Jis - ji

JIS-JI

JIS
Kaip jauties? Tai retorinis klausymas. Nelaukiu atsakymo. Tik šiaip norisi pakalbinti. Tu tikriausiai nusišypsosi. Švelniai atsakysi. Maloni ir viliojanti būtybė esi. Gera nors trumpą mirksnį pabūti šalia. Užteks.

JIS
Kokia tu moteris, jei tarakonų nesi mačiusi? Tai- taip pat retorinis klausymas. Neatsakyk. Ką tik, juokaudamas, šratinuku užbrėžiau tau ant rankos. Nusišypsojai. Puiku.

JIS
Vėl vakaras. Prašei, kad rašyčiau juodu rašalu. Šį kartą tavo paiką užgaidą pildau.
Vėl vakaras. Dangus vis dar šviesus, o, pažeme jau slankioja šešėliai. Ką tik su draugu dūkome. Lakstėme po koridorių. Trepsėjimu bandydami sukurti įstabų ritmą. Budėtoja atėjo pažiūrėti kas taip triukšmauja. Pasukiojusi pirštą ties smilkiniu dingo. Žaisdamas pasijutau kaip paikas vaikėzas. Kvailiodamas pasiekiu ne rūpestingą, nevaržomą katarsį. Rašydamas klausiausi Beatles dainos Mischel. Puiki kompozicija.

JIS
Sėdėjau 4-aukšte. Po pažastimi  pasikišęs tavo užrašų knygą. Iš 406 kambario išėjo panelės. „Oi“, suriko viena iš jų, „išgadinote mane. “
-Ateik. -Paraginau ją.
-Ką darysi? - Paklausė ne patikliai. Situacija priminė prasto kriminalinio filmo scena. Aš- piktas dėdė, ji- naivi blondinė.
-Paimsiu tavo anspaudus. - Ji patikėjo. Atkišo savo mažus pirštelius. Nustebau. Suvaldžiau juoką. Atkišau jei tavo dienoraščio paskutinį puslapį. 
-Ką tu darai?! - Suriko jos draugė. - Jis kvailioja. - Ji atitraukė ranką. Įsijaučiau į vaidmenį. Rimtu tonu paprašiau jos pirštų. Ji pasimetė. Tikriausiai dar nėra girdėjusi  kalbant nesąmonių oficialiu stiliumi. Gana greitai prikalbinau, kad leistų išteplioti rašalu pirštus. Jos pirštukų anspaudai- tavo užrašu galiniame lape.
Po kiek laiko ji dar atėjo. Aprašiau tai kas įvyko. Ji užsimanė paskaityti ką užrašiau. Neleisdamas domėtis rašto turiniu sužadinau jos smalsumą. Atsikratyti merginos pavyko tik grubiai kutenant.

JI 22-09-06
Kol nebus rasta kas nors tikra, reikia atmesti visą, kas bent truputį abejotina. Po vakarykščių apmąstymo užplūdo tiek daug abejonių, kad dabar nebeturiu jėgų jų pamiršti. Nežinau, kaip galėčiau abejones išsklaidyti. Esu tokia sutrikusi, lyg būčiau įkritusi į gilų vandenį, ir negalėčiau nei kojomis pasiekti dugno, nei išsilaikyti paviršiuje. Vis dėl to eisiu toliau, vakar pasirinktu taku. Aplenkdama visa tai kuo galima suabejoti, taip pat tai, kas absoliučiai- klaidinga. Taip elgsiuos tol, kol rasiu ką nors tikrą, arba tol, kol įsitikinsiu, kad čia nėra nieko tikro.

