cereraVos tik atradusi laisvą sekundę, Leila pabandė prisijungt prie Toro minčių dėžutės. Užblokuota. Ir vėl? O juk dar taip neseniai po jo mintis galėdavo naršyt, kada tik panorėjus, na žinoma išskyrus pačius intymiausios jo būties momentus.
Vaizdas taipogi išjungtas. Na kiek gi galima...?! Tas nuolatinis slapukavimas vis labiau erzino. Kai netgi oficialiomis pilietinėmis sąjungomis susisaistę individai, neslėpdami savo tapatybės, jungdavosi į virtualių santykių svetaines, jiedu, tarsi mokinukai, vis dar gėdijosi savo visiškai natūralaus virtualaus sekso poreikio.
Ekrane įkyriai žybčiojo iškart keletas pasikeitusių draugų statusų: išsiskyrė, įsikėlė į naujus namus, įsigijo nuotoliniu būdu valdomą naminį gyvūną, o štai ir prašymas įvertint šviežiai įrengtą virtualųjį iš nežinia kokio laikmečio nugriebtą, lyg ir japonišką sodo idėją – tik šį vienintelį video įrašą Leila ir atsidarė, nes pasinėrus į gamtos vaizdus paprastai nusiramindavo.
Keistai išraizgyti spygliuočiai, primenantys didingas skulptūras, ryškiaspalvės gėlės, sugrupuotos tarsi atskiromis salelėmis, žmogaus siluetai, nulipdyti iš ledo, didžiuliai, įvairiais vijokliais ir viksvom apsodinti akmenys... Ir iš kur žmonės tokių gauna, net vaizdo banke ji jau senokai nieko panašaus nėra regėjus - čiurlenantis upelis, keisti, margaspalviai, iki šiol nematyti paukščiai, milžiniškas parkas ir jauki, erdvi pavėsinė – štai aplinka, į kurią ji mielai pasikviestų ir Torą, idant šis galėtų sau ramiai lipdyt gamtoje, kaip visad svajojo. Gal reikės pabandyt jam kada apie tai užsimint? Išsisaugojo filmuotą medžiagą į atskirą aplanką, juk susipykę virtualūs partneriai bet kada galėjo ištrint ir visą vaizdinę, santykius iliustruojančią medžiagą. Gal kada nors prišnekins savo užsispyrėlį bent vieną vienintelę dieną savaitėje nusikelti į analogišką rojų su savo saulyte, kaip kad pats vadindavo Leilą, kuomet būdavo puikiai nusiteikęs.
Kitų statusų pasikeitimų nebenagrinėjo - pažymėjusi kaip skaitytus, iškart ištrynė. Leila jau senokai liovėsi sekti savo bičiulių gyvenimus, tiek virtualius, tiek ir realius. Ir jau seniai nebesusigaudė, kuri iš jų gyvena su virtualiu, kuri su „gyvu“ vyru, pati palaikė artimesnius santykius tik su pora vaikystės draugių, tačiau jos paskyroje judėjo, keliavo, tuokėsi, skyrėsi arti penkių šimtų draugų, kurių jau ir vardus būtų užmiršusi, jei šie vos ne kasdien įkyriai apie save neprimintų. O kandidatų į draugus lūkuriavo dar triskart tiek.
Pačios Leilos statusas jau eilę metų nesikeitė: viso vyrų -1; vaikų – 1, išsiskyrusi kartų -0; virtualūs meilužiai – 0; partnerystės sutartys – 0, virtualios sutartys – 0, naujai įsigytas nekilnojamas virtualus turtas – 0....
Ir dar daug daug tokių nulių, bet pačiu apvaliausiu nuliu Leila pasijusdavo tuomet, kai jos sutuoktinis, iškeliavęs į eilinę mokslinę ekspediciją, užtrukdavo ten savaites ar net mėnesius, o slapukas Toras kaip tyčia dingdavo iš matymo zonos ilgesniam laikui.
