Būtų kvaila.



Bandydama save padailinti
Truputėlį perspaudei.
Be abejo gali nesutikti,
Suvokimą perėmei

Iš tėvų
Ir bendraamžių,
Sau tu graži
Ir jiems patraukli

Su blizgučiais
Ir ryškiais
Dažais.

Matau tavy
Nuostabią moterį.
Ar verta tai gadinti?



Kuo labiau
Šalinuos tavęs,
Tuo stipriau
Patinki. Išves

Iš kantrybės
Neteksiu proto,
Garbės,
Ir gero vardo,

Prisiekiu, neišdrįsiu
Net savo šešėlių
Sutepti.
Sunku ištverti

Kai tu šalia
Tokia graži, tokia miela.



Abejingumu tik
Kurstai aistrą.
Tokia ir lik,
Moters dora -

Brangiausia dovana
Likimo. Pagarbą
Jaučiu. Prisipažinimą

Tau skiriu.
Dovanų brangių,
Nei lauko gėlių

Nereikia. Spinduliuoji
Gerumu. Manipuliuoji
Kuklumu – tai gerai.
Nuo kurių vyrai tampa vergai



Vyrai –
Bejėgiai
Vaikai

Prieš šventą
Moteriškumą, sustingsta
Kraujas gyslose, tampa

Klusnūs ir meilūs,
Vyrišką jėgą
Sutramdo švelnūs
Kerai. Jungą

Šeimos noriai
Čiumpa, jei
Tik moteris dora
Ir protinga.



Nuo gražuolės
Neslepiu, kad ji graži.
Įteiktos gėlės,
Komplimentai tėra maži

Ir ne reikšmingi
Nutikimai.
Ypatingi
Skruostai

Žavi. Tai tiesa.
Vyrų dėmesio nuvarginta
Esi. Atleisk už drąsą
Dar kartą

Tau sakau: tu nuostabi
Tai atleisti man gali.