JIS
Jaučiasi Dekartes‘o kvapas... Puiku. Abejok ir netikėk, nes nieko tikro nėra šiame pasaulyje. Netikėk manimi. Netikėk savimi. Viską atmesk. Vėliau kaip vaikas, kruopščiai ištyrusi viską, sudėliok savo pasaulį.
Kažkada buvau pasijutęs, savimi pasitikintis ir tuo pačiu metu kompleksuotas paauglys. Apie pasaulį turėjau tvirtą nuomonę. Viskas buvo įdomu, nauja, nepažinta. Nusikaltimai, gašlumas, nuodėmė traukė ir viliojo. Naivus idealizmas vertė kurti kvailystes, skausmą, juoką, nuopuolį ir k. t. Tai buvo nuoširdu. Norėjau užkariauti pasaulį. Net dabar po krizių, po sukrėtimų, po sparnų sulaužymo prigimtis verčia judėti. Buvau vedęs. 4-is metus truko santuoka. Ar tai saviapgaulė, ar meilės protrūkis, ar jaunatviškas maksimalizmas vertė šitaip pasielgti nežinau. Visa tai turėjo būti. Nieko nenoriu ir negaliu pakeisti. Dėka laimės ir nesėkmės, kurią patyriau, esu tas kas esu.
Vakaras. Vėl rašau. Ilgesys ir sąžinės jausmas spaudžia širdį. Norėtųsi apkabinti mylimus sūnus. Deja likimas, tikiuosi trumpam, mus išskyrė.
Kur veda mus likimas? Po manimi lekia į nebūtį, mistiniai pabėgiai, jie tarsi valandos, išgyventos ir pamirštos. Prieš akis jų dar milijonai.
Kur veda vingiuoti bėgiai? Į kokį ne-įmanomą tolį jie kviečia? Kas tavęs ten laukia, nes tu taip pat pasirinkai (vakar) kelią? Gal kurį laiką važiuosime kartu? Gal persėsi į kitą vagoną? O gal išlipsime vienoje stotelėje, po 1000 metų? Ką manai?

JI  23-09-06
16: 43
Archimedas Žemės rutuliui pakelti reikalavo tik tvirto ir nejudančio atramos taško. Aš taip pat galėčiau puoselėti dideles viltis, jei man pavyktų  rasti bent vieną neabejotiną dalyką.
Bet kas pagaliau esu? Mąstantis daiktas. Mąstau, suvokiu, suprantu, teigiu, neigiu, noriu, nenoriu, įsivaizduoju ir jaučiu. Žinoma, tai ne taip jau maža, jei visa tai priklauso prigimčiai. Argi dabar neabejoju viskuo, nors vis dėlto suvokiu ir suprantu kai kuriuos dalykus, tvirtinu, jog  vieni yra teisingi, neigiu visus kitus, noriu, geidžiu pažinti dar daugiau ir nenoriu būti apgauta.
P. S. “ Čia būta mano lūpų ir akių,
      Čia mano rankų klaidžiota... “

JIS
Vienas neabejotinas dalykas- tu esi, tu jauna, gyva, vėliau likimas  įtrauks į beprotišką gyvenimo sūkurį, pagyvenusi, pasensi ir numirsi.  O Mačernio  eilėraštis tikrai gražus.

JI
Argi čia nėra nieko, kas būtų taip pat tikra, kaip tai, kad aš esu, egzistuoju, net jei visą laiką miegočiau ir jei tas, kas mane sukūrė, panaudotų visą savo išmonę man apgauti? Ar nėra iš šių požymių tokio, kurį būtų galima atskirti nuo mano mąstymo,  ar nuo manęs pačios? Juk aš abejoju, suvokiu, trokštu, todėl nėra reikalo daugiau apie tai kalbėtis. Aš sugebu įsivaizduoti... Gali atsitikti taip, kaip buvo anksčiau, kad mano įsivaizduojami daiktai nėra tikri. Bet dėl to sugebėjimas įsivaizduoti nedingsta ir nenustoja būti mano dalimi. Matau šviesą. Girdžiu triukšmą. Juntu šilumą ir pirštus bėgiojančius nugara... Gal tai tik šmėklos, o aš miegu? Tebūnie taip. Vis dėl to tikra bent jau tai, kad man atrodo, kad matau šviesą, girdžiu, jaučiu šilumą... Tai negali būti  melas.
P. S. Tos tavo rankos, tie tavo pirštai ir tu...

JIS
Pirštai yra. Tai faktas. Bet ką jie reiškia jų prisilietimas- nežinia. Tai esmė. Na ir kas, kad esu aš ir tu esi. Prisilietimas tik plikas faktas. Kas slypi už jo? Tai turėtų jaudinti.
Faktai dar nepaaiškina to kas vyksta.
... Skutausi barzdą. Į kambarį įėjo bendrabučio budintis ir paklausė: “ ko prisidirbai? “
-Nieko, kas nutiko?
-Kriminalistai tavęs ieško po visą Klaipėdą.
-Jūs juokaujate?!
-Eikime į apačią, ten palauksime milicijos. Atvažiuos už 10 min.
-Negali būti!
-Eime. Jis apsisukęs nukrypavo lyg stambi žąsis. Išsigandau. Savo juokeliais budintis dar labiau mane gąsdino. Pusvalandį laukiau. Nieko nenutiko. Sėdėjau fotelyje, šalia budėtojo budelės, ir drebėjau nuo šalčio ir baimės. Vėliau atsipalaidavau. Praėjo baimė ir šalčio pojūtis. Tada budėtojas prisipažino pajuokavęs. Skambino mano tėvas ir žadėjo perskambinti už 10 min. Deja nepaskambino.
... Faktai? Ką jie pasako apie gyvenimą?
P. S. Kaip dorai nugyventi gyvenimą, jei prigimtis ištvirkusi?

