Rašyk
Eilės (73922)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10420)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





cerera cerera

Kandidatas (I)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Vos tik atradusi laisvą sekundę, Leila pabandė prisijungt prie Toro minčių dėžutės. Užblokuota. Ir vėl? O juk dar taip neseniai po jo mintis galėdavo naršyt, kada tik panorėjus, na žinoma išskyrus pačius intymiausios jo būties momentus. 
Vaizdas taipogi išjungtas. Na kiek gi galima...?! Tas nuolatinis slapukavimas vis labiau erzino. Kai netgi oficialiomis pilietinėmis sąjungomis susisaistę individai,  neslėpdami savo tapatybės, jungdavosi į virtualių santykių svetaines,  jiedu, tarsi mokinukai, vis dar gėdijosi savo visiškai natūralaus virtualaus sekso poreikio. 

Ekrane įkyriai žybčiojo iškart keletas pasikeitusių draugų statusų: išsiskyrė, įsikėlė į naujus namus, įsigijo nuotoliniu būdu valdomą naminį gyvūną, o štai ir prašymas įvertint šviežiai įrengtą virtualųjį iš nežinia kokio laikmečio nugriebtą, lyg ir japonišką sodo idėją – tik šį vienintelį video įrašą Leila ir atsidarė, nes pasinėrus į gamtos vaizdus paprastai nusiramindavo. 
Keistai išraizgyti spygliuočiai, primenantys didingas skulptūras, ryškiaspalvės gėlės, sugrupuotos tarsi atskiromis salelėmis, žmogaus siluetai, nulipdyti iš ledo, didžiuliai, įvairiais vijokliais ir viksvom apsodinti akmenys... Ir iš kur žmonės tokių gauna, net vaizdo banke ji jau senokai nieko panašaus nėra regėjus  - čiurlenantis upelis, keisti, margaspalviai, iki šiol nematyti paukščiai, milžiniškas parkas ir jauki, erdvi pavėsinė – štai aplinka, į kurią ji mielai pasikviestų ir Torą, idant šis galėtų sau ramiai lipdyt gamtoje, kaip visad svajojo. Gal reikės pabandyt jam kada apie tai užsimint? Išsisaugojo filmuotą medžiagą į atskirą aplanką, juk susipykę virtualūs partneriai bet kada galėjo ištrint ir visą vaizdinę, santykius iliustruojančią medžiagą. Gal kada nors prišnekins savo užsispyrėlį bent  vieną vienintelę dieną savaitėje nusikelti į analogišką rojų su savo saulyte, kaip kad pats vadindavo Leilą,  kuomet būdavo puikiai nusiteikęs.  
Kitų statusų pasikeitimų nebenagrinėjo -  pažymėjusi kaip skaitytus,  iškart ištrynė. Leila jau senokai liovėsi sekti savo bičiulių gyvenimus, tiek virtualius, tiek ir realius. Ir jau seniai nebesusigaudė,  kuri  jų gyvena su virtualiu, kuri su „gyvu“ vyru, pati palaikė artimesnius santykius tik su pora vaikystės draugių, tačiau jos paskyroje judėjo, keliavo, tuokėsi, skyrėsi arti penkių šimtų draugų, kurių jau ir vardus būtų užmiršusi, jei šie vos ne kasdien įkyriai apie save neprimintų. O kandidatų į draugus lūkuriavo dar  triskart tiek. 
Pačios Leilos statusas jau eilę metų nesikeitė: viso vyrų -1; vaikų – 1, išsiskyrusi kartų -0; virtualūs meilužiai – 0; partnerystės sutartys – 0, virtualios sutartys – 0, naujai įsigytas nekilnojamas virtualus turtas – 0.... 
Ir dar daug daug tokių nulių, bet pačiu apvaliausiu nuliu Leila pasijusdavo tuomet,  kai jos sutuoktinis, iškeliavęs į eilinę  mokslinę ekspediciją, užtrukdavo ten savaites ar net mėnesius, o  slapukas Toras kaip tyčia dingdavo iš matymo zonos ilgesniam laikui. 
Lygiai pusė devintos įsodinus mažąjį sūnelį į savaeigį oromobili, iki pat vakaro rašydavo, pradžioje kelias valandas atidirbusi valstybei,  kas buvo privaloma, jei norėjai užtikrint atžalai vietą dienos centre ir naudotis visomis švietimo, mokesčių, sveikatos bei kitų sričių lengvatomis. Paprastai ji rašydavo straipsnius pagal užsakymą - Leilos įtaiga darė įspūdį švietimo srities prižiūrėtojams, todėl ji buvo pasamdyta įvairių  apsakymų ir kitokių skaitalų,  skirtų paaugliams, rašymui,  siekiant įgyvendinti  lojalumo valstybei ugdymo programą. Didvyriai, geidžiamiausios merginos,  lyderiai - absoliučiai visi jos apsakymo herojai pasiekdavo sėkmę, pripažinimą  ir karjeros aukštumas, tarnaudami aukščiausiose valdžios sluoksniuose, padėdami kovot su nusikalstamumu, bendradarbiaudami su pareigūnais ir būdami paklusnūs bei lojalūs sistemai. 

