Kandidatas II

Šįryt Leila jautėsi kaip niekad žvali. Nors pasinaudojusi Toro patarimu atsisakyt  miegą reguliuojančių papildų ilgai negalėjo bluosto sudėt, pakilus nusiteikimas gyvent protėvių ritmu nuteikė pakiliai.
Patiekus sūnui pusrytį ir įsodinus jį į kaip laikrodis tikslų mėlynąjį oromobiliuką, žvaliai nužingsniavo į savo darbo kambarį. Stiklinėje sienoje nusišypsojo savo atjaunėjusiam atvaizdui -  reikės padėkoti Torui už vertingą patarimą. 

- Na pasakyk, kodėl turėčiau ryt juodą piliulę, kad užmigt, o baltą – kad atsibust? Juk žmogaus organizmas užprogramuotas ilsėtis savaime. Ar žinai, kad anksčiau žmonės miegodavo net aštuonias valandas per parą, o vaikai ir dar ilgiau - ir ką, ar jų miego kokybė dėl to buvo prastesnė?, - Toras netgi miege ieškojo kažkokių paslėptų prasmių. Ir po kiekvieno tokio pastebėjimo sekdavo klausimas, o kam gi tai gali būti naudinga?

Kartą Leila pabandė panašiais įtarimais pasidalint su sutuoktiniu, tačiau jis tik gardžiai pasijuokė, padaręs prielaidą, jog žmona per daug įsijautė į maištauti svajojančių  paauglių pasaulį.

Tad Leilos negąsdino ne visiškai adekvati Toro reakcija į rodos pačius natūraliausius procesus, jis tiesiog prabudindavo kažkur giliai pasąmonėje tūnantį jos pačios vis didėjantį nepasitikėjimą tvyrančia atmosfera. Lygiai kaip ir Toras, ji domėjosi žmonijos istorija – ne ta, privaloma, apie visus laimėtus karus, pasiektą taiką, darną ir ramybę, o pačius banaliausius jos aspektus – ką žmonės veikė, ką valgė, kaip mąstė, apie ką svajojo, kokius tikslus turėjo, pradedant nuo to, kaip evoliucijos istorijoje susiformavo vienas ar kitas įprotis. Medžiagos apie tai nebuvo labai daug, tad jie dalindavosi su bendraminčiais, daugiausiai įdomių faktų  ji susirinkdavo iš paties Toro.

Kartais Leila klausdavo savęs, kaip toli juos nuves Toro įgimtas polinkis ieškoti nemalonumų. Jai buvo kur kas maloniau galvoti, kad ji pati - puikiai prisitaikęs individas, na gal tik šiek tiek labiau intravertiškenė už aplinkinius, o keistuolis judviejų taip ir oficialiai nesusiformavusioje poroje, be abejo Toras.
Ir visgi jie turėjo daugiau panašumų, nei pačiai Leilai norėjosi pripažinti.
Vietoje įprasto virtualaus sekso jiedu mielai dalindavosi savo mintimis,  jungdavosi vienas prie kito sapnų, pasinerdavo į viens kito baimes ir ekstazes – na visai lyg kokie nuo gyvenimo tempo pavargę pensininkai, o juk abudu buvo vos perkopę trisdešimtmetį.
Šiais, neribotų galimybių laikais, kai galėjai gyvent kiek tik nori, tiek Leila, tiek ir Toras,  kaip susitarę buvo nusistatę 150 metų amžiaus ribą, lyg nujausdami, kad vis materialėjantis ir svetimėjantis pasaulis jau greitai nebeturės jiems ko pasiūlyti.

Juk ir dabar abudu netryško taip įprastu džiaugsmu, nevaikščiojo visą dieną palaimingai nušvitę, kaip daugelis aplink, ir netgi nevartojo laimės papildų. Retsykiais sugerdavo sveikatinimosi vitaminų, kai jau visai prispausdavo realybė, bet ne daugiau. Iš šono jie atrodė lyg pagyvenusi pora, gyvenanti daugiau iš įpratimo, nei aistros, nors pora jiedu net nebuvo. Viso labo tik pretendentai į vienas kito virtualią lovą ir ne daugiau.