Lygiai pusė devintos įsodinus mažąjį sūnelį į savaeigį oromobili, iki pat vakaro rašydavo, pradžioje kelias valandas atidirbusi valstybei, kas buvo privaloma, jei norėjai užtikrint atžalai vietą dienos centre ir naudotis visomis švietimo, mokesčių, sveikatos bei kitų sričių lengvatomis. Paprastai ji rašydavo straipsnius pagal užsakymą - Leilos įtaiga darė įspūdį švietimo srities prižiūrėtojams, todėl ji buvo pasamdyta įvairių apsakymų ir kitokių skaitalų, skirtų paaugliams, rašymui, siekiant įgyvendinti lojalumo valstybei ugdymo programą. Didvyriai, geidžiamiausios merginos, lyderiai - absoliučiai visi jos apsakymo herojai pasiekdavo sėkmę, pripažinimą ir karjeros aukštumas, tarnaudami aukščiausiose valdžios sluoksniuose, padėdami kovot su nusikalstamumu, bendradarbiaudami su pareigūnais ir būdami paklusnūs bei lojalūs sistemai.
Minčių nukreipimo srityje jos rašiniai darė stebuklus, tačiau Torui nei Leilos iškalba, nei minčių dėstymas nedarė jokio pastebimo poveikio, jis tarsi matė ją kiaurai ir ilgainiui ši nustojo naudot bet kokias manipuliacijas, bendravo su juo taip nuoširdžiai ir natūraliai, kaip niekuomet su niekuo nebuvo bendravusi. Tačiau ir tai, rodos, nedarė jam didelio įspūdžio.
Toras apskritai mažai domėjosi jos vidiniu pasauliu, beveik niekuomet ir nieko neklausinėjo, kartais Leilai kildavo natūralus klausimas, kodėl jis apskritai su ja gaišta savo laiką, juk vis bambėdavo, kaip viskam amžinai jo trūksta.
Naujasis draugas mažai domėjosi ir Leilos darbu, ji kažkada yra užsiminusi, kad dirba švietimo srityje, o jis daugiau ir neklausinėjo.
Vienintelė sritis, kuria jis mielai reikšdavosi, neskaitant savo skulptūrų ir meno apskritai, buvo įvairios konspiracijos teorijos. Tačiau apie tai jis niekuomet nekalbėdavo nei vaizdais, nei elektroniniais ar laiškais, tiesiog siųsdavo jai popierinius laiškus kurie, nors ir oficialiai buvo uždrausti, tolydžio populiarėjo, ypač nusikalstamame pasaulyje. Sunkiausia buvo ne surast kurjerį, kuris stipriai rizikuodavo, pristatydamas laišką į rankas, o susiveikti medžiagos, ant kurios būtų patogu rašyt, bei pačių rašymo priemonių.
Tačiau Torui rodos netrūko nei vieno, nei kito: popierius, ant kurio jis rašydavo, buvo baltas ir slidus, o jo paties rašysena – kaligrafiška, įgudusi, lyg būtų daręs tai visą savo gyvenimą.
Leila, kaip ir dera rašytojai, irgi domėjosi senoviniu rašymo būdu, akademijoje turėjo netgi atskirą kursą dailyraščio pamokų, tačiau ilgą laiką nesipraktikavus, šitaip rašyt jai buvo nemenkas iššūkis.
Pagal tai, ką išdarinėdavo Toras, Leila įtarė jį įsitraukus į antivalstybinę veiklą, tačiau stengėsi neuždavinėti bereikalingų klausimų ir apskritai į visa tai pernelyg nesigilinti. Jei kas teirautųsi, nei ji ką nors matė, nei girdėjo, nes prasta motinos reputacija, be jokios abejonės, galėjo atsiliepti ir vaiko ateičiai.
Tačiau paprašyti vyriškio, kad nebesiųstų jai pavojingų laiškų, ji taip ir nesugebėjo, mat tuose pilnuose nepasitikėjimo, sąmokslų teorijų ir beveik atviro priešiškumo valdžiai laiškuose, Toras tuo pačiu išliedavo jai ir savo jausmus, vadindavo savo draugę meiliausiais žodžiais, dažnai netgi nupiešdavo kažką smagaus, kartais visą laišką išpaišydavo gėlėmis, lyg senovės romanuose!
