Trumpiausias kelias Namo-151

Gardus, kepamo meitelio Korupcio kvapas, kaip rudeninis rūkas dūmeliu, sklaidėsi Šaitrijos kalno papėdėje, - sruogomis kilo kalno šlaitu aukštyn, -artinosi prie viršūnės, ten kur skambėjo baltas pianinas. Netikėtai, kai lauki kepsnio, pasigirdo Stanislovo basas:
          -Kepsnį teks dar palaukti, gerbiamieji... Loreta papildė. – Kol grandinis Berūgštis apves atgailaujančius paskutinės kadencijos jungtinės, -valdančios koalicijos parlamentarus apie Šatrijos kalną, Generalinis Štabas spies išklausyti du „kamikadzes“; Elegiją Masiuliją ir Unti Gugį. –Jie, skubiai nori raportuoti Šturmanui Geležėlei ir Generaliniam  štabui apie sekmingai įvykdytą slaptą antikorupcinę operaciją „duodi-imu“, - kodiniu pavadinimu „Tranas“ pabaigą. Tikrai, tikėkit netikėkit, du tipai, privairavę paspirtukus, įspraudė juos tarp medžių kamėnų, - lengvu spartėtiškų žingsniu, prižingsniavo, sutrenkę kulnais, -sustojo prieš Šturmą Geležėlę ir  atraportavo: -Šturmane, antikorupcinė operacija  „Tranas“ įvykdyta ... -Laisvai, Elegijau Masiulija, -Laisvai, Unti Gugi... –Sveikinu jus karžygiai, atlikus  žygdarbį. -Esate  laisvi. -Meitelis Korupcis ant jiešmo baigia iškepti, -bėkit atsipūsti;- tarė Šturmanas Geležėlė slaptiems agentams –kurmiukams, Vakarų ekspreso mašinistui Elegija Masiulijui ir jo padėjiejuis Untei Gugiui. Nutolstantiems slaptiems agentams spėjo sušukti: - Didvyrias ne gimstama,  jais per kančias ir pasiaukoimą  tampama... Ką Šturmanas turėjo omenyje, paiškės netrukus, -po antikorupcinės operacjjos „Tranas“ aptarimo Generaliniame štabe.
        Šatrijos kalno viršūnėje, pirmieji Lietuvos savanorių duetas; Maestro Vytautas ir Gražinute, keturiomis rankomis sumušė klavišais trys akordus, -baigė palydėtuvių maršą  „Reik  patept“, - atsistoję, žemai lankstydamiesi padėkojo, - pasisveikino su visais  Lietuvos gyventojais sėdinčiais prie žydriųjų ekranų, pasisveikino su visais Užgavienių šventės dalyviais ir žiūrovais prie Šatrijos kalno: -Ačiū, -Ačiū, -Ačiū..
        Maršas nutilo... o kur grandinis Berūgštis? Grandinis Berūgštis turėtų pasiruodyti, ir atvesti garbius, paskutinės kadencijos, kairės valdančios koalicijos  parlamentarus, bet matomai, jie šiek tiek užtruko. Pagaliau pasirodė. Pasirodė, bet, nepatogu sakyti, parlamentarijų buvo likę gal kiek daugiau kaip tūzinas. Sugrįžus, grandinis Berūgštis atraportavo generaliniam Štabo Generolei Dalytei: -Nuėjus už kalno, apie 60 parlamentrijų pabėgo. –Metė rykšteles, griebė „išmaniuosius“ ir pabėgo gaudyti Pikimonus. –Niekaip negalėjau sulaikyti... -Dauguma numojo rankom, atsiprašė plkamo, priešais savo kolegos ir... -Kad juos skradžiai... - Po Perkūnais, -kas į Rietavą, kas į Šilute, kas į Tryškius, o kas į Ūkmerge pabėgo. –Niekaip negalėjau sulaikyti. -Nesijaudink Grandini Berūgšti, nuramino Generolė Dalytį:  –Tūziną  atvedei... -Galėjai ir juos paleisti. -Ka dabar padarysi, kad tikri kovotojai už savo įdealus nepasiduoda. -Pravers rudenį, - formuojant nauja koalicija, - gal Lietuvai nuo to bus geriau. –Bėk atsipūsti, grandini Berūgšti, -kai reikės pakviesim.
          Grandinis Berūgštis, apie nesekmę, nuskubėjo pasiguosti pas tėsioginį savo vadą Šturmaną Geležėlę, aptarti tai ką nutylėjo Generaliniame Štabe. Grandinis Berūgštis buvo Šturmano Geležėlės numylietinis nuo tarnybos laikų, - tolimais šešesdešimtais metais, Šiaurės miestelyje, žvalgų kuopoje. kartu tarnavo –E, - numojo ranka Berūkštis; kol dezertyravę parlamentarijai gaudys Pikemonus, su  Šturmanu Geležėle galės daug ką aptarti, -aptarti visas užslieptas paslaptis Lietuvoje per visas kadencijas, per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Bet tai bus vliau . Dabar laikas pasižvalgyti ir gardžiuotis pasklidusių kepamo meitelio Korupcio aromatu...
          Šturmanas Geležėlė nenuleido žvilgsnio nuo Generalinio Štabo. Atkeipė dėmesį į vieną  Štabo narį, -Svirnelį. Šis, atleidės kaklaraiščio mazgą, nekantraudamas žvelgė į vieną žavią bajoraitę iš Naisių. „Kažkas turi įvykti“-sunerimęs pagalvojo Šturmanas Geležėlė, ir plačiai nusišypsojęs į rankovę... -E, -numojo ranka, -Tegul, - tai meilė... -Matomai ji, patyrusį karį, sužavėjo ir užbūrė žavi gražuolė  bajoraitė Aneliukė.
        Žavios, -tautiniais rūbais pasipuošusos žemaitukės ir lietuvaitės,  ant padėklų nešiojo virbalais pasmeigtus kepsnius ir dalino žiūrovams. Vaikinai iš ąsotčių pilstė „Blindos“ girą ir vaišino žiūrovus: Nuo kalno viršūnės, užburiančiai, -viliuojančiai skambėjo dviejų savanorių paraginimai:
                                                    Morta, Mortša, dar po vortą,
                                                    Už rugius ir už miežius,
                                                    Šimts perkūnų, kas pražūva,
                                                    Bet žemaitis nepražūs...