Leila  pirmą kartą savo neilgame gyvenime sutiko dar įtaresnį, pilnesnį įvairių kompleksų ir netgi savotiškų paranojų, žmogų. Pradžioje, tiesą pasakius, vien tik tai ir užkabino – ji šiame pasaulyje ne viena tokia. Vėliau, supratę, kad sutampa ne tik jų mintys, ateities vizijos,  bet ir sapnai, beveik nebepaleido vienas kito iš matymo zonos, nors jiems net nebuvo būtinybės ištisai matytis – Leila ir taip žinojo Toro kasdienę rutiną.

Raumenų stimuliavimo pratimai ryte, po to lygiai penkiolika kilometrų ristele - iki šiol ji nepažinojo nei vieno žmogaus, kuris šiais laikais bėgiotų savo noru, ir dar išorėje, kur žiūrėk, tai lyja, tai sninga, arba kepina lyg orkaitėje, juk sezonas,  kai net vaikams rekomenduotina iškišt išbalusias nosis į gryną orą, viso labo tesudarė vos trys-keturios savaitės metuose.

O senamadiškas užsispyrėlis Toras lakstydavo kone kasdien! Nepatikėtų, jei nekart tarp aštuonių-devynių ryte prisijungus  prie savo draugo vaizdo takelio, pati nebūtų leipus juokais iš savo atkakliojo maratonininko - tai apsnigto, pamėlusia nosimi, tai permirkusiais nuo lietaus juokingai susiraičiusiais plaukais,  tai iškaitusio ir išraudusio nuo nepakeliamo karščio, bet vis taip pat lengvai ir ritmingai lekiančio dirbtinio smėlio takeliais išilgai žydrųjų kanalų.

Svajingas mintis netikėtai nutraukė sužybsėjusi žinutė, pažymėtai raudonai – vėl svarbus pranešimas visuomenei. Nerimą kėlė jau pats faktas, kad paskutiniu metu jie itin padažnėjo. Žinutė buvo trumpa:
„24 progimnazijos Nr. 0621 mokiniai šiandien negrįžo po pamokų. Kad mokiniai taip ir neišėjo į parkingą, pranešė savaeigių mokyklinių oromobilių įmonės atstovai. Tuo pačiu metu buvo pavogti visi gimnazistų tapatybės duomenys, ištrinti dokumentai, sutartys. Specialios pajėgos daro visą, kad vaikai nedelsiant būtų surasti. Prašome gyventojų nepanikuoti, apskrityje bus imtasi papildomų saugumo priemonių“.

- Tai juk visai šalia Pijaus dienos centro, - sušnabždėjo Leila. Ji savo akimis yra mačius tą gimaziją kai pirmuosius kartus į dienos centrą sūnų lydėdavo pati. Arkos formos didingas pastatas, vos pora minučių oromobiliu.
Leila akimirksiu persijungė į sūnaus režimą – viskas tvarkoje, mažasis jau dienos centre, su draugais skraidina  erdvėlaivių modeliukus.

Toras buvo teisus, bet iš kurgi jis galėjo tai žinoti? Gal ir jam pačiam gręsia pavojus, reikia skubiai jį susirast, bet kaip? Kodėl jo vaizdo takas vis dar išjungtas? O gal tiesiog užmiršo aktyvuot, juk jam ne kartą taip yra nutikę. Sykį piliečių saugos pareigūnai netg buvo įvykdę fizinę patikrą – tąsyk atsipirko perspėjimu, tačiau pakartotinas nusikalstamas užmaršumas galėtų baigtis kur kas liūdniau.
Išsikėlė Toro duomenis į viršų: vaizdas neaktyvus, garsas neaktyvus, paskutinį kartą jungtasi prieš  prieš 165 valandas. Pasitikrino laiką – 9. 45.

Kaip tik šiuo metu Toras, jau sugrįžęs po rytinio maratono, turėtų viešpataut savo dirbtuvėse. Paprastai jai patikdavo stebėt, kaip stiprioms, griežtoms rankoms paklūsta tai molis, tai smėlis, tai žvyras, nors kartkarčiais jis skopdavo bei lipdydavo iš dirbtinių pluoštų. Dideliam skulptoriaus džiaugsmui, pagaliau į madą vėl sugrįžo akmuo, gibsas ir netgi marmuras ar bronza -  nors tai buvo nerėgta prabanga ir visuomet rizikuodavai nerealizuot tokių skulptūrų – jos jau nebetilo į sandėlį - bet išmanantys meno žinovai vertino būtent natūralumą, vietoje tų visų žėrinčių, spindinčių ir spalvas pagal poreikį keičiančių pakaitalų. Tik kad tų išmanančiųjų buvo ne tiek jau ir daug.
Paskutiniu metu lyg ir darbavosi ties nerealistiška  juodosios mambos skulptūra,  kurią buvo užsakęs itin prabangus papildų ir sveikatingumo centras.

Leila jau ir nežinojo, ar daugiau išgyveno dėl galimai gręsiančio Torui pavojaus, ar tiesiog niršo, kad jis išsprūdo iš jos kontrolės. Toro vaizdo ir minčių takelis jai buvo užblokuoti... kelintą? Šeštą ar jau net septintą parą, ji jau netgi pametė skaičių. 

Vydama įkyrias mintis šalin, Leila prisvertė grįžt prie ypač sunkių paauglių virtualių minčių redagavimo – neseniai naujasis bosas pasiūlė perspektyvų, geriau apmokamą darbą ir jai  reikėjo įrodyt, kad yra verta šių pareigų.
Padirbėjus vos kelias valandas, pasijutė mieguista. Ranka jau siekė energetinio gėrimo, tačiau susivaldžiusi nustūmė jį tolyn.
Nuo šiol gers tik vandenį, kad ir kiek jai tai kainuos. Neįtikėtina, kiek mažai žmogus gali nuveikti be energiją suteikiančių skysčių, juk dar tik vidurdienis, o jau šitaip limpa akys...
Išskleidė kėdę  į gulimą padėtį, bent jau kojas išties.

Staiga prieš pat akis sužaižaravo išmanioji apyrankė. 
Pagaliau parsirado jos pražuvėlis! Dabar kaip visuomet atsiprašinės ir visaip kaip atgailaus – siųs virtualius bučinius, siūlysis atlikt savo nepakartojamą energetinį masažą, bet ar ilgam?

Ak, koks nenaudėlis, jis dar ir pažaist su ja ketina! Pats nesirodo, nors kamera įjungta, gal ruošia kokį siurprizą? Na štai ir iki skausmo pažįstama dirbtuvė, štai akmeninis avataras, kurį užsake kažkoks pakvaišęs senosios animacijos mėgėjas, o po to kažin kur pradingo, sumokėjęs avansą, argi ne keistuolis? Už jo - marmurinė mistinio paukščio figūra, priešakyje milžiniškas erdvėlaivis, o šalia išsirietusi mamba  - viskas išrikiuota, lygiai kaip prieš savaitę, tik erdvėlaivio atsiradę keletas papildomų aukštų, o gyvatė jau turėjo galvą su pražiotais nasrais ir grėsmingai kyšančiu liežuviu. 

Pagaliau matymo zonoje pasirodė žmogaus rankos. Taip arti, tarsi jis bandytų įkišti jas į kamerą ir tokiu būdu pasiekti ja, Leilą. Tos pačios gerai ištyrinėtos rankos – ach, kaip ji svajojo, kad kada nors jos glamonės jos vis dar stangrų, iki šiolei nei vienos operacijos ar net korekcijos nemačiusį kūną... Vaizdas nuo plaštakų kilo aukštyn link alkūnių, pečių – ji niekada nepastebėjo, kad jis toks raumeningas ir stiprus!

O kas gi čia?!

- Labas, eee, labai diena, o kurgi Toras, - atrodė, kad nepažįstamasis kitapus ekrano jos negirdi, - Torai, Tooooraaaai!! – vaikinukas net nekrustelėjo.

Viskas aišku, mikro kamera įsijungė netyčia ir jaunuolis net neįtaria esąs stebimas. Įdomu, kas gi jis, gražus tarsi graikų dievas, pasiklydęs Toro dirbtuvėse? Nejaugi bus Toro mokinys?  Nea, greičiau jau koks modelis, bet kam šiais laikais reikia gyvų modelių...? Ir kodėl tas modelis taip įgudusiai darbuojasi?

Patyręs skulptorius minėjo, kad niekuomet neims mokinių, geriausiu atveju sutiktų duot keletą virtualių pamokų jau prakutusiems, galėtų patarti konkrečiais atvejais net ir pradedantiesiems, nes  natūralių skupltūrų meistrų visoje žemėje buvo belikę vos keliadešimt – praeities amatas.  Toras pasiuto, sužinojęs apie planus uždaryt paskutinę skulptorių mokyklą visoje planetoje, o ir išlikusias meno mokyklas buvo galima suskaičiuoti ant pirštų.

Bet atletiškasis jaunuolis visgi čia, nepasiant Toro dievagojimųsi,  kad jokio mokinio dirbtuvėse nei kojos nebus -  jos draugužis apskritai nepakentė gyvo bendravimo. Su savo realia partnere jis išsiskyrė iškart, kai tik virtualūs santykiai tapo įteisinti. Turėjo begales vaizdo moterų, bet su visom bendravo pogrindyje, uždraustose svetainėse, niekuomet taip ir nebuvo pasirašęs net ir bandomosios virtualios partnerystės sutarties.  Jis tiesiog niekuo nepasitikėjo.

O valdžiai nepatiko jokios sąjungos, kurių neįmanoma sekti, kontroliuoti, pasiklausyti, jungtis prie minčių. Rodos visi jau seniai prie to priprato, juk dabar kiekvienas pilietis ištisą parą yra sekamas valdžios organų, tėvai seka savo vaikus, sutuoktiniai gali stebėt vienas kitą, kada tik panorėję, jei tik neatsijungia dėl pateisinamų priežasčių – gal iš dalies todėl santuokos iki mirtis mus išskirs pasidarė tokios nepopuliarios.

Ir vis labiau viliojo tiesiog  pasirašyt ne itin įpareigojančią virtualių partnerių sutartį. Populiariausi terminai - nuo keleto mėnesių iki metų, o su įkyrėjusiu partneriu išsiskirt galėjai taipogi virtualiai, tiesiog apie santykių nutraukimą privalėjai pranešt per sutartyje nurodytą terminą, pasirašyt deklaraciją su nurodytu kaltininku, kai kuriuose sutartyse kaltininkas netgi sumokėdavo simbolinį  mokestį nukentėjusiajam, jeigu nesusitardavo gražiuoju ir nei vienas neprisipažindavo kaltas, skundą per septynias dienas išnagrinėdavo virtualieji psichologai, kurie tam medžiagos turėdavo gerokai daugiau, nei pakankamai.

Valdžia pačiais įvairiausiais būdais skatino tokias sąjungas, kaip Toras įtarinėjo, dėl dvigubos, o gal netgi trigubos piliečių kontrolės: juk be saugumo tuomet įsijungdavo ir atskira partnerių bendravimo sistema.
Torą visa ši padėtis siaubingai siutino, todėl Leila net juokais neužsimindavo apie jokias sutartis, nors jos oficialus sutuoktinis dėl to net neprieštaravo, jis tik pageidavo perskaityt pačią sutartį ir įvertint kadidatą prieš ją pasirašant. Ir kad jokie žaidimai šiukštu nepersikeltų į realybę. Šia prasme jos mielasis sutuoktinis buvo tiesiog graudžiai naivus, paradoksalu, bet iš dalies gal ir dėl to, Leila niekuomet taip ir  nebuvo turėjus tikro virtualaus meilužio.
Toras gi atvirkščiai, buvo be galo įtarus, kiek įmanoma vengė kišimosi į asmeninį gyvenimą, dar daugiau, jis įsivaizdavo, kad pats tą savo gyvenimą visiškai ir kontroliuoja,  net mintis ir atvaizdus apie  save. Dėl to jo vaizdas paprastai būdavo išjungtas net ištikimiausiems patkėtiniams, tik Leilai buvo daroma išimtis. Iki šiol.
Nors, tiesą pasakius, Leila nujautė šio atšalimo tikrąją priežastį - juk jis visumet atsitolindavo, kai tik moteris duodavo valią savo jausmas. Gal bijojo, kad ši pernelyg prisiriš, o jis neturės ką jai pasiūlyti. O gal vengė prarasti sąvastį, kaip kad dažnai sakydavo? Leila juokais vadindavo jį struobriu, o jis ją – infantiliu vaiku, bėda tik, kad iš jo pusės šiek kaltinimai buvo beveik rimti,  bent jau šiai taip atrodė. Jis apskritai bet kokias jausmų apraiškos vadino asmenybės nebrandumu, ir matyt tai buvo pagrindinis dalykas, padėjęs šiam nepritapėliui, kaip kartais nepiktai jį vadindavo Leila, išgyventi šiandieniniame vartotojiškame pasaulyje. Nors pati Leila su jai nebūdingu atkaklumu laikėsi nuomonės, kad nieko gėdingo būti jausmingam,  net jei dėl to ir atrodysi kiek vaikiškas ar netgi senamadiškas, čia jau nelygu kaip pažiūrėsi.