Todėl jaunoji moteris, gan dažnai besijausdama vieniša, beveik visą savo laiką dirbdama iš namų ar vakarodama drauge su sūneliu, kuriam daug smagiau buvo dėliot virtualius konstruktorius, nei bendrauti su mama, be galo laukdavo tų laiškų. Ir nors, belaukdama bene vienintelio savo džiaugsmo šaltinio, vis žvilgčiodavo per perimetro kameras, o jau po pristatymo tuos vaizdus vis atsukinėdavo, niekuomet nėra mačius kurjerio veido, netgi neįžiūrėdavo figūros, tik juodą siluetą, tarsi nerealistinį šešėlį. Nors matomumas buvo toks ryškus, kad galėjai įžiūrėt šalimais gatvele riedančios savaeigės transporto priemonės registracijos kodą.
Kartais ji įsisvajodavo, jog tai Toras pats ir pristato savo laiškus, juk joks kitas žmogus negalėtų taip nepastebimai praslinkti pro šitiek vaizdo kamerų!
Paskutinis jo laiškas, gautas kartu su šventiniu pastos asorti, buvo visiškai neįprastas ir kadangi laiško pristatymas sutapo su Toro išnykimu, atrodė juo grėsmingesnis:
"Saugok Pijų, nusitaikyta į vaikų susibūrimo vietas. Patariu neleist vaiko iš namų, kol nenurodysiu, kad grėsmė praėjo“.
Plika akimi matyti, kad rašyta paskubomis, ne dailyraščiu, kaip įprastai, be jokių mielų kreipinių, piešinukų, kuriuos Toras taip mėgdavo išraityt savo baltuose laiškuose, bet niekuomet nenaudodavo virtualiai. Ir šį kartą laiškas nebuvo pasirašytas „Tavo T“, kaip įprastai. Blogos nuojautos lydima, Leila net nusipurtė.
Dieną kitą paklausiusi savo draugo patarimo ir neišleidusi vaiko iš akiračio, galop ji visgi išsikvietė mėlynąjį orobusiuką, nutarusi, kad itin lakios vaizduotės Toras bus pernelyg įsijautęs.
Tačiau šiandien kiekvieno asmens dėžutę pasiekė valdžios kreipimasis su panašaus pobūdžio informacija. Ji skelbė, jog dėl vis didesnį mastą įgaunančių kibernetinių atakų, kai jau nebesitenkinama tiesiog sąskaitų iššvarinimais, informacijos nutekinimu, tapatybių, asmeninių duomenų vagystėmis, automatinių mašinų valdymo trukdžiais, o teroristai rimtai nusitaikė į realias žmonių vagystes, bus dar kartą griežtinama asmens registracijos tvarka, įvedamas reikalavimas registruotis ne tik keliaujant iš apskrities į apskritį, iš žemyno į žemyną, bet kiekvienas įtaisas privalėjo laikyt aktyvius čipus, kurie registruodavo kiekvieną prisijungimą virtualioje erdvėje. Stacionariuose įrengimuose bei asmeninėse nešiojamose bazėse, įskaitant ir mobiliuosius, privalėjo veikti kameros, kurias išjungti būdavo įmanoma tik esant nenumatytoms aplinkybėms. Tik identifikacinėse apyrankėse galima buvo neaktyvuoti kamerų nakčiai, kad mirksėjimas netrukdytų miegui.
Leilos tie reikalavimai nei kiek nestebino, mat pastaruoju metu pradėjo sklist gandai apie masinius žmonių grobimus, o po visų tokių neišaiškintų dingimų paaiškėdavo, kad pirmiausiai būdavo pavogti jų asmens duomenys, ištrinta visas kompiuterinė atmintis – viskas. Nebelikdavo duomenų apie jų gimimo metus, šeimyninį statusą, nei virtualių paskyrų, jokių sutarčių. Žmogų lyg kas nušluodavo nuo žemės paviršiaus, todėl artimiesiems kreipiantis į teisėsaugos organus, šiems būdavo nepaprastai sunku atkapstyti, kas gi tas pražuvėlis buvo iš tiesų, nebebuvo įmanoma patikrinti jo registracijos vietų, netgi judėjimo internete. Jis tapdavo žmogum-vaiduokliu, o vaiduoklius, net ir šiais laikas sugaudyti yra nepaprastai sunku.
Todėl dauguma tokių atvejų taip ir likdavo neišaiškinti.
Leila netgi asmeniškai tokį pažinojo – buvęs mokslinis bendradarbis, ramus, niekam neužkliuvęs vienišas vyriškis, vieną dieną tiesiog ėmė ir pradingo. Ir netgi neaišku kada, nes jo pradėta ieškot, tik kai viena iš virtualių draugių pranešė valdžios organams, daugiau norėdama išlieti pyktį dėl nutrūkusių santykių, nei tikėdama realia pagrobimo versija. Tačiau jis iki šiol taip ir nebuvo surastas.
Juo labiau Leila negalėdavo pateisint tokių Toro dingimo įpročių, juk jo statuse galėjai matyt, kad jis atsijungęs nuo sistemos apskritai, o ne asmeniškai nuo jos.
Net neatsukusi paskutinio pokalbio, Leila mintinai prisiminė jų trumputį paskutinį dialogą ir netgi jo neverbalinę kalbą žodžio bei judesio tikslumu:
- Kur vėl buvai pradingęs, Torai...? Labai tavęs pasiilgau...
- Nebuvau dingęs, tik nepasijungęs, - šypsosi, patogiai įsitaisęs supamajame krėsle, viena ranka glosto savo keistąjį beplaukį gyvūną.
- Tu juk žinai, kaip nervinuos, kai pradingsti. Kodėl nuolat taip elgiesi? Tau patinka matyt mane nelaimingą?
- Pabaik, aš juk čia, - pasimuisto kėdėje ir staiga transformuoja ją į bėgimo takelį. Juda palengva, lėčiausiu įmanomu režimu, rankas sukryžiuoja virš galvos ir demonstratyviai nusižiovauja. Atseit, neįdomu.
- Bet man liūdna, kai nematau tavęs. Be galo ilgu ir neramu. Tu juk žinai, ir vistiek taip elgiesi..
- Mes dar net nepradėjom gyvent kartu, o tu jau keli scenas, - rankas nuleidžia prie šlaunų ir jau energingiau mojuodamas, šypsosi. Atrodo atsipalaidavęs ir ramus.
- Aš tiesiog labai vieniša...
- Nusipirk šunį. Juokauju, - jau garsiai juokdamasis paspartina tempą ir dabar žengia sparčiu žingsniu, beveik bėgdamas.
- Supratau, šiandien nenusiteikęs, netrukdysiu. Atsijungiu.
- Kai nebebus poreikio manęs auklėt ir savęs gailėtis, užeik – lauksiu, - kvatoja, jau bėgdamas risčia, lyg ji ką tik būtų suskėlusi smagų pokštą.
- Atsijungiu...
-OK, OK, saulele, nepyk, - dabar jau bando sutramdyt juoką, tačiau tempo nelėtina, matyti, jog akivaidžiai patenkintas savim.
Šioje vietoje Leila nutraukė transliaciją, netikėtai suvokusi, jog akys prispildė apmaudo ašarų ir jau tuoj tuoj ims riedėti skruostais. Nenorėjo suteikti vyriškiui tokio pranašumo, nors greičiausiai jis visgi įtaria, kad ji sureaguos būtent šitaip. Ir akivaizdu, kad jam toks moteriškas silpnumas netgi imponuoja...
Nors geriau pagalvojus, Toras buvo teisus – ji tikrai elgiasi kaip maža išpaikinta mergytė. Galų gale, juk jiedu net nėra meilužiai!
Nuo pat pradžių jų santykiuose aiškus lyderis buvo Toras, o Leilai teko nedėkingas ir netgi kiek žeminantis dėmesio kaulytojos vaidmuo. Nepaisydama dar ankstyvoje vaikystėje išgirsto patarimo, kad santykiuose laimi tas, kuris duoda mažiau, ji savo valia pakibo ant šio skaudaus kabliuko. Pati jį susirado, pati pakvietė kalbėtis, pirma prisipažino jausmuose, na ką gi, tebūnie tai jai pamoka, kaip nereikia elgtis su vyrais ypač jei jie tikri vyrai.
Visgi žmonija netoli pabėgo nuo motinos evoliucijos, nepaisant sparčios mokslo bei technikos pažangos...