JI
25-09-2006
00-20
Pagaliau. Man jau aišku, jog kūnai, tiesą sakant, pažįstami ne pojūčiais ar sugebėjimu įsivaizduoti, bet tiktai protu ir kad apie juos žinome ne todėl, kad juos matome ar liečiame, bet todėl, kad mąstome arba suprantame mintis.
„Kaip dorai nugyventi gyvenimą, jei prigimtis ištvirkusi? “
P. S. Saldžių sapnų, einu miegoti.

JIS
Noriu su jumis pašokti. Galima?
JI
... Pirmoji priežastis ta, jog man atrodo, kad man tai yra įteigusi prigimtis, o antroji sudaro patirtis. Tikiu, kad šios idėjos nepriklauso nuo mano valios, nes dažnai jos atsiranda prieš mano valią.
Kas toji prigimtis? Ar ji priklauso nuo asmeninės patirties?

JIS
Iš kokio vadovėlio trauki šitą tekstą?
... Esame tobuli egoistai. Kalbame kas sau. Nesiklausome pašnekovo. Vienas apie batus, kitas apie ratus... Liuks. Tai- pažanga. Įdomu, kas iš to išeis.
Šiandien vakare truputėli šokome (valsą). Tai mus riša, bent trumpa mirksnį. (Tesiu pradėta tradiciją, kalbėsiu apie save.)
Mano gyvenimas, tai nuolatinis gniuždymas, iš vienos pusės, o iš kitos, duodama jėgų spaudimui atlaikyti. Tarsi dvi jėgos galynėtųsi tarpusavyje. O aš tarp jų...

JIS
Šiandien sužinojau, kad pirmoms ir trečios klasės mergaitėms nepatinka mano kvapas. Jos, labai ramiai, be pykčio ir noro įžeisti, tai pareiškė. Jos teisios. Gal dėl to mylime ir bijome veikų. Jie verčia stengtis pasikeisti, tik reikia norėti ką nors keisti. Buvo įdomu. Pareiškė, kad mano kvapas ne malonus, bet toliau buvo šalia ir maloniai pasakojo niekus.

JIS
Vėlai, vakare, po darbo, grįždamas namo, kalbėjausi su kolega apie darbą teatre.
-Statant naują spektaklį, svarbu nesinervuoti. -Pasakojo jis. - gadini sau ir kitiems nervus ir jokios naudos. Kam to reikia? Spektaklis, realiai gyvenime neegzistuoja. Tik scenoje jis gyvas. Kam dėl neegzistuojančio dalyko gadinti sau ir kitiems gyvenimą?

JI
Man atrodo, kad gyvenime daug kas neegzistuoja. Tik žmonės būna tokie abejingi, kad nepastebi to ko nėra. Nematydami aplink save to, kas turėtų būti matoma, nesugeba pasirinkti ką matyti ir ko ne. Praranda ne tik dalelę savęs, bet ir visą save.
P. S. Ryt išvažiuoju, šeštadienį grįšiu, jei gali ryt ryte, arba šį vakarą atnešk man atsakymą...

JIS
Jaučiuosi išsunktas kasdienybės. Pokalbis su Deividu išmušė iš vėžių. Vargšas jis. Jaučiuosi kaltas. Mes abu jį nuskriaudėme.
Gintaras, mano kaimynas, pavaišino želatina. (Žalios spalvos.)
-Skanu. - Pasakė Giedrius.
-Super... -Pasakė Gintaras.
-...... -Aš tylėjau. Giedrius išėjo į lauką su peiliu. Pripjaus vytelių.
Jau vėlu.

JIS
Tarakonų istorija
Atsisėdau prie darbo stalo. Tarp natų ieškojau nereikalingo popieriaus...
(Dar ilgai šie keisti žmones rašė vienas kitam, bet jie nebuvo nuoširdus, todėl jų bendravimas nei jiems, nei aplinkiniams nieko gero nedavė. Viena diena jie tiesiog liovėsi rašyti.)