Minčių nukreipimo srityje jos rašiniai darė stebuklus,  tačiau Torui nei Leilos iškalba, nei minčių dėstymas nedarė jokio pastebimo poveikio, jis tarsi matė ją kiaurai ir ilgainiui ši nustojo naudot bet kokias manipuliacijas, bendravo su juo taip nuoširdžiai ir natūraliai, kaip niekuomet su niekuo nebuvo bendravusi. Tačiau ir tai, rodos, nedarė jam didelio įspūdžio. 

Toras apskritai mažai domėjosi jos vidiniu pasauliu, beveik niekuomet ir nieko neklausinėjo, kartais Leilai kildavo natūralus klausimas, kodėl jis apskritai su ja gaišta savo laiką, juk vis bambėdavo, kaip viskam amžinai jo trūksta. 
Naujasis draugas mažai domėjosi ir Leilos darbu, ji kažkada yra užsiminusi, kad dirba švietimo srityje, o jis daugiau ir neklausinėjo.  

Vienintelė sritis, kuria jis mielai reikšdavosi, neskaitant savo skulptūrų ir meno apskritai,  buvo įvairios konspiracijos teorijos. Tačiau apie tai jis niekuomet nekalbėdavo nei vaizdais, nei elektroniniais ar laiškais, tiesiog siųsdavo jai popierinius laiškus kurie, nors ir oficialiai buvo uždrausti, tolydžio populiarėjo, ypač nusikalstamame pasaulyje.  Sunkiausia buvo ne surast kurjerį, kuris stipriai rizikuodavo, pristatydamas laišką į rankas, o susiveikti medžiagos, ant kurios būtų patogu rašyt, bei pačių rašymo priemonių. 

Tačiau Torui rodos netrūko nei vieno, nei kito: popierius, ant kurio jis rašydavo, buvo baltas ir slidus, o jo paties rašysena – kaligrafiška, įgudusi,  lyg būtų daręs tai visą savo gyvenimą. 
Leila, kaip ir dera rašytojai, irgi domėjosi senoviniu rašymo būdu, akademijoje turėjo netgi atskirą kursą dailyraščio pamokų, tačiau ilgą laiką nesipraktikavus, šitaip rašyt jai buvo nemenkas iššūkis

Pagal tai, ką išdarinėdavo Toras, Leila įtarė jį įsitraukus į antivalstybinę veiklą,  tačiau stengėsi neuždavinėti bereikalingų klausimų ir apskritai į visa tai pernelyg nesigilinti. Jei kas teirautųsi, nei ji ką nors matė, nei girdėjo, nes prasta motinos reputacija, be jokios abejonės, galėjo atsiliepti ir vaiko ateičiai. 
Tačiau paprašyti vyriškio, kad nebesiųstų jai pavojingų laiškų, ji taip ir nesugebėjo, mat tuose pilnuose nepasitikėjimo, sąmokslų teorijų ir beveik atviro priešiškumo valdžiai laiškuose, Toras tuo pačiu išliedavo jai ir savo jausmus, vadindavo savo draugę meiliausiais žodžiais, dažnai netgi nupiešdavo kažką smagaus, kartais visą laišką išpaišydavo gėlėmis, lyg senovės romanuose! 
Todėl jaunoji moteris, gan dažnai besijausdama vieniša, beveik visą savo laiką dirbdama iš namų ar vakarodama drauge su sūneliu,  kuriam daug smagiau buvo dėliot virtualius konstruktorius, nei bendrauti su mama, be galo laukdavo tų laiškų. Ir nors, belaukdama bene vienintelio savo džiaugsmo šaltinio, vis žvilgčiodavo per perimetro kameras,  o jau po pristatymo tuos vaizdus vis atsukinėdavo, niekuomet nėra mačius kurjerio veido, netgi neįžiūrėdavo figūros, tik juodą siluetą, tarsi nerealistinį šešėlį. Nors matomumas buvo toks ryškus, kad galėjai įžiūrėt šalimais gatvele riedančios savaeigės transporto priemonės registracijos kodą. 
Kartais ji įsisvajodavo, jog tai Toras pats ir pristato savo laiškus, juk joks kitas žmogus negalėtų taip nepastebimai praslinkti pro šitiek vaizdo kamerų! 

