Telkiniai

Senoj metalinėj balėjoj
kur tėvai mane prausdavo mažą
vėliau laikydavom karosus
žvejybai su lydekine meškere

perveri valą per žiauną
užkabini trišakį kabliuką

ir žiūri užmetęs kaip vaikščioja
plūdė vandens paviršiuj

balta kaip apaštalas
eitų per vandenį

paneria

tada pakirst nesiskubini
sukalbi tėve mūsų
arba surūkai cigaretę

o tada jau įkirtęs bandai
iš gelmių išplėšt lydeką
vandenų karalienę

prisimenu mūsų nerimo žiemą
kai balėjoj įšalo karosai
gal dvylika
kaip apaštalų
kurių akyse žibėjo baimės
juodi ametistai

gabalais kapojom ledą kirviu
sidabražvynių žuvelių
sustingusios materijos gabalą

buvo sunku kvėpuot ir žmonėm
po storom pūkinėm kaldrom
lyg katė slėgtų krūtinę
įsitaisius tenai kur sopa
nes visada šildo žaizdų
ir žaizdelių žarijos
ir ežere žuvys duso

tad kirtom eketes kaip klausyklų
langelius
kuriuose žuvų lūpos
sudėdavo nesuprantamus skiemenis
sproginėjančius sausam žiemos ore

lyg žvejočiau po savo
sustingusią sąmonę

išsigręži eketę ir trauki iš atminties
visokius gyvius lyg iš
Chorchė Luiso Borcheso
pramanytų būtybių katalogo

visos vaikystės baimės įtempia valą
galynėjies kol ištraukus
paviršiun sutęžta
kaip medūzos ar
kuokštai meldų

mūsų nerimo žiemą
mūsų nėrimo žiemą

vąšeliu šaltis apnėrė langus

iš balėjos sušalusių karosų
virėm žuvienę
ir srėbėm visi tylėdami

lyg gerklėj
kiekvienam

stovėtų po ašaką

senoj metalinėj balėjoj
įšalusi pilnatis
nuo plėtimosi ledo
neišlaikiusi skilo į delčią