Taigi visiškai neįsivaizduojama buvo galvoti, kad jos įtarusis skulptorius savo noru priėmė mokinį, kuris nepastebimai galėjo filmuot viską, ką kalbėjo ir darė Toras ir netgi pavogt jo neįkainuojamų skulptūrų idėjas. Iki šiol Leila buvo vienintelė, mačiusi absoliučiai visus jo darbus - be oficialaus užsakymo Toras neįsileidavo į savo virtualią parodą jokių smalsuolių. 
Vaizdams tolydžio besikeičiant, Leila juto, kaip pamažu sukasi galva. Staigus įdėmus jaunuolio  žvilgsnis tiesiai jai į akis, privertė ją krūptelėti. Tas jo žvilgsnis...

Desperatiškai suko  vaizdą atgal: žaliaakis gražuolis keliasi, atidaro maisto saugyklą, ima rusvos spalvos tūtelę, spaudžiai iš jos baltutėlę pastą – greičiausi koncentruoti kiaušinio baltymai, tada iš mažesnės, bet tokios pat formos tūtelės spaudžia spalvotą – raudonai-geltonai-žalią pastą – Leila atpažino draugo mėgstamiausią vaisų kokteilį. Tokie grynai „toriški“ pusryčiai, kaip ji vis juokaudavo, nes pati mėgo kur kas įvairesnį maistą. Bet greičiausai asketiškojo skulptoriaus šaldytuve be kiaušinių ir vaisių pakaitalų nieko kito ir nėra, juk jis ką tik atsisakė visų pastų, kurias sudaro mėsos ar žuvies pakaitalai, nes kaip buvo skelbiama naujausiais neoficialais, tyrimais į jų sudėtį įeina  daugiausiai nuolankumą skatinačių stipriklių.

Dar vienas sutapimas: nei nepasitarę tarpusavyje, Leila su Toru nutarė atsisakyti nuolankumo stimuliatorių tą pačią dieną – abiems tai buvo nelengvas išbandymas, nes būtent mėsą ir žuvį imituojantys pakaitalai iš tiesų turėjo kažkokį skonį, ne tik kvapą ir spalvą.
Leila tiesiog abstulbo, kai jaunasis atletas įsliuogė į Toro sportinį kostiumą, čiupo už elektroninės virvės jo šuns ir katės mišrūną ir išlėke pabėgiot. Leila tiksliai žinojo, kokiu maršrutu jis bėgs.
Suko kamerą dar ir dar. Štai vėl jis, kalbasi su... Leila. Žiūri į kamerą primerkęs savo žalias akis ir gudriai šypsosi.

Bet kaip gi taip? Nejaugi jis ją tiesiog apgavo, tarsi mažą naivų vaiką, kaip kad pats  dažnai juokaudavo? Šaipėsi iš jos? Visą tą laiką jai rodė savo klono veidą, o savąjį slėpė?