Paskutinis jo laiškas, gautas kartu su šventiniu pastos asorti, buvo visiškai neįprastas ir kadangi laiško pristatymas sutapo su Toro išnykimu, atrodė juo grėsmingesnis:  
"Saugok Pijų, nusitaikyta į vaikų susibūrimo vietas. Patariu neleist vaiko iš namų, kol nenurodysiu, kad grėsmė praėjo“. 

Plika akimi matyti,  kad rašyta paskubomis, ne dailyraščiu, kaip įprastai, be jokių mielų kreipinių, piešinukų,  kuriuos Toras taip mėgdavo išraityt savo baltuose laiškuose, bet niekuomet nenaudodavo virtualiai. Ir šį kartą laiškas nebuvo pasirašytas „Tavo T“, kaip įprastai. Blogos nuojautos lydima, Leila net nusipurtė. 

Dieną kitą paklausiusi savo draugo patarimo ir neišleidusi vaiko iš akiračio, galop ji visgi išsikvietė mėlynąjį orobusiuką, nutarusi, kad itin lakios vaizduotės Toras bus pernelyg įsijautęs. 

Tačiau šiandien kiekvieno asmens dėžutę pasiekė valdžios kreipimasis su panašaus pobūdžio informacija. Ji skelbė, jog dėl vis didesnį mastą įgaunančių kibernetinių atakų, kai jau nebesitenkinama tiesiog sąskaitų iššvarinimais, informacijos nutekinimu,  tapatybių, asmeninių duomenų vagystėmis, automatinių mašinų valdymo trukdžiais, o teroristai rimtai nusitaikė į realias žmonių vagystes, bus dar kartą griežtinama asmens registracijos tvarka, įvedamas reikalavimas registruotis ne tik keliaujant iš apskrities į apskritį, iš žemyno į žemyną, bet kiekvienas įtaisas privalėjo laikyt aktyvius čipus, kurie registruodavo kiekvieną prisijungimą virtualioje erdvėje. Stacionariuose įrengimuose bei asmeninėse nešiojamose bazėse, įskaitant ir mobiliuosius, privalėjo veikti kameros, kurias išjungti būdavo įmanoma tik esant nenumatytoms aplinkybėms. Tik identifikacinėse apyrankėse galima buvo neaktyvuoti kamerų nakčiai, kad mirksėjimas netrukdytų miegui. 

Leilos tie reikalavimai nei kiek nestebino, mat pastaruoju metu pradėjo sklist gandai apie masinius žmonių grobimus, o po visų tokių neišaiškintų dingimų paaiškėdavo, kad pirmiausiai būdavo pavogti jų asmens duomenys, ištrinta visas kompiuterinė atmintis – viskas. Nebelikdavo duomenų apie jų gimimo metus, šeimyninį statusą, nei virtualių paskyrų, jokių sutarčių. Žmogų lyg kas nušluodavo nuo žemės paviršiaus, todėl artimiesiems kreipiantis į teisėsaugos organus, šiems būdavo nepaprastai sunku atkapstyti, kas gi tas pražuvėlis buvo iš tiesų, nebebuvo įmanoma patikrinti  jo registracijos vietų, netgi judėjimo internete. Jis tapdavo žmogum-vaiduokliu, o vaiduoklius, net ir šiais laikas sugaudyti yra nepaprastai sunku. 
Todėl dauguma tokių atvejų taip ir likdavo neišaiškinti. 

Leila netgi asmeniškai tokį pažinojo – buvęs mokslinis bendradarbis, ramus, niekam neužkliuvęs vienišas vyriškis, vieną dieną tiesiog ėmė ir pradingo. Ir netgi neaišku kada, nes jo pradėta ieškot, tik kai viena iš virtualių draugių pranešė valdžios organams, daugiau norėdama išlieti pyktį dėl nutrūkusių santykių, nei tikėdama realia pagrobimo versija. Tačiau jis iki šiol taip ir nebuvo surastas. 

Juo labiau Leila negalėdavo pateisint tokių Toro dingimo įpročių, juk jo statuse galėjai matyt, kad jis atsijungęs nuo sistemos apskritai, o ne asmeniškai nuo jos. 

Net neatsukusi paskutinio pokalbio, Leila mintinai prisiminė jų trumputį  paskutinį dialogą ir netgi jo neverbalinę kalbą žodžio bei judesio tikslumu:  

- Kur vėl buvai pradingęs, Torai...? Labai tavęs pasiilgau... 

- Nebuvau dingęs, tik nepasijungęs, - šypsosi, patogiai įsitaisęs supamajame krėsle, viena ranka glosto savo keistąjį beplaukį gyvūną. 

- Tu juk žinai, kaip nervinuos, kai pradingsti. Kodėl nuolat taip elgiesi? Tau patinka matyt mane nelaimingą? 

- Pabaik, aš juk čia, - pasimuisto kėdėje ir staiga transformuoja ją į bėgimo takelį. Juda  palengva, lėčiausiu įmanomu režimu, rankas sukryžiuoja virš galvos ir demonstratyviai nusižiovauja. Atseit, neįdomu. 

- Bet man liūdna, kai nematau tavęs. Be galo ilgu ir neramu. Tu juk žinai, ir vistiek taip elgiesi.. 

- Mes dar net nepradėjom gyvent kartu, o tu jau keli scenas, - rankas nuleidžia prie šlaunų ir jau energingiau mojuodamas, šypsosi. Atrodo atsipalaidavęs ir ramus. 

- Aš tiesiog labai vieniša... 

- Nusipirk šunį. Juokauju, -  jau garsiai juokdamasis  paspartina tempą ir dabar žengia sparčiu žingsniu, beveik bėgdamas. 

- Supratau, šiandien nenusiteikęs, netrukdysiu. Atsijungiu. 

- Kai nebebus poreikio manęs auklėt ir savęs gailėtis, užeik – lauksiu, - kvatoja, jau bėgdamas risčia, lyg ji ką tik būtų suskėlusi smagų pokštą. 

- Atsijungiu... 

-OK, OK, saulele, nepyk, - dabar jau bando sutramdyt juoką, tačiau tempo nelėtina, matyti, jog akivaidžiai patenkintas savim. 


Šioje vietoje Leila nutraukė transliaciją, netikėtai suvokusi, jog akys prispildė apmaudo ašarų ir jau tuoj tuoj ims riedėti skruostais. Nenorėjo suteikti vyriškiui tokio pranašumo, nors greičiausiai jis visgi įtaria, kad ji sureaguos būtent šitaip. Ir akivaizdu, kad jam toks moteriškas silpnumas netgi imponuoja... 


Nors geriau pagalvojus, Toras buvo teisus – ji tikrai elgiasi kaip maža išpaikinta mergytė. Galų gale,  juk jiedu net nėra meilužiai!  

Nuo pat pradžių jų santykiuose aiškus lyderis buvo Toras, o Leilai teko nedėkingas ir netgi kiek žeminantis dėmesio kaulytojos vaidmuo. Nepaisydama dar ankstyvoje vaikystėje išgirsto patarimo, kad santykiuose laimi tas, kuris duoda mažiau, ji savo valia pakibo ant šio skaudaus kabliuko. Pati jį susirado, pati pakvietė kalbėtis, pirma prisipažino jausmuose, na ką gi, tebūnie tai jai pamoka, kaip nereikia elgtis su vyrais ypač jei jie tikri vyrai. 
Visgi žmonija netoli pabėgo nuo motinos evoliucijos, nepaisant sparčios mokslo bei technikos pažangos...

 

 

2016-10-23 22:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-21 21:22
sesė_mėta
Pačioj pradžioj man per daug informacijos. Suintriguoja jau galimybė naršyti "minčių dėžutėje", o kai prasideda apie virtualius sodus, nuotolinius gyvūnus... Gerai, kad autorius būna sugalvojęs visą pasaulį, bet man rodos, kad čia pradžioj per daug dideliais kąsniais ir per greitai jis bandomas sugrūsti skaitytojui. Jei tekstas bus ilgas, juk galima vis1 tai išdėstyti pamažu, skaitytoją prisipratinant (man tokia tema beveik tobulas kūrinys yra Aldous Huxley "Puikus naujas pasaulis". Skaitei, a ne?)

Truputį, man su logika prasilenkia "akademijoje turėjo netgi atskirą kursą dailyraščio pamokų" - jei pastraipoje prieš tai rašai, kad popieriniai laiškai uždrausti, negalima gauti rašymo priemonių. Kam būtų reikėję akademijoje atskiro kurso uždraustiems dalykams?

"pasimuisto kėdėje ir staiga transformuoja ją į bėgimo takelį" - man iš karto kilo klausimas o kur dingo keistas beplaukis gyvūnas? (kažkaip įsivaizdavau jį kaip katiną sfinksą :)) - nušoko, pasitraukė, ar su Toru bėga ant bėgimo takelio?

Dėl kartojimų ar ilgų sakinių - daug ką galėtum pati pastebėt, jei tiesiog parašius pati sau garsiai persiskaitytum (būtinai garsiai).

O šiaip, man labiausiai užkliuvo tas, kad atrodo, kad tekstą rašei labai skubotai: sugalvojai ir rašei, rašei, rašei, kad tik nieko nepamirštum. Jis man atrodo toks juodraštinis. Ant šitų kaulų trūksta mėsos - idėjos įdomios, bet galėtumei jas įvilkti į platesnius aprašymus, paaiškinimus, įvykius.

Kadangi jau kitų, komentatorių klausinėjai dėl perrašymo: aišku perrašyk! Tai yra, jei myli šitą istoriją ir tekstą, ir nori, kad jis būtų kuo tobulesnis. Jei ne, ir jei tai atrodo nuobodu, tai tiesiog nuspręsk iš kurių komentatorių gali pasimokyti, iš kurių - ne, ir rašyk kitą :).

Iš manęs šį kartą 3. Bet manau, kad pataisius išpeštum ir kokius 5 :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-21 23:46
nnnww
šiek tiek galima dėti ilgų sakinių, bet nedaug, nes žmonės skaitydami tuomet pasimeta, ne surenka informacijos. Geriau lakoniškesniais sakiniais. Leidyklose šiuo metu labai juos trumpina, iš prijungiamųjų sakinių, daro sujungiamuosius, t.y. ne per žodelį "kuris", "kurios", per "jos"

pvz.: patiko gėlės, kuriose zvimbė musės.

rašoma: patiko gėlės, jose zvimbė musės. arba kaip du atskiri sakiniai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-21 23:00
cerera
Ačiū už komplimentą , CREP, bet man dar toli iki Tavęs!!! Iš dalies ir dėl to, kad nežiūriu į savo kūrybą taip rimtai, kad šlifuočiau kiekvieną sakinį. Bet gal jau pats laikas pradėt žiūrėt? Nes dabar jaučiu, kad trypčioju vietoje.

Po mudviejų sulyginimo iškart tempė pora padalų nukrito, o ypač dėl “aukšto intelektinio lygmens“ – tiesą pasakius nuogąstavau, kad norėdama padaryt tekstą lengvesniu ir paprastesniu, nusibanalinau iki negalėjimo :)). Tiesiog  pamaniau, kad gal fantastika ne itin dera su emocine proza, nos čia  gal ir klystu...?

Jau kelintą kartą girdžiu pastabą dėl griozdiškų sakinių, matyt taip ir yra.  Jeigu taip jau labai atidžiai kabinėčiausi prie visų tų sakiniukų, greičiausiai tektų perrašinėt visus iki vieno. Bet gal tai nėra blogai…? Perrašinėt?

Bet kai kuo mes tikrai panašios: nagrinėdama tekstą analogiškai kabinėjuosi  prie visų smulkmenų, beveik 1:1 :D Tiesiog pati savo tekstus skaitau ne taip akylai, kaip kitų :)

Galvojau tik pasiklausiu, ar nelabai nusigrybavau, gal buvo  nuobodu skaityt, ar visiškai neįtikinama ir pan., tikrai nesitikėjau tokios detalios analizės :D
Dėkoju, būtinai atsižvelgsiu!

Klausyk, o ar gali ilgi išplėstiniai sakiniai būti negriozdiški? Nes man būtent tokie labiausiai patinka, tik sutinku, kad lygis tikrai ne V. Woolf. Na, tarkime, jeigu juos palengvint, bet dirbtinai netrumpint, kaip manai?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-21 21:33
lk
lk
"supamajame krėsle, viena ranka glosto savo keistąjį beplaukį gyvūną."
net dvi įvardžiuotinės formos viena po kitos.
Visame tekste išmėtyk jungtuką "o", jis bereikalingas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-21 21:31
lk
lk
pažiūrėk, koks ilgas gremėzdiškas sakinys: "Tačiau paprašyti vyriškio, kad nebesiųstų jai pavojingų laiškų, ji taip ir nesugebėjo, mat tuose pilnuose nepasitikėjimo, sąmokslų teorijų ir beveik atviro priešiškumo valdžiai laiškuose, Toras tuo pačiu išliedavo jai ir savo jausmus, vadindavo savo draugę meiliausiais žodžiais, dažnai netgi nupiešdavo kažką smagaus, kartais visą laišką išpaišydavo gėlėmis, lyg senovės romanuose! "

vėl jame bereikalingas "savo" du kartus, netaisyklingas "ji tai ir nesugebėjo", t.y. netaisyklingai vartojamas "ir"; "tačiau, kad" - labai gremėzdiška, mesk "tuose". Daryk kelis atskirus sakinius. Gale kaip apendiksas atrodo "lyg senovės romanuose".
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-21 21:27
lk
lk
"jau garsiai juokdamasis  paspartina tempą ir dabar žengia sparčiu žingsniu, beveik bėgdamas." - labai gremėzdiška konstrukcija
"garsiai juokdamasis paspartina tempą ir beveik ima bėgti". - tiek užtenka.
Daug kur vartoji įvardžiuotinę būdvardžio formą, kur jos nereikia.
Žodeliukas "kuris", "kuriuos" - daug kur vartojamas netaisyklingai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-21 21:25
lk
lk
loginės jungtys, pvz., "šioje vietoje Leila nutraukė transliaciją, netikėtai suvokusi" - pirmiau turėtų eiti "netikėtai suvokusi Leila nutraukė transliaciją", visuomet veiksmai turi būti idėlioti  mikroskopiniu tikslumu pagal loginę seką, tuomet geriau fiksuojasi sąmonėje. Mąstyk, ką reiškia kiekvienas žodis, pvz., parašei šioje vietoje, kur paminėjau jau, o kokioje toje vietoje, absloliučiai netaisyklinga. "ji tikrai elgiasi kaip maža" - kam tas tikrai?
Galų gale, juk jiedu net nėra meilužiai - paprasčiau "galų gale jiedu ne meilužiai".
Žodžiu, kad bėgtu mintis paprastinti, keisti vietomis daug kur.
kai kur kartojasi mintys, pvz "buvęs mokslinis bendradarbis, ramus, niekam neužkliuvęs vienišas vyriškis, vieną dieną tiesiog ėmė ir pradingo. Ir netgi neaišku kada, nes jo pradėta ieškot, tik kai viena iš virtualių draugių pranešė valdžios organams, daugiau norėdama išlieti pyktį dėl nutrūkusių santykių, nei tikėdama realia pagrobimo versija. Tačiau jis iki šiol taip ir nebuvo surastas." - paskaityk kelis kartus ir pamatysi, kaip kartojasi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-21 21:20
lk
lk
Dabar be pagražinimų, parašysiu tiesiai: pats rašymo stilius atitinka manąjį, šiaip aukšto intelektinio lygmens, tačiau plačiajai publikai per sunkus. Tam, kad svastyklės nusvirtų publikos pusėn ir naujai skaitantis žmogus įsitrauktų reikia paprastinti sakinius, jie gana griozdiški, atsisakyti kai kurių nereikalingų epitetų ir kalbėti apie esmę, pvz., kam tiek daug aprašo apie ryškiaspalves gėles, spygliuočius, primenančius statulas, tai nieko nepasako, nukreipia į šalį. Visos kūrinio mintys turi jungtis, nebūti bereikalingų. pati tema - aktuali. Es labbai potenciali rašymui. Gramatinių klaidų daug, bet pataisoma. Atsikratyk bereikalingų žodžių, tiesiog skanuodama tekstą: pvz., viena ranka glosto savo keistąjį beplaukį gyvūną. Pirmiausia mestinas lauk "savo", "keistą", o ne keistąjį ir tekstas taps lengvesniu. Arba "bet man liūdna, kai nematau tavęs", vėl kam perteklinis "bet" ? ir tokių žodeliųkų, kartojuosi, labai daug tekste :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-01 17:56
cerera
Ačiū už tuos pataisymus... :) Ir už komentarus!!!

Na taip, paskubėjau, dar buvo ką šlifuot, tiek pačioje istorijoje, tiek ir išpildyme.

Dažniausiai, jei nepasidalinu tą pačią akimirką, kai parašau, jau po kelių dienų tekstas man atrodo toks beviltiškas, kad net nevertas korekcijų.
O kai gaunu pastiprinimą, patarimų, tada ir taisyt motyvacijos atsiranda. Ir pataisau :D

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-31 09:45
Lengvai
Labai netvarkingas tekstas. Leidau sau pataisyti gerą tuziną gramatikos klaidų - t.y. sujungtų žodžių, autorė, matyt, skubėjo. Ir nepaisant to, stilių dar galima ir, mano manymu, reikėtų dailint.

Didelis pliusas yra tas, kad jaučiama, jog autorė puikiai mato visą paveikslą ir pasaulį. Minusas tas, kad skaitytojas nežino visko, kas lieka už kadro. Man asmeniškai (gal tik man) buvo gan sunku susivokti tarp visų kamerų, stebėjimo, asmenybių registro ir panašiai. Tai yra, aš iki galo nesuprantu to pasaulio. Moteris gyvena tikrame pasaulyje, turi stebėjimo kameras, bet pusė gyvenimo (o gal ir daugiau) vyksta virtualiame? Yra ir tikri ir virtualūs namai? Meilužiai? Na, painu, gal kitose dalyse bus aiškiau :)

Apskritai, idėja - gera, pasaulis yra, veikėjai yra, einu skaityti toliau.

Su trupučio avanso 4

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-28 09:57
Loke1
Man, pirmiausia,patiko teksto ilgis :)
Įtraukia nuo pirmo sakinio. Įdomu skaityti. Viskas atrodo realu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-24 22:00
cerera
Ačiū už komentarus!

O griozdiškai ilgi sakiniai ir pernelyg detalaus aiškinimas – mano prakeiksmas, kurio niekaip neatsikratau :)
Dėl intrigų irgi tiesa, kitą kartą būtinai atsižvelgsiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-24 17:58
lllllllll
Visų pirma, gana įtikinamas jaunos moters pasaulis. Išgyvenimai ir rūpesčiai suprantami, lengvai "perskaitomi". Kuriama totalitarinė aplinka kolkas nėra perdaug agresyvi, bet aiškiai suvokiama. Futuristinė aplinka - kolkas tik nuoseklus amžinųjų vertybių fonas, bet tikiu, jog turės įtakos tolesnei istorijai bei atomazgai :)
Sunku nesutikti su Andrėno pastaba, jog pradžioje kiek trūksta stipresnio užkabinimo/konflikto. Bet kabina patys personažai ir jausmų tikrumas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-24 15:18
Andrėnas
Ak taip, pražiopsojau skaičiuką "I" prie pavadinmo. Na, jei tai tik vienas skyrius, tai atomazga kaip ir nebūtina. Iš kitos pusės pirmajame skyriuje turėtų užsimegzti rimtesnė intriga. Kaip sakoma: Murder, she wrote
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-24 15:05
Andrėnas
Sveikinu prisijungus prie rašykų bendruomenės.

Kūrinys neblogas. Tema turi šviežumo jei ne bendrai fantastinėje literatūroje, tai bent jau rašyko fantastikos skyrelyje. Pagrindinis trūkumas - nėra atomazgos. Apsakymuose, kaip ir anekdotuose, ypač svarbus elementas yra punchline.

Ateityje stenkis vengti tokių griozdiškai ilgų sakinių bei kodėl-todėl-tam-kad traukinių (jei norėsi, galėsiu pakomentuoti plačiau). Ko dar reiktų vengti, tai pernelyg detalaus aiškinimo. Pvz., jei darbo valandos valstybei yra privalomos, tai nėra ko išsiplėsti, kokias lengvatas už tai gauna personažas.

Na ir pabaigai nuoširdus palinkėjimas rašyti toliau.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-24 14:16
matrica